Mintys prie Antano Vivulskio kapo

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Rugsėjis Šiluvoje – atlaidų mėnuo. Nuo amžių šiame stebuklais garsėjančiame Žemaitijos kampelyje Lietuvos ir kitų kraštų piligrimai ieško dvasios atgaivos, meldžia Dievo malonių. Stebuklingąjį akmenį, ant kurio, kaip tikima, 1608 metais apsireiškė Šventoji Mergelė, gaubia architekto Antano Vivulskio XX a. pradžioje projektuota koplyčia.
 
Neįprastų formų pastatas ir pats yra tarsi stebuklas – į Žemaitijos peizažą įaugęs lietuviškos tautodailės ir europietiškų formų junginys, moderniųjų laikų pranašas, vienintelis menininko kūrinys, kuris nebuvo sunaikintas, nors įgyvendintas tik po autoriaus mirties (1924 m.).
 
Ar daugelis maldininkų žino apie šios koplyčios autorių, ar kam nors šis Žemaitijos perlas ir Trys kryžiai Vilniuje kaip nors siejasi? Ar daugelis girdėjo apie 1939 metais vokiečių nugriautą ir po karo atstatytą garsiausią Vivulskio kūrinį – paminklą Žalgirio mūšiui Krokuvoje su Jogailos ir Vytauto skulptūromis? Ar žmonės žino apie jo statytos ir sovietmetyje sunaikintos bažnyčios Vilniuje likimą, ar daugelis Vilniaus Rasų kapinėse matė jo kapą, esantį visai netoli nuo jo amžininko ir bendraminčio M. K.Čiurlionio amžinojo poilsio vietos?
 
Nepaprastas likimas lydi ne tik šio menininko darbus: 1963 metais, ardant taip ir neužbaigtą didingiausią jo kūrinį – Jėzaus Širdies bažnyčią Vilniuje, buvo atrasti architekto palaikai ir beveik slapčiomis palaidoti Rasose. Taip jie ir gulėjo po skubotai nušlifuota akmens plokšte, kurioje iškaltas Antano Vivulskio vardas per pusę šimtmečio apkerpėjo, beveik išdilo.
 
Šiandien vaizdas kitoks, tačiau žmonės, atsidūrę prie jo kapo (kaip ir šią vasarą čia sutikta smalsių moksleivių ekskursija iš Mažosios Lietuvos) vis vien nieko apie šį menininką sužinoti negali: jo vardas, pavardė ir įrašas apie didžiai nusipelniusio Lietuvos kultūrai ir Vilniaus miestui žmogaus darbus – vien tik lenkų kalba.
 
Tai anaiptol ne priekaištas antkapio statytojams – galima tik pagirti Lietuvos lenkų sąjungą, kuri, pasitelkusi skulptorių V. Žuklį, architektą E. Budreiką pasirūpino A. Vivulskio atminimo įamžinimu, nes ligi pat 1999 metų garsaus žemaičių bajoro palikuonio, Vilniaus patrioto kapavietė niekam nerūpėjo… Nelabai rūpėjo ir tada, kai Lenkų sąjunga ėmėsi iniciatyvos antkapį statyti: kažkas projektą suderino, kažkas leido A. Vivulskio vardą įrašyti vien tik lenkiškai, tarsi ne jis būtų tiek daug nusipelnęs Lietuvai ir jos sostinei, tarsi ne jis bičiuliui skulptoriui Petrui Rimšai Paryžiuje būtų deklaravęs savo nusistatymą: „Dirbsiu Lietuvai: lenkai turi nemaža dailininkų, o lietuviams jų labai trūksta“. Ir dirbo. Tik aplinkybės sutrukdė menininkui dalyvauti Pirmojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje 1907 m., tačiau Antrojoje, 1908 m., jis jau eksponavo Šiluvos koplyčios projektą.
 
Kaip giliai dar sovietmetyje įsišaknijo, o mūsų dienomis visokiais „postmoderno“ pavidalais gyvuoja ir plečiasi trumparegiškas savo kultūros, savo istorijos niekinimas ir skurdinimas.
 
Tik individualiomis pastangomis, beveik karžygiškais užmojais įmanoma ką nors išplėšti iš Laiko ir Istorijos (dažniausiai nepalankių mūsų mažam kraštui) mirtino glėbio. Taip pirmaisiais Atgimimo metais nepaprasto architekto Henriko Šilgalio užsispyrimo ir Dangaus pagalbos dėka sugrąžinti Vilniui 1950 metais stalinistų nugriauti Trys kryžiai, sostinės talismanas, originalus architektūros ir skulptūros sintezės pavyzdys. Tačiau viskas ir vėl nugrimzdo į abejingumo pelkę… Paslaptingą spindesį skleidžianti A. Vivulskio asmenybė, pasišventusi taurių idėjų, Dievo ir žmonių tarnystei, „lietuviškasis Gaudis“ – romantikas ir modernistas – nei lietuvių kultūroje, nei Lietuvos žmonių sąmonėje ligi šiol neužima deramos vietos. Menininko antkapis Rasose šią spragą dar pagilina. Argi neįmanoma antkapinėje plokštėje įamžinti jo vardą ir jo didžius darbus taip pat ir lietuviams įskaitoma, suprantama kalba?
 
Kai Žalgirio mūšio 600-jų metinių minėjime prie paminklo Krokuvoje, toje pat vietoje, kur 1910 metais, atidengiant paminklą, stovėjo Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti A. Vivulskio bendraminčiai, šią vasarą sakė kalbą mūsų Prezidentė, spaudžiau kumščius – kad tik ji pasakytų, kad tik primintų, jog štai, stovime istorinėje vietoje, kuri, kaip ir Žalgirio atminimas, sieja abi tautas, nes paminklo autorius vilnietis Antanas Vivulskis – tiek lenkams, tiek lietuviams brangi asmenybė. Deja, tai nebuvo pasakyta.
 
Kas sugrąžins mūsų išpustytai sąmonei svarbius ir brangius Lietuvai žmones, jų didžius darbus ir vardus?
 
1. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė, „Antanas Vivulskis, tradicijų ir modernumo dermė“, V. 2002, p. 21
 
Nuotraukoje: Antkapinis A. Vivulskio paminklas Rasų kapinėse
 
Voruta. – 2010, lapkr. 6, nr. 21 (711), p. 13.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra