Misija Sibiras – misija tautos istorinei atminčiai ir jaunimo pilietiškumui

Autorius: Data: 2012-07-24, 14:52 Spausdinti

Radvilė MORKŪNAITĖ, Europos Parlamento narė

Liepos 20 d. Vilniaus geležinkelio stotyje išlydėjome gražų būrį jaunų žmonių į ilgą ir varginančią, tačiau neeiliniais įspūdžiais ir gilia prasme pažymėtą kelionę. Šešiolika ekspedicijos dalyvių ir vadovai išvyko į Rusijos Federacijos Chakasijos Respubliką Rytų Sibiro taigoje ieškoti ir tvarkyti tremtinių iš Lietuvos kapų. Kiekvienam „Misija-Sibiras“ ekspedicijos dalyviui į kelionę įdaviau po kepalėlį duonos, kaip dalijimosi, gyvybės bei stiprybės šaltinio simbolį.

Per septynerius „Misija Sibiras“ gyvavimo metus surengta jau dešimt ekspedicijų. Per šį laikotarpį dalyvauti Lietuvos tremtinių kapų paieškoje ir tvarkyme neįžengiamose Sibiro tankynėse ir Azijos platybėse norą pareiškė beveik 9 tūkstančiai jaunų žmonių, o šįmet sumuštas visų metų rekordas – net 1700 jaunų žmonių pateikė anketas dalyvauti. Tai džiugina, nes įrodo, kad nepaisant peršamo visai kitokio vaizdo, Lietuvos jaunimas yra ir patriotiškas, ir sąmoningas.

Tokių jaunų žmonių yra, ir jiems reikia sudaryti sąlygas pažinti tautos bei valstybės istoriją. Tokią misiją atlieka ir šios ekspedicijos, iš kurių žygeiviai grįžta ne tik išbandę save, atradę savyje naujos stiprybės, bet ir jau su visiškai kitokiu, daug giliau, asmeniškiau išgyventu tautos istorijos patyrimu. Skaudi Lietuvos istorija šiems jauniems žmonėms niekada nebebus vien tik formaliai išmoktos istorijos dalyko pamokos, keletas puslapių vadovėlyje. Akistata su žmogaus dvasios stiprybe individą triuškinančio totalitarizmo akivaizdoje, išliks atmintyje visam gyvenimui ir, atėjus laikui, bus įskiepyta tolimesnei kartai.

Svarbu, kad misija nesibaigia pačia ekspedicija – parsivežtos patirtys skleidžiamos toliau, „Misija Sibiras“ dalyvių susitikimuose su Lietuvos moksleiviais ir jaunimu. Galiu tik pasvarstyti, kokį dvasinį šoką, sukrečiantį atsivėrimą tokioje misijoje patirtų jaunas žmogus iš Vakarų, nežinantis tos Europos dalies, kuri atsidūrė už Geležinės uždangos, istorijos.

Be abejo, poreikį artimiau pažinti tautos istoriją galima patenkinti ir ne tokiomis ekstremaliomis sąlygomis. Visoje Lietuvoje yra šimtai partizanų bunkerių ir atmintinų vietų, kurias verta aplankyti. Vyksta minėjimai, kuriose dalinamasi gyvąja istorine atmintimi, atkuriami partizanų susirėmimų su čekistais istoriniai mūšiai. Sukaupta daug archyvinės medžiagos tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, prieinamos visiems besidomintiems, tiek privačiose kolekcijose. Visoje Lietuvoje veikia tremties ir rezistencijos muziejai, kur galima ne tik pamatyti tremties ir rezistencijos relikvijų, tačiau ir pasiklausyti gyvo pasakojimo apie to meto realybę, sudalyvauti ekskursijose, pabendrauti su gyvais liudininkais. Vis tik didelė dalis šios srities projektų ir idėjų įgyvendinamos asmenine iniciatyva, neturint pakankamo finansavimo, tik asmeniniu užsidegimu ir atkaklumu, todėl daug gerų idėjų taip ir lieka neišplėtotų.

Egzistuojantis didelis potencialas turėtų ir gali būti išvystytas, jei prie jo nuosekliau ir žymesne dalimi prisidėtų valstybė, kaip vieną iš prioritetų numatydama galimybę istorinės atminties projektus finansuoti ES struktūrinės paramos Lietuvai nuo 2014 m. lėšomis. Tačiau turiu mintyje ne tik finansinę paramą infrastruktūrai ar edukaciniams projektams, bet visų pirma strateginio valstybinio požiūrio atsiradimą į Laisvės kovų ir pogrindinės rezistencijos laikotarpio istorinės atminties sklaidą Lietuvoje, ypač tarp jaunimo, o taip pat ir užsienio piliečiams.

Be valstybės institucijų dėmesio ir įsitraukimo nepavyks visu pajėgumu išplėtoti istorinio-pažintinio turizmo, kuris apimtų ne tik LDK pilių lankymą Baltarusijoje ir Ukrainoje, ankstyvesnės istorijos bei tarpukario Lietuvos objektus, bet ir daugybę Laisvės kovų atmintinų vietų. Daugeliui pastarųjų, ypač partizanų bunkerių, ne tik trūkta lėšų priežiūrai, bet nėra nustatytas jų teisinis statusas, įamžinimo ar atkūrimo taisyklės. Paradoksas, kad net pačiame Vilniaus centre stovinčio paminklo sovietinėms aukoms, prie kurio nevysta gėlės ir vyksta iškilmingi minėjimai, teisinis statusas ir atsakomybė už tvarkymą nėra aiški. Neatrandant lėšų Lukiškių aikštės sutvarkymui ir paminklui, galima nedelsiant žengti bent simbolinį žingsnį pervadinant šią aikštę atminimui tų, kurie žuvo ar nukentėjo nuo sovietinio totalitarizmo. Tai jokių papildomų lėšų nereikalaujantis žingsnis, tačiau įtvirtintų atsakingų valstybės institucijų įsipareigojimą šią aikštę paskirti tiems, kurie jos prieigose buvo žiauriai nukankinti už Lietuvos laisvę.

Svarbu, kad nebedelstume priimti sprendimų, kurie užtikrintų nuoseklų valstybės dėmesį ir apsaugotų Lietuvos laisvės kovų istorinės atminties įamžinimą bei sklaidą nuo politinių skersvėjų. Viliuosi, kad artimiausiu metu pavyks pasiekti lūžio tašką. Rudens Seimo sesijoje planuojama svarstyti keletą įstatymų projektų, kurie turėtų leisti valstybei suformuoti ir vykdyti nuoseklesnę, platesnę ir geriau koordinuotą istorinės atminties politiką. Tokią politiką, kuri padėtų išplėtoti gausias visuomenines iniciatyvas, ne užimdama jų vietą, bet jas efektyviai papildydama ir sustiprindama.

Misija Sibiras“ – jaunimo iniciatyva, ilgus metus sėkmingai gyvuojanti ir populiarėjanti. Joje jaunimas dalinasi su jaunimu, ir tai yra unikalus indėlis į istorinės atminties sklaidą. Linkiu, kad „Misija Sibiras| ir toliau sėkmingai atliktų tautos istorijos pažinimo ir jaunimo pilietiškumo stiprinimo misiją. O jos dalyviams – ištvermės, stiprybės ir laimingo kelio, kuris kartu su neišdildomais įspūdžiais sėkmingai sugrąžintų namo.

Nuotraukoje:

1. Radvilė Morkūnaitė įteikė duonos kiekvienam misijos dalyviui


EP: Radvilė Morkūnaitė



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra