Mirė Dariaus ir Girėno paminklo Pščelnike saugotojas

Autorius: Data: 2012-10-01, 13:43 Spausdinti

Mirė Dariaus ir Girėno paminklo Pščelnike saugotojas

Prieš keletą dienų mus pasiekė žinia, kad Lenkijos pamary mirė Dariaus ir Girėno paminklo Pščelnike (seniau: Soldine), pastatyto lakūnų žuvimo vietoje, uolus saugotojas ir globėjas, Dolsko girininkijos girininkas Piotras Nievinskis (Piotr Niewiński).

Daug kam nežinia, kad šio lenko – nepaprastai tauraus ir kuklaus žmogaus – pastangomis šis lietuviams nepaprastai svarbus lakūnų paminklas išliko iki mūsų laikų.

Su Piotru Nievinskiu susirašinėjome 1993 m. Dariaus ir Girėno transatlantinio skrydžio 60-mečio minėjimo išvakarėse. Ruošiau tuomet knygelę apie Pščelnike 1936 m. liepos 17 d. atidengtą paminklą Lietuvos didvyriams. Piotras Nievinskis atsiuntė tąsyk nuotrauką ir straipsnelį, kuris buvo publikuotas minėtoje knygelėje. Štai jis.

„Nuo 1947 metų esu visų svarbesnių iškilmių, kurios vyksta prie paminklo, liudininkas, – rašė. – Tais metais, būdamas 18 metų, pradėjau dirbti girininku.

Miškų globa reikalauja medžių priežiūros. Vieno iš pasivaikščiojimo metu miške, prie kelio į Pščelniką, radau keistą objektą. Tai buvo monumentalus dvigubo kryžiaus pavidalo paminklas ir graži liaudiška koplytėlė ant dailiai išdrožinėto stulpo. Nežinojau, ką jis simbolizuoja ir kam pastatytas.

Mislibožo žemės anksčiau priklausė Vokietijai, todėl man pasirodė, kad tai gali būti vokiečių palikimas. Nepaisant to, galvojau, kad negalima naikinti šio keisto radinio. Apie paminklą pranešiau Mislibožo girininkijai. Vyresnysis girininkas dar labiau įtikino mane ir net liepė saugoti šį objektą.

Taip prasidėjo mano pažintis su paminklu.

Stengiausi dažnai prie jo lankytis ir sužinoti, kam jis pastatytas. Apnaikintas miškas, sužalotos aukštos pušys vertė manyti, kad čia įvyko oro tragedija.

Paminklą lankė įvairūs žmonės. Tarp kitataučių daugiausia buvo lietuvių. Iš jų ir sužinojau, kad čia 1933 metais žuvo lietuviai lakūnai. Tada buvo kalbama, kad jie buvę vokiečių nušauti arba žuvę katastrofoje. Ne man šitai spręsti.

Laikas bėgo, o aš nuolat gyvenau Dolsko girininkijoje ir šeimininkavau miške, kuriame stovėjo paminklas. Lietuviai Feliksas Švagždys ir Viktoras Milaševičius, gyvenantys Rožanske, daug papasakojo apie garsų „Lituanicos“ skrydį.

Sunkūs buvo pirmieji objekto globos metai. Įvairūs žmonės tada vaikščiojo po miškus. Ieškojo visko. Išlupdavo metalą, dažniausia šviną, reikalingą meškeriotojams ir medžiotojams, vogė spalvotojo metalo raides. Prisimenu, 1950-aisiais Mislibožo komunalinio ūkio darbininkai vežimu atvažiavo paimti granito plokščių. Norėjo jas panaudoti statomiems namams. Turėjau juos net pagąsdinti – jeigu ardysią paminklą, imsiuosi šautuvo. Pasitraukė. Antra „tragedija“ šioje vietoje neįvyko.

1966 metais Vroclavo LVKD skyriaus veikėjai prie paminklo pritvirtino memorialinę lentą. Dabar lankantieji jau žinojo, kam paminklas pastatytas. Maždaug nuo to laiko prasidėjo mūsų miške kasmetinės iškilmės. Kartą po tokių iškilmių radau vieno oficialaus svečio pasakytos kalbos juodraštį. Tai buvo pirmasis mano vadovas. Tomis žiniomis naudojausi daugelį metų. Jos man buvo reikalingos, nes šeštajame dešimtmetyje ir vėliau Pščelnike padaugėjo svečių. Mislibožo skautai kiekvienais metais prie kaimo Ostrowiec (netoli Pščelniko) rengdavo skautų stovyklas. Paprastai vieną dieną jie praleisdavo prie paminklo. Ir mane kviesdavo į iškilmingas sueigas. Turėjau jiems pasakoti apie 1933 metų įvykius.

Paminklinį ansamblį globojo Mislibožo girininkija ir Pščelniko pradinė mokykla.

Nuo septintojo dešimtmečio Pščelniką reguliariai lankė Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos nariai. Įkūrus Gožovo vaivadiją, daug padėjo Gožovo vaivadijos kovų ir martirologijos paminklų apsaugos pilietinis komitetas. Atlikta paminklo renovacija. Išleisti įvairūs leidiniai, tarp jų labai vertingas vadovas, parašytas Antano Suraučiaus, su kuriuo susipažinau asmeniškai. Daug savo laisvalaikio šios vietos įamžinimui skyrė pilietinio komiteto veikėjai Edward Korban ir Władysław Chrostowski.

Didžiuojuosi pažinęs tiek žmonių – tarp jų pasiaukojamai dirbantį Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos sekretorių Algirdą Nevulį iš Seinų, kuris labai dažnai lankydavosi Pščelnike, Eugenijų Petruškevičių iš Suvalkų, Joną Želepienį iš Ščecino ir Julių Senvaitį iš Stargardo. Taip pat turėjau garbės pažinti paminklinio ansamblio projektuotoją Vytautą Landsbergį – Žemkalnį, kuris buvo prie savo objekto 1986 m. liepos 17-tą dieną.

Ilgus metus esu Dolsko girininkas – paminklą laikau „savo“ paminklu. Stengiuosi prie jo ateiti įvairiais metų laikais. Visada reikia ką nors patvarkyti. Mislibožo girininkijos valdžia sudarė man sąlygas globoti šią vietą. Džiaugiuosi, kad visi lankytojai rūpinasi paminklu ir neseniai atidarytu muziejumi. Mus aplanko daug svečių. Kiekvienas lietuvis, būdamas šioje Lenkijos dalyje, laiko garbės reikalu apsilankyti Pščelnike. Tai graži ir svarbi vieta. Manau, kad ji tinkamai garsina savo didvyrių vardus.

Piotr Niewiński, Dolsko girininkija, 1993 m. birželis.“

Dėl Piotro Niewińskio mirties Jo artimuosius nuoširdžiai užjaučia punskas.pl redakcija.

(sb), punskas.pl

Nuotraukose:

1. Dolsko girininkijos girininkas P. Nievinskis

2. Pščelnikas, 1988 m. V. Landsbergis-Žemkalnis skaito proginį pranešimą. Iš dešinės stovi J. Želepienis ir P. Nievinskis

3. Pščelnikas, 1988 m.

Lietuva - Lenkija , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra