Mintys, paskaičius prof. Onos Voverienės knygą „Tautotyros etiudai“

Autorius: Data: 2012-02-29, 15:47 Spausdinti

Mintys, paskaičius prof. Onos Voverienės knygą „Tautotyros etiudai“

Zigmas TAMAKAUSKAS, Kauno m. sav. Švietimo tarybos narys, Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas 

Profesorės habil. soc. m. dr. Onos Voverienės knygoje atskleidžiami ne tik tautotyros mokslo pradmenys, bet ir rašoma apie žmones, asmenybes, kūrusias savo darbais lietuvių Tautos savimonę bei valstybę, vedusius Tautą į kovą už jos laisvę ir nepriklausomybę, šviečiantys savo darbais ir šių dienų sūkuringame mūsų gyvenime.

Tų sūkurių bei tamsos tiek daug, kad kartais labai sunku, ypač jaunam žmogui, susigaudyti, kur yra tas krantas, ant kurio galima tvirtai atsistoti. Prie jo prisiartinti padės su didele meile ir kruopštumu parašyta prof. O. Voverienės knyga „Tautotyros etiudai“. Svarbu, kad mes su tokia pačia meile ir geranoriškumu ją skaitytume. Kiekvienas knygos skyrius mus artina prie savo tautos istorijos geresnio pažinimo, ragina mus dar labiau mylėti mums duotą šiame pasaulyje vienintelę žemę, kuri vadinama Lietuva. Šia knyga galėtų puikiai pasinaudoti mokiniai per istorijos, literatūros ar kitas humanitarinio profilio pamokas. Ji turėtų būti kaip pagalbinė priemonė aktuali ir mokytojams, ypač ji pasitarnautų patriotinio pilietinio ugdymo pamokose.

Skaitydami šią knygą dar kartą pajuntame joje minimų mūsų tautai nusipelniusių žmonių darbų didybę, jų asmenybių skleidžiamą Šviesą, kurios neįstengs užtemdyti jokie šešėliai, bandantys skleisti savo rašiniais, menkinančiais net dr. Jono Basanavičiaus veiklą, Vasario 16-osios idėjas, skleidžiantys tiesiogiai ar užmaskuotai tautinio nihilizmo ir saviplakos drumzles, neigiantys patriotizmą. Sakoma, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra davusi leidimą mūsų valstybės Nepriklausomybės atkūrimo – Kovo 11-osios dieną atsibasčiusiam iš kaimyninės valstybės „veikėjui“ rengti mieste, jau sakytume tikrai provokacinę, vadinamųjų gėjų eiseną, o minint mūsų dvasinės pergalės prieš sovietinį okupantą – Laisvės gynėjų dieną žygiavusiai mūsų jaunimo eisenai į Antakalnio kapines pagerbti sausio 13-osios ir Medininkų aukų, kai kuri žiniasklaida, pavyzdžiui, portale „Delfi“ pasirodęs straipsnis skirtas vien pasityčiojimui. Kai kas mūsų istoriją stengiasi įvardinti tik nuo unijinių su Lenkija laikų, teisinant pragaištingą polonizacijos antplūdį į mūsų kraštą. Jos pasekmės ir dabar vis labiau ryškėja demonstruojant mūsų valdžios teisinį nepajėgumą Pietryčių Lietuvoje.

Dr. Jono Basanavičiaus darbai per visą sovietinę okupaciją švietė simboline laisvės viltimi. Rasų kapinėse ant jo kapo visada žydėjo patriotiškos galvosenos žmonių pasodintos gėlės, dažnai perrištos ir Trispalvės juostele. Prie dr. J. Basanavičiaus kapo 1956 metais Vėlinių išvakarėse – Visų Šventųjų dienos vakarą, ir mes, buvę Vilniaus universiteto studentai, šalia Lietuvos laisvės šūkių ir poetų Maironio bei Bernardo Brazdžionio deklamuotų eilių, sveikindami Vengrijoje vykusią antisovietinę revoliuciją, jutome mūsų tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus gyvąją dvasią.

Knygos autorė, cituodama dr. J. Basanavičiaus biografus, labai taikliai ir visapusiškai nušviečia šio nuveiktų didžių darbų reikšmę, iliustruodama jo leisto laikraščio „Aušros“ poveikį tautinio atgimimo procese, dr. Vinco Kudirkos grįžimą prie lietuviškų šaknų bei kita. Reikšmingi pateikti Adolfo Nezabitauskio knygos „Jonas Basanavičius“ žodžiai: Dr. Jonas Basanavičius buvo pirmasis tamsiausios rusų priespaudos naktyje pradėjęs ieškoti Lietuvos laisvės pragiedrulių ir skleisti pirmuosius laisvės spindulius. Gyvenant tolimoje Bulgarijoje jam švietė meilė tautai ir tėvynei. Ta meilė buvo nuolatinė žvaigždė, kuri neleido jam paklysti svetimųjų gyvenimo sūkuriuose… Jos šviečiamas dr. Jonas Basanavičius ne tik nepamiršo savo Tėvynės, bet ir įkopė į mūsų tautinio atgimimo patriarcho sostą, išaugo į genialų mūsų tautinio atgimimo politiką, gilų mokslininką ir pirmąjį anų laikų lietuvių tautos veikėją.

Profesorė teikdama išsamų dr. J. Basanavičiaus gyvenimo ir darbų paveikslą, pateikia jo paties bei kitų autorių mintis apie svarbiausio dvasinės kultūros elemento – lietuvių kalbos išlikimo, jos puoselėjimo reikšmę. Dr. J. Basanavičius, pritardamas Jurgio Zauerveino sumanymui įkurti Lietuvių mokslo draugiją, rašė testamentinius žodžius: Triūskimės broliai. Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoje išbarstysim, išaugs gražūs vaisiai. Kada mes jau į dulkes pavirsime, jei lietuviška kalba bus tvirta pasidarius, jei per mūsų darbus dvasia atsikvošės, tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis, o mūsų dvasia gėrėsis savo darbu draugystėje mūsų probočių, stiprių Lietuvos apgynėjų ir mylėtojų. Šie žodžiai buvo labai paveikūs dar tuomet tik pradėtoje purenti lietuviškoje dirvoje. „Aušroje“ pasirodė J. A. Višteliausko eilėraštis „Lietuviškoji kalba“, prasidedantis žodžiais:

O brangi lietuviškoji / Šventa kalba prigimtoji, / Už žemčiūgus tu brangesnė / Ir už viską meilingesnė.

Čia pat prisimename ir „Lietuvos aido“ skyrelyje „Tautos mokykla“ pateiktą viename JAV laikraštyje išspausdintą Teodore S. Thurston straipsnį „Didžiuokimės lietuvių kalba!“. Deja, dabar vis dažniau į akis krenta lietuvių kalbos išlikimo problema, jos vartojimo lauko siaurinimas, ypač pasireiškiantys anglicizmai, parduotuvių iškabų nelietuviški užrašai, lietuvių kalbos vartojimo oficialių prižiūrėtojų, kaip Irenos Smetonienės ir kitų vangumas bei tolerancija jos žeminimui.

Toliau knygoje yra ir gražūs mūsų bendrinės kalbos tėvo prof. Jono Jablonskio žodžiai: Dr. J. Basanavičiaus „Aušra“ – jos mintys, kalbos ir žodžiai – kaip perkūnas trenkė pasirodžiusi mūsų tarpe ir tuoj išblaškė visus abejojimus ir svyravimus. Man ta naujoji gyvenimo pradžia, tas naujas evangelijos žodis, mūsų pačių raštu išreikštas, padarė didžiausią įspūdį ir mane, kaip ir mano draugus, aiškiai pastūmėjo į naująjį darbo kelią…

Antroje straipsnio apie dr. J. Basanavičių dalyje autorė preciziškai sukomponavo ir jo mokslinės veiklos tarpsnius – Lietuvių mokslo draugijos įkūrimą, įsteigtą žurnalą „Lietuvių tauta“, tautosakinius bei kitus darbus. Kai Lenkija, klastingai sulaužiusi Suvalkų sutartį, okupavo mūsų istorinę sostinę Vilnių, profesorė remdamasi P. Čibiro mintimis pabrėžia dr. J. Basanavičiaus pastovumą ir tikėjimą, kad savo sostinę atgausime: jis iš sostinės nepasitraukė. Pasiliko joje tarsi legendinis vaidila prie lietuviško aukuro… Moksle matė savo tautos ateitį ir šventai tikėjo, kad šviesi ir laisvės idėjai ištikima tauta atgaus savo sostinę. Būtina stiprinti tautos sąmonę, suteikti jaunimui istorijos žinių. Rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, besiilsintis Rasų kapinių kalnelyje, visai netoli dr. J. Basanavičiaus kapo, per jo laidotuves 1927 metų vasario 16 dieną kalbėjo: Jonas Basanavičius įspėjo Lietuvos milžinkapių paslaptį, nugirdo Probočių kaulų balsą ir apreiškė jį naujam gyvenimui bundantiems. Jisai kaip šviesus Dangaus Pranašas savo Tautai apreiškė prisikėlimo žinią ir grįžo amžinai budėti savo žemės Probočių kapuos. Šie prof. O. Voverienės cituoti rašytojo žodžiai apie dr. Joną Basanavičių tegul gražiu daigeliu įauga į mūsų visų širdis, žvelgiant į mūsų tautos patriarcho šviesųjį paveikslą, kurio neturėtų sugadinti jokie jį menkinantys žodžiai, nei, kaip rašo knygos „Tautotyros etiudai“ autorė, – „televizijos barbarų puotos“. Tik gaila, kad ir mūsų valdžia bei kai kuri spauda daugiausiai tesugebėjo tik keliais šaltais štrichais paminėti praėjusiais metais 160-ąsias dr. J. Basanavičiaus gimimo metines. Šias metines mes – Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto vardu, pažymėjome dr. J. Basanavičiaus atminimui skirtu Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų (gimnazijų) istorijos konkursu.

Greta dr. Jono Basanavičiaus pirmame knygos skyriuje rikiuojasi dr. Vincas Kudirka, etnologas, Danijos kalbininkas Benediktsenas Mejeris, įėjęs į Lietuvos kultūrą savo knyga „Lietuva. Bundanti tauta“, kurioje – jo žavesys lietuvių mitologija, etnine kultūra, kalba, Rusijos pavergtos tautos teise į savo valstybinį savarankiškumą. Tai himnas lietuvių kalbai. Vertindamas lietuvių kalbą, ją vadino pagrindine lietuvių tautos tvirtove, jis knygoje prieš daugiau negu šimtą metų carinės Rusijos pavergtai ir tamsoje skandinamai lietuvių tautai išpranašavo gražią ateitį – laisvę ir nepriklausomybę. B. Mejeris rašė, kad lietuviai – tai viena iš tautų, kurios žodis skambės tautų daugiabalsiame būryje, kuris po tamsos metų sukurs naują erą.

Ir čia pat – Maironis, šiais metais, kaip ir palaimintasis Jurgis Matulaitis, savo vardu žymės visus metus. Savo apybraižinį straipsnį apie Maironį profesorė pradeda jo poemos „Lietuva“ apmąstymu, žvelgdama į šiandieninės Lietuvos veidą. Maironis skelbė lietuvių tautos vienybės idėjas, stengėsi savo kūryba praturtinti tautinę savimonę, sužadinti tautos garbės, orumo jausmą, matė, kad lietuvių tautą labiausiai skaldo sulenkėję arba surusėję tautiečiai, rūsčius žodžius skiria tiems, kurie išdavė lietuvių kalbą, ją pamynė, kurie užsikrėtė svetimųjų dvasia. Daugelis jo eilėraščių, apvilktų kompozitoriaus J. Naujalio ir kitų muzikiniu drabužiu, virto plačiai žinomomis dainomis, kurios žadino viltį ir juodaisiais sovietinės okupacijos metais. „Lietuva brangi…“ tapo tarsi neoficialiu legaliai giedamu himnu. Vėl prisimenu 1956 metus, kai buvo išleistas Maironio raštų dvitomis. Tada mes, studentai lituanistai, per surengtas studentiškas vakarones su dideliu entuziazmu ir širdžių pakylėjimu skaitėme Maironio patriotinius eilėraščius, II-ame tome išspausdintos poemos „Jaunoji Lietuva“ šeštosios giesmės ištraukas, žadinusias pakilti iš priespaudos bei miego, kad prikeltume mylimą šalį. Ypač šios poemos posmai buvo aktualūs vykstant Vengrijos revoliucijai. Ją sveikindami „Jaunosios Lietuvos“ eilėmis, susikibę rankomis, giedojome „Lietuva brangi…“

Prisimintina ir tai, kad Maironio sukurtą giesmę „Marija, Marija“ labai mėgo garbingasis popiežius Jonas Paulius II.

Kaip pastebi knygos autorė, Maironis, kaip ir dr. J. Basanavičius, V. Kudirka ar kiti mūsų kraštui nusipelnę žmonės, buvo herojiškos išsižadėjimo aukos asmenybės, kurių visa veikla su savo emocijomis buvo nukreipta į Tėvynės idealą. Autorė pritaria pasakytoms V. Mykolaičio-Putino mintims, kad Tautos idealus visais istoriniais laikotarpiais turi formuoti tautinė literatūra, kurios uždavinys yra kelti tautinę sąmonę, tautinę garbę.

Prof. O. Voverienė čia pat pažymėdama penkiasdešimt metų Lietuvos valstybės nebūtį, retoriškai lyg kartu su mumis visais, besirūpinančiais savo Tėvynės likimu, žvelgdama į dabartį klausia – kas laukia dabartinės Lietuvos, draskomos ir ardomos vietinių gobšuolių, Tautos išdavikų, besimeldžiančių svetimiems stabams?…

O turėtume visi pakilti maironiška dvasia, pakilti ir keltis savo sąžiningo darbo dalele į mus žvelgiančią aižomą Lietuvą.

Pirmasis knygos skyrius baigiamas straipsniu „Vincas Mykolaitis-Putinas – tautotyros pradininkas Lietuvoje“. Čia knygos autorė tarp kitų klausimų paliečia ir Lietuvos bajorų nutautimo problemą, literatūros vaidmenį gelbstint tautą nuo nutautimo. V. Mykolaitis-Putinas rašė: Po Liublino unijos 1569 metais pradėjo praregėti ir nutautėję bajorai, jau net lietuvių kalbos neišmokę. Didikai Katkevičiai ir ypač Radvilos, priešinęsi unijai, kūrė planus, kaip čia atsikračius lenkų ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Radvilos suvokė, kad reikia grąžinti Lietuvos diduomenę prie tautos šaknų, įskiepyti jiems lietuvių kalbą ir lietuviškąsias vertybes. Kaip tik tuo metu ir susiformavo tautos idėja, o Mikalojus Daukša buvo pirmasis jos reiškėjas, išaukštinęs lietuvių kalbą ir savo prakalboje smerkęs nutautėjusius lietuvius. Tačiau diduomenės nutautėjimą jau buvo sunku sulaikyti. Dalis jų labiau pradėjo vertinti lenkiškas dovanas – blizgančius herbus, negu savo tautos dvasią, jos kalbą. Ir dabar kai kas žaisdami bajorystės gaivinimo žaidimą, gardžiuojasi tų restauruotų herbų saldžiais lenkiškais pavadinimais. Galime lyg savęs paklausti, kur mes nueisime su to vadinamo „strateginio partnerio“ įtaka?

Rašydama apie V. Mykolaičio-Putino kūrybinę veiklą, autorė pabrėžia, kad šio rašytojo plunksnai priklauso ir sąvoka tautiškumas, kurią jis apibūdino kaip proto ir valios ryžtą būti savo Tautos, savo Žemės sūnumi: mylėti Tėvynę, jos istoriją, gamtą, žmones.

Antrame knygos skyriuje autorė mintimis ir kruopščiai parinktomis prasmingomis citatomis žodine forma piešia neoromantikų Vydūno, Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos paveikslus, nusakydama jų kūrybinį palikimą. Taip pat čia yra ir lietuviškos tautotyros teorinių pradmenų bei tautinio ugdymo pagrindų kūrėjų Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos minčių, jų darbų konspektinis turinys, lietuviškosios tautinės ideologijos kūrėjų Lietuvos Prezidento Antano Smetonos ir Vlado Putvinskio-Putvio paveikslai.

Kas neturi progos paskaityti mūsų žymių filosofų S. Šalkauskio ar A. Maceinos raštų – šioje knygelėje ras jų minčių koncentratą – biografinius duomenis, svarbiausius jų teiginius. Reikėtų prisiminti, kad filosofas S. Šalkauskis, pateikdamas savo sampratą apie lietuvių tautos ugdymo kryptis, nurodė tris kolonas ant kurių turėtų laikytis mūsų valstybė: tai tautiškumas krikščionybė ir demokratija. Jo nuomone, perimti rytų ir vakarų kultūros elementai turėtų sintezuotis į lietuvišką tautinę kultūrą. Rytų ir Vakarų sintezės idėjomis prof. S. Šalkauskis grindė visus savo filosofinius apmąstymus. O jo mokinys A. Maceina, labai vertindamas savo mokytojo mintis, prieštaravo jo vienam teiginiui – Rytų ir Vakarų kultūrų sintezei. Antanas Maceina teigė, kad lietuvių kultūra yra autonomiška, dvasinga, jai būdingas krikščioniškasis turinys ir tautinė lietuviška forma, kurios esminiai bruožai yra subjektyvumas ir vidaus pasaulio turtingumas. Tautos sąvoka A. Maceinos mokyme glaudžiai susijusi su Tėvynės sąvoka. Tėvynės pagrindas yra tėviškė. Ji yra tarpinė grandis tarp gimtųjų namų ir tėvynės. Filosofas A. Maceina tarsi nusileidęs savo dvasia į mūsų laikų gyvenimo aktualijas teigia, kad valstybė visada turi turėti tautinę ideologiją, tautinę kryptį, kurios, deja, iš mūsų valdžios to nejaučiame. Jis iškėlė du pagrindinius uždavinius: pirma, žadinti savo tautos energiją ir aktyvumą ir antra, – varžyti svetimų, nepageidautinų gaivalų veržimąsi į tautos gyvenimą.

Prof. O. Voverienė, rašydama apie tautotyrinę mintį Lietuvos išeivijoje, pateikia mums svarbias žinias apie Lietuvių chartą, apie mūsų kultūros veikėjus Vytautą Alantą, dr. Juozą Girnių, Bernardą Brazdžionį, 1941 metų Birželio sukilimo vieną iš organizatorių, Laikinosios vyriausybės ministrą, mokslininką ir Ateitininkijos atstovą Adolfą Damušį bei jo šeimą.

Įdomiai pateikiamos žinios apie tautotyrą sovietinės okupacijos metais, iliustruojant mūsų tautai žinomų žmonių gyvenimo ir kūrybos detales. Prieš mūsų akis lyg kino juostoje gyvai praslenka Broniaus Krivicko – ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai poeto paveikslas, profesoriaus Vosyliaus Sezemano, Justino Marcinkevičiaus, žymaus mūsų skulptoriaus, tapytojo ir grafiko profesoriaus Antano Kmieliausko gyvenimo ir kūrybos momentai. Gyvai aprašomas Šv. Kristoforo skulptūros, alsuojančios laisvės dvasia, kūrimas. Už šią laivės išraiškos dvasią skulptorius A. Kmieliauskas sovietinės valdžios buvo persekiotas, pašalintas iš Dailininkų sąjungos. Tačiau jis niekada nepalūžo savo dvasia, išlaikydamas savyje lietuvybės filosofiją ir jos meninę išraišką. Lietuvybės filosofija – tai ne surūdijusio vamzdžio ar ryjamų prirašytų lapų išraiška. Ji turi išliekamąją vertę, kuri sukurta prof. A. Kmieliausko rankomis, protu ir širdimi. Atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, profesoriui už Rainių Kančios koplyčios freskas buvo įteikta Lietuvos nacionalinė premija. Jo darbai puošia Vilniaus jėzuitų, Vėžaičių ir kitų bažnyčių centrinius altorius, Musninkus, Kernavę, Anykščius… Galime pasidžiaugti ir Kaune skulptoriaus sukurtu Baltuoju angelu, skirtu herojiškų mergaičių – Elenos Spirgevičiūtės ir Stasės Žukaitės atminimui, Vilniuje neseniai pastatytu nepaprastai išraiškingu granitiniu paminklu žuvusiam kunigui – laisvės kovotojui Broniui Laurinavičiui. Norint arčiau susipažinti su profesoriaus kūryba, reikėtų pavartyti Vilniaus dailės akademijos leidyklos išleistą albumą – Antanas Kmieliauskas, kuriame atsispindi jo nuostabūs kūrybos nevystantys žiedai.

Stabtelta prie tautotyros klausimų Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Žingsnis po žingsnio, skyrelis po skyrelio, visapusiškai nagrinėjant mūsų tautotyros klausimus, tautinių idėjų sklaidą, einama prie baigtinio klausimo – Quo vadis, Lietuva? – Kur Tu, Lietuva, eini? O praplečiant jį – kur mes einame? Ar mes turime po savo kojomis tą didžiosios vertybės mastą – savo gyvąją Tėvynę širdyje, kuri mums neleistų susvyruoti? Mus visus parems ir sutvirtins tos gyvosios Tėvynės pavyzdžiai, taip gražiai perteikti profesorės Onos Voverienės knygoje „Tautotyros etiudai“. Čia ir yra jos reikšmė, ir aktualumas. Visiems turėtų būti prisimintinos paskutinės knygos eilutės: Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt!

Nuotraukose:

1. Prof. O. Voverienė

2. Knygos viršelis

Voruta. – 2012, kov. 3, nr. 4 (743), p. 10.

Spauda , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra