Mintys Kovo 11-osios proga

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Artėjantis valstybės atkūrimo dvidešimtmetis suteikia progą pamąstyti apie savo valstybę ir apie savo santykius su ja. Valstybė – žmonių kūrinys, tačiau žmonės į šį savo kūrinį žiūri nevienodai, o tas žiūrėjimas taip pat dažnai keičiasi. Kaip taikliai pastebėjo amerikiečių politologas Murray`us Edelmanas, valstybė kartais yra „mes“, kartais ji yra „jie“.
 
Šiandien noriu paliesti du mūsų santykio su savo valstybe aspektus. Pirmasis yra pakankamai gili, bet klaidinga tradicija valstybę tapatinti su valdžia. Sunku pasakyti, kas labiausiai lemia šio stereotipo gajumą, bet greičiausiai tai – valdžioje esančių žmonių pomėgis kalbėti valstybės vardu. Gal net ne pomėgis, o poreikis, nes susitapatinimas su valstybe stiprina šių žmonių legitimumą, kitaip tariant, tokiu būdu jie siekia būti labiau pripažinti, labiau gerbiami mūsų akyse.
 
Valstybė yra tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje gyvenantys žmonės, paklūstantys vienai valdžiai. Taigi, valstybės sąvoką sudaro trys elementai – teritorija, žmonės ir valdžia. Gal bent valstybės atkūrimo mažyčio jubiliejaus proga nepainiokime valstybės su valdžia, neįsijauskime į mums siūlomą žaidimą su „blogiečiu“ Andriumi Kubiliumi ir „geriete“ Irena Degutiene. Šita valdžia amžinai nebus, jei norėsime, išsirinksime kitą.
 
Antrasis mūsų santykio su valstybe aspektas – amžius. Dvidešimt metų valstybei ir dvidešimt metų konkretaus žmogaus gyvenime – nepalyginami dalykai. Žiūrint sociologijos akimis, amžius yra besikeičiančios individo socialinės padėtys, kurias veikia fizinis brendimas ir senėjimas. Per šiuos dvidešimt metų mes kilome ar smukome profesinėje karjeroje, tapome motinomis ir tėvais, močiutėmis ir seneliais. Kitaip tariant, šiuos dvidešimt metų mes gyvenome savo asmeninį gyvenimą, kurį mums davė mūsų tėvai, ir, jei šiomis dienomis susimąstysime apie atkurtos valstybės dvidešimtmetį, šios mintys bus neatsiejamos nuo minčių apie mūsų pačių nuosavus gyvenimus.
 
Tačiau mūsų santykis su Kovo 11-osios dvidešimtmečiu yra skirtingas. Čia turiu galvoje ne tai, kad kiekvieno mūsų gyvenimas yra unikalus ir nepakartojamas. Turiu galvoje paprastesnius dalykus – kad kiekvienoje visuomenėje, taip ir mūsiškėje, žmonės skiriasi savo amžiumi. Panašaus amžiaus žmonės sudaro atskiras amžiaus grupes, kurios negali nesiskirti savo interesais, vertybėmis, veiklos būdais ar elgesio normomis.
 
Gerbdamas amžių, pradėsiu nuo tų, kuriems 1990 metų kovo 11 dieną buvo 60 ir daugiau metų, t. y. visus šiuos dvidešimt metų jie buvo pensininkai ir, sociologiškai žiūrint, jų socialinės padėtys nesikeitė. Tačiau visi žinome, kad šios amžiaus grupės žmonės yra aktyviausi balsuotojai rinkimuose, t.y. labiausiai neabejingi politikai. Įdomu, kaip jie vertina prabėgusius dvidešimt valstybės kūrimo metų.
 
Kitoje amžiaus skalės pusėje – tie, kuriems panašiai tiek metų, kiek ir atkurtajai mūsų valstybei. Jie neatsimena 1990 m. kovo 11-osios, neatsimena sovietinio laikotarpio. Jie priima Lietuvos valstybę kaip savaime suprantamą dalyką, kuris tiesiog yra ir kurio negali nebūti.
 
Bet kuris psichologas jums pasakys, kad vienas iš fundamentaliųjų žmogaus poreikių yra kam nors priklausyti. Mes priklausome tautai, tačiau ne patys tai pasirenkame. Priklausymas valstybei yra sąmoningas apsisprendimas, nes pilietybės galima atsisakyti ir siekti kitos. Jei nusprendėme būti Lietuvos Respublikos piliečiais, tegu joks pyktis ant valdžios netrukdo mums tarti žodžius: „Lietuva, Tėvyne mūsų“.
 
www.lrt.lt
 
Nuotraukoje: V. Dumbliauskas

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra