Mintys apie Punską

Autorius: Data: 2011-01-07 , 11:00 Spausdinti

Juozapas VAINA, Punskas

Nežinau, kiek sykių Punskas degė. Raštai rodo, kad dabartinė (trečioji) Punsko parapijos bažnyčia yra pastatyta daugiausiai iš lauko akmenų 1881 m. maždaug pirmos medinės bažnyčios vietoje. Antroji medinė bažnyčia buvo keletą metrų aukščiau į šiaurę ir keliolika metrų toliau į rytus irgi dar tame pačiame pusiasalyje.

Mūsų laikais tokia padėtis keistokai atrodo. Mums lengviau, prisiminus tarpbažnytinių laikų kovas, pavyzdžiui: „Šiuo mūsų raštu, skirtu visiems ir kiekvienam, pažymime. Tas Kilmingais, Stanislovas Zalivskis, Livos Vėliavnykas, Merkinės, Lazdijų bei Seivų mūsų girių girininkas, savo pamaldumu Dievui, ir ypatingomis pastangomis iškelti Jo garbę, pastatė savo lėšomis Romos Katalikų tikėjimo bažnyčią mūsų dvaro Naujojo Punsko valdose prie Merkinės, Lazdijų ir Seivų mūsų girių girininkijų, taip pat jo paties maldaujami, kad šį pamaldų užmojį ir darbą mūsų palankumu pastūmėtumėm pirmyn, mūsų globa ir įtaka paremtume kaip svarbų, vertingą gėrybėmis ir vaisiais apdovanotume bei aprūpintume.“

Bent trumpai prisiminkime anų laikų visuomeninę padėtį. Fabrikų nebuvo, valstiečiai neturėjo nuosavos žemės, miestiečiai nesidalijo su kitais savo amato žiniomis. Pragyvenimo šaltinis ribotas, mirtingumas nemažas.

Laikui bėgant didėjo valdovų galvų skaičius. Panaši padėtis ir anuometinėje Lietuvoje. Patsai karalius apibūdina save akte: „Žygimantas Trečiasis, Dievo malone

Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusios, Žemaitijos, Mozūrijos ir Livonijos Kunigaikštis, taip pat švedų, gotų, vandalų karalius paveldėtojas.“ Juk tie titulai ne visi dovanoti, o ne retai ir kardu įgyti.

Nėra reikalo kartoti visą karališko rašto turinį, nes nerasime Punskui skirto klebono pavardės ar kokio įvardijimo. Prieš kelias dešimtis metų teko skaityti 1592 m. Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vilniaus Kunigų Seminarijos klierikų sąrašą. Jame minėta berods dvylika klierikų. Neatsimenu, kad būtų buvusios minėtos jų pavardės ar tėvų kalba. Greičiausiai mokyta lotyniškai ir turbūt ne vienerius metus.

Prieš kelias dešimtis metų vėlgi teko skaityti, kad 1 800 m. Punsko klebonui grąžintų nusavintas žemes. Tos žemės – tai 8 valakai už poros kilometrų nuo Punsko bažnyčios į šiaurės vakarus.

Pirmiesiems Punsko klebonams patogiau buvo gyventi Šaltėnuose, per kuriuos prateka Šalčios upelis, kurio pradžia t. y. šaltinis, yra ir dabar Šaltėnų upokšnis. Klebonijos būta apie porą šimtų metrų nuo Šalčios upelio ant nedidelio kalnelio. Jo pakalnėje buvęs įrengtas tvenkinys žuvims. Ir nenoromis peršasi mintis, kad tenai ant kalnelio buvo pastatytas Punsko klebono dvarelis.

Prisiminkime 1799 m. caro ir Napoleono sutartį Nemuno saloje. Joje numatyta, kad dešinę Nemuno pusę valdys caras, o kairiąją Napoleonas. Taigi nenuostabu, kad ir čia po metų veikė napoleoniški įstatai, susiję su iš bažnyčių nusavinta žeme. Taigi 1800 m. Punsko klebono raštas ir mini parapijinę žemę.

Lenkų istorikas pervertęs Punsko klebono raštus stebėjosi, kaip porą kartų degusios medinės Punsko bažnyčios sudegė, o klebonai išsaugojo tris lotyniškai rašytus raštus, kalbančius apie Punsko bažnyčią.

Punsko parapijoje 1916 m gimimo metrikai rašyti lietuviškai. Čia ir aš 206 numeriu įrašytas – Juozapas Viktoras Vaina. Vėliau lenkai vargonininkai rašydavo Waina, Wojna, Vajna, trumpai tariant 16 būdų, kolei pensijos laikotarpiu jau esu rašomas kaip Vaina. Taigi pripratusiam prie įvairios rašymo maišaties aiškėja, kad ir kiti galėjo būti įvairiai įvardijami. Ryškėja, kodėl Punsko parapijiečiai 1899 m. pirmą kartą pamokslo išklausė lietuviškai. Vadinasi, Seinų Kunigų Seminarijoje klierikai slaptai pasitardavo lietuviškai. Dzūkas vidugirietis nustojo bažnyčioje giedoti lenkiškai, nes lietuviškai giedoti išmokė kunigas vikaras. Dar man pasakodavo vyresnieji, kad kunigai vikarai po šv. Mišių ant bažnyčios laiptų jau ir tarpusavyje pradėdavo kalbėti lietuviškai.

Po pirmojo Pasaulinio karo atsirado ir Lenkijos Respublika su nemažu kitataučių skaičiumi. Valdžia teigė, kad Nepriklausomoje Rzeczpospolitoje gyvena 65 proc. lenkų. Prisiminkime, kad tos šalies gyventojai buvo iš trijų respublikų: Austrijos-Vengrijos, Prūsijos ir Rusijos. Vienaip ar kitaip susigyvenę su tų respublikų santvarkomis, o greitai pakeisti nusistovėjusią tvarką yra labai sunku, trukdo ir skirtingi tų šalių papročiai. Teko studijuoti drauge su 33 ukrainiečiais, su jais susidraugauti ir pažinti jų pažiūras.

Išėjo įstatymas, kad baigusių gimnazijas kitataučių neimtų į karo tarnybą, t. y į karininkų mokyklą. Aš irgi tokiu tapau, netarnavęs jokioje karo tarnyboje. Tai buvo lengva karo metais, bet sunku po karo gauti darbą.

Nuotraukoje: J. Vaina

Voruta. – 2011, saus. 7, nr. 1 (715), p. 13-14.

Seinų - Punsko kraštas , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra