Minint Stasio Šilingo 125 metų sukaktį

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Laisvos valstybės žmonės savo pilietinio elgesio motyvus turėtų vis pasitikrinti, remdamiesi šviesiųjų tautiečių mintimis, darbais ar idėjomis. Tarsi žemdirbiai, besimokantys iš savo ankstesnių kartų patirties ir moralinių nuostatų.
 
Tautos atminčiai gaivinti ir aktualinti rašomos istorikų knygos, mokoma istorijos mokykloje, įrengiamos ekspozicijos muziejuose, globojami memorialiniai paminklai, ruošiamos šventės paminint svarbias istorinių įvykių ar asmenybių datas.
 
Vienas iš iškiliųjų nepriklausomos Lietuvos kūrėjų ir stiprintojų buvo Stasys Šilingas, kurio 125 metų gimimo sukaktis yra lapkričio 11 d. Valstybinės ir visuomeninės veiklos, kultūros, meno sritys – visur   šio tauraus tautos sūnaus pėdsakai yra labai ryškūs. Deja, šiandienos visuomenėje jo darbai ir mintys menkai težinomi.
 
S. Šilingas gimė Vilniuje, augo nutautėjusioje šeimoje ir aplinkoje. Giminės tėvonija – tai baronų Šilingų dvaras Paberžėje, Kėdainių rajone, sekvestuotas po 1863-ųjų sukilimo. Tik tapęs Maskvos universiteto studentu, Stasys išmoko lietuviškai. Bet kaip? – Tobulai! Jo tolimesnėje veikloje sakytos giliamintės ir jausmingos kalbos – puikiausi oratorinio meno pavyzdžiai, tad bičiuliai jį vadindavo Ciceronu. 1910-aisiais S. Šilingas su studijų draugais įsteigė pirmąjį lietuvių jaunimui, moksleiviams bei studentams skirtą žurnalą „Aušrinė“. Jame ragino vasaros atostogų metu rinkti tautosaką ir tradicinių papročių medžiagą, užsiimti kraštotyra. Žurnalo priede „Vasaros darbai“ būdavo spausdinami surinktų liaudies žinių pavyzdžiai.
 
1912 m. po teisės ir ekonomikos studijų grįžęs į Vilnių, S. Šilingas telkė ir vienijo lietuvių inteligentus į tautinio atgimimo sąjūdį. Pats aktyviai dalyvavo Lietuvių mokslo ir dailės draugijų veikloje. Jo nuopelnas – išgelbėti nuo išsklaidymo pasaulyje bei galimos pražūties tautos genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės darbai. S. Šilingas taip pat parengė 1915 m. liepą išleistą literatūrinį almanachą „Pirmasai baras“. Tai, galima sakyti, yra visos mūsų kultūrinės spaudos pirmagimis. Ten įdėjo ir savo labai savitą poetinį kūrinį „Tautos dainų genezis“.
 
Prasidėjus I pasauliniam karui, S. Šilingas organizavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą, kūrė jos skyrius Rusijoje, parūpino lėšų lietuviškų mokyklų steigimui Voroneže. Parašė vadinamąją „Gintarinę deklaraciją“ dėl Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja. Bet svarbiausias rūpestis – Lietuvos nepriklausomybė: buvo išrinktas Petrograde įsteigtos Lietuvių tautos tarybos pirmininku, dalyvavo abiejose lietuvių konferencijose Stokholme. Ėmėsi iš Rusijoje išblaškytų lietuvių karių organizuoti būsimą Lietuvos kariuomenę, jaunos valstybės gynėjus. Tam darbui netgi leido laikraštį „Lietuvos karininkas“. Neabejotinai būtų tapęs Nepriklausomybės akto signataru, tačiau iš Rusijos grįžo tik 1918 m. liepą. Buvo pakviestas į Valstybės Tarybą, patikint jam atsakingas pareigas vadovauti finansinei, juridinei ir krašto apsaugos komisijoms. Lapkritį buvo išrinktas Tarybos vicepirmininku, taigi tapo antruoju Lietuvos valstybės pareigūnu po A. Smetonos. Valstybės Tarybai vadovavo nepaprastai sudėtingomis bolševikų okupacijos sąlygomis. Kaune įsisuko į verpetą darbų, steigiant Krašto apsaugos pajėgas ir policijos skyrius, o lygia greta – kultūros ir meno institucijas – Kauno meno mokyklą, Operos teatrą, M. K. Čiurlionio galeriją, Lietuvai pagražinti draugiją, Vilniui vaduoti sąjungą, rūpinosi istorijos paminklų apsauga. Buvo išrinktas į I ir II Lietuvos seimus.
 
1923-aisiais S. Šilingas dalyvavo Klaipėdos išvadavimo komiteto darbe, po metų buvo išrinktas Šaulių sąjungos Centro valdybos pirmininku. Žodžiu, kuo aktyviausiai reiškėsi visuose valstybės kūrimo ir stiprinimo baruose. Jam priklauso ir Lietuvos teisinės valstybės pagrindų sukūrimas; Seime buvo priimti jo parengti Teismų, Emigracijos, Spaudos, Tautai ir valstybei saugoti ir kiti įstatymai.
 
1926 metais S. Šilingas parėmė tautininkų perversmą, šventai tikėdamas, kad tai vienintelė išeitis iš politinės sumaišties. Jo žodžiais, geriau paaukoti Konstituciją valstybei nei valstybę Konstitucijai. Tada vėl tapo Valstybės Tarybos pirmininku, du kartus buvo paskirtas Teisingumo ministru, 1938-aisiais parengė naują Lietuvos konstituciją. Taigi S. Šilingas buvo ryškus Lietuvos valstybės ir visuomenės lyderis.
 
Pasitraukęs 1938 m. iš aktyvios politikos, S. Šilingas su savo gausia šeima apsigyveno Misiūnų viensėdyje ant Nemuno kranto netoli Ilguvos. Su žmona Emilija buvo susilaukę devynių dukterų. Vienoje iš paskutiniųjų tų laimingų dienų nuotraukoje jos visos sutūpusios kaip paukšteliai ant kopėčių, o šalia – tėveliai. Tačiau virš Lietuvos jau kaupėsi juodieji pražūtingų tautai permainų debesys.
 
1941-ųjų birželio 14-ąją S. Šilingas su žmona ir dukterimi Raminta buvo suimtas ir išvežtas į Sibirą. Dešimtį metų laukė mirties nuosprendžio įvykdymo, 1952 m. buvo nuteistas 25 metams kalėjimo. Už ką? – Už Tėvynės meilę, patriotizmą… Po Stalino mirties S. Šilingas iš kalėjimo buvo paleistas, bet po trijų savaičių uždarytas Dovbušo (Ukrainoje) psichikos invalidų namuose. Į Lietuvą galėjo grįžti tik 1961 metų rudenį. Palaužtas tiekos kančių, amžinybėn iškeliavo 1962 m. lapkričio 13 d.
 
Atgimimo metais, vykdant jo paskutinę valią, S. Šilingo palaikai buvo perlaidoti ant Nemuno kranto esančiose Ilguvos kapinaitėse, greta iš Sibiro pargabentų žmonos Emilijos ir dukros Ramintos karstų. Deramas iškilaus valstybės ir kultūros barų veikėjo atminimo įamžinimas – tai mūsų kartos priedermė, dar pilnai neatlikta.
 
Lietuvos radijas
 
www.lrt.lt
 
Nuotraukoje: Vienas iš iškiliųjų nepriklausomos Lietuvos kūrėjų S. Šilingas (1885-1962 m.)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra