Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugijos pirmininkas p. J. Kwiatkowskis š.m. vasario mėn. 27 d. „Lietuvos žinioms“ džiaugėsi Lenkijos Senato sprendimu skirti apie 6 mln. litų Lietuvos mokykloms, kuriose dėstoma lenkų kalba, renovuoti. Jis mano, „kad dėl milijonų iš Lenkijos daugiau pinigų lieka lietuviškoms mokykloms“. Tokių mokyklų renovacija įgyvendinama jau keli metai ir per pastaruosius 6 metus suremontuota daugiau nei pusė – 70 Lietuvoje esančių mokyklų ir ikimokyklinių įstaigų, kuriose mokoma lenkų kalba.
Iš pirmo žvilgsnio, lyg ir pagirtinas sprendimas, bet abejonės kyla dėl likusiųjų mokyklų, kuriose dėstoma valstybine ar rusų kalba, darbo ir mokymosi sąlygų socialinio teisingumo. Mat, Lenkijos Senatas, skirdamas lėšas, reikalauja, kad vietos valdžia skirtų dviem procentiniais punktais lėšų daugiau toms mokykloms, kurios gauna Lenkijos paramą.
Jei dar reikia renovuoti, kaip teigiama straipsnyje, apie 70 ugdymo įstaigų lenkų mokomąja kalba, o vienam vienetui reikia ne mažiau 1,0 mln. Lt, manoma, kad jeigu ir ateityje bus skiriama analogiška Lenkijos parama, reiktų apie 70 mln. Lt. Tai reiškia, kad ne mažiau 10 metų mokyklų, kuriose dėstoma ne lenkų kalba, renovacijai per minėtąjį laikotarpį bus neskirta daugiau nei 35 mln. Lt. Mokymosi sąlygos šiose mokyklose tikrai ne geresnės nei ugdymo įstaigose, kuriose dėstoma lenkų kalba.
Aš suprantu, kad mokyklų, kuriose dėstoma lenkų kalba yra Vilniaus mieste, Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių rajonuose. Lenkijos Senato skiriamos lėšos duodamos visoms čia esančioms mokykloms, kuriose mokomasi lenkų kalba.
Bet, aiškumo dėlei, dėl principinio klausimo, kurį noriu paliesti, pasiremkime Vilniaus mieste esančių ugdymo įstaigų pavyzdžiu ir padarykime prielaidą, kad tos lėšos bus skirtos tik analogiškoms mokykloms Vilniaus mieste.
Minėto p. J. Kwiatkowskio teigimu, šiemet Vilniaus miesto savivaldybė visoms sostinės švietimo įstaigoms skyrė 14 mln. Lt., teisingai tvirtindamas, kad tai labai nedaug. Tad paskaičiuokime. Vilniuje yra 249 mokyklinės ir ikimokyklinės įstaigos, iš jų 38, kuriose mokomasi lenkų kalba. Per metus visų įstaigų renovacijai atseikėta 14 mln. Lt. Jei skirtume minėtus 6 mln. Lt, kaip pageidauja senatoriai, 38 švietimo įstaigoms, 8 mln. Lt liktų 211 likusioms mokykloms, kuriose dėstoma valstybine ir rusų kalbomis. Santykis aiškiai ne pastarųjų naudai. Po ketverių metų mokyklose, kuriose dėstoma lenkų kalba, darbo ir mokymosi sąlygos bus puikios. Analogiškas sąlygas likusiose mokyklose, įvertinant, kad teks skirti lėšas visų mokyklų priežiūrai ir remontui, pasieksime tik po 20 metų. Įvertinus ir rajonuose esančias švietimo įstaigas, paklaida būtų nežymi.
Aš neprieštaraučiau, jei senatorių palaiminta suma būtų skiriama be jokių sąlygų, arba, jei mūsų valstybė, įvertindama gaunamą paramą, skirtų daugiau lėšų Vilniaus krašto mokykloms, kuriose mokomasi lietuvių, rusų kalbomis, kad visos švietimo įstaigos renovuotųsi vienodu tempu. Galiausiai, galima būtų kalbėti apie prisidėjimą dalimi lėšų, kuri tenka vidutiniškai visoms Lietuvos (ne „lietuviškoms“ ar „lenkiškoms“, kaip rašoma straipsnyje) mokykloms ar ikimokyklinėms įstaigoms minėtose savivaldybėse pagal esamas galimybes.
Aprašytas sprendimas man nekelia entuziazmo. Jis supriešina vaikus, mokytojus, visą mokyklų bendruomenę. Kai greta viena mokykla švyti, o kita apleista, aš visiškai nesistebėčiau, jog tėvai, iš pradžių linkę savo vaikus mokyti valstybine kalba, galop juos nuves ten, kur mokymo sąlygos geresnės.