Mindaugo pastangomis pavyko apsaugoti lietuvių tautą nuo išnaikinimo

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Mindaugas – Lietuvos vienytojas, pirmasis valdovas, vienintelis karalius. Jis gimė kaip vienos baltų žemių kunigaikštis, o mirė kaip vienvaldis stiprios valstybės karalius. Jo viso gyvenimo veiklos rezultatas – Lietuva, virtusi stipria valstybe. Tai leido susiformuoti ir išlikti lietuvių tautai, padėjo pagrindus ir dabarčiai – mūsų naujai Lietuvai atsikurti.
Vis dėlto priskirti šiuos didžius darbus vien Mindaugui būtų neteisinga. Šis didikas siekė išplėsti savo valdas, tapti galingiausiuoju. Kurdamas valstybę jis turėjo galimybę įtvirtinti savo siekius, apsiginti nuo išorės priešų arba sutramdyti nepaklusnius savo vasalus.

Po Mindaugo mirties valstybė nesubyrėjo
Tai, kad po Mindaugo mirties dėl sosto pradėjus peštis daug menkesnėms asmenybėms valstybė nesubyrėjo, rodo, kad jai atsirasti tuomet jau buvo atėjęs laikas. Ją galėjo sukurti ir koks nors kitas veiklus kunigaikštis, bet būtent Mindaugas pirmasis įžvelgė atsiradusias galimybes ir sugebėjo jomis pasinaudoti.
Po brolio Dausprungo ir kunigaikščio Živinbudo, kuris 1219 m. taikos sutartyje minimas kaip galingiausias ir vyriausias iš visų, mirties, Mindaugas tapo pirmuoju kunigaikščiu.
Sutelkęs savo rankose daugiausia žemių, vadinasi, ir daugiausia išteklių bei karių, jis pradėjo kovoti, kad būtų suvienytos smulkios žemės. Šioje kovoje žuvo broliai Bulevičiai: Vismantas, Edivilas, Sprudeika. Tie, kurie nežuvo kovose, išsibėgiojo kas sau: kunigaikščiai Milgerinas, Dutze ir Ginkeikis pabėgo į Livoniją, žemaičių kunigaikštis Vykintas – į Vitebską, Mindaugo brolvaikiai Tautvylas ir Edivilas – į Polocką ir Smolenską (3; 163).
Apie 1240-uosius metus Mindaugas visoje Lietuvoje jau buvo vienvaldis, maištavo tik dalis žemaičių.
Tuomet Mindaugas pasisuko į rusų žemes: užgrobė Gardiną ir gretimas sritis, vėliau – dalį Juodosios Rusios, kurią padalino – Slominą ir Volkovyską pasiėmė sau, o savo sūnui Vaišelgai (Vaišvilkui) atidavė Naugarduką. Tiesa, šis netrukus tapo stačiatikių vienuoliu ir apsigyveno paties pastatytame vienuolyne.
Suprasdamas, kokią grėsmę jaunai valstybei kelia vokiečių agresija, Mindaugas, 1244 m. surinkęs didelę kariuomenę, pasirodė prie Azbotės (3; 164).

Giminaičių maištas
Sutelkdamas visą energiją į užsienio politiką, Mindaugas, rodos, užmiršta savo ištremtus giminaičius. O šie nesnaudžia. Jie į savo pusę palenkia Haličo ir Voluinės kunigaikštį Danielių, Vykinto svainį. Už Haličo pinigus Vykintas paperka jotvingių kilminguosius ir atgauna valdžią šiaurės Žemaitijoje (pietų žemaičiai liko ištikimi Mindaugui). Galiausiai į koaliciją įsitraukė ir Livonija (ta proga Tautvilas net apsikrikštijo) (2; 97).
Mindaugo padėtis tapo kritiška. 1249 m. Haličo kunigaikštis Danielius nusiaubė Lietuvos pietines sritis, 1250 m. Kalavijuočių ordino magistras Andrius Štirlandas surengė net tris žygius – pirmiausia į Mindaugo domeną. Taip giliai livoniečiai dar nebuvo įsiskverbę, ir nors greitai buvo priversti trauktis, net nepabandę pulti jokios pilies, šis žygis smarkiai sudrebino jauną valstybę.
Naudodamasis pirmojo žygio sėkme, Andrius Štirlandas netrukus užpuolė Mindaugui ištikimus žemaičius. Šiuos Kalavijuočių ordinui ypač sėkmingus metus vainikavo Žiemgalos, kuri buvo tarsi skydas tarp Lietuvos ir Livonijos, užkariavimas (2; 96).
Mindaugo ir jam ištikimų kunigaikščių Parbaus, Bunio, Gardenio, Lengvenio, Bykšio su Ligeikiu ir Vaišelgos padėtis buvo kritiška, bet jie atsilaikė: Mindaugo stovykloje nebuvo išdavysčių, visi buvo pasiryžę laikytis iki galo, kad ir kuo visa baigtųsi. Jie priklausė pažangesnei visuomenei, o Tautvilas ir Vykintas atstovavo senajai konservatyviajai grupei.

Lietuvos valstybė tapo sunkiai nugalima
Ryškiausias tokių prieštaravimų pavyzdys – jungtinių kuršių ir žemaičių pajėgų Azbotės gynimas 1261 metais.
Senajai gentinei visuomenei atstovaujantys kuršiai, vos prasidėjus spaudimui, pasidavė, o žemių konfederacijos, peraugančios į valstybę, atstovai žemaičiai kovėsi iki paskutinio žmogaus. Tokios gentinės visuomenės atstovai buvo susitelkę Mindaugo stovykloje. Net apsupti grūmėsi iki galo, negalvodami pasiduoti arba pereiti į priešų pusę.
Jie įrodė, kad Lietuvos valstybė – kovingas junginys, kurio greit nenugalėsi. Kalavijuočių ordino magistras Andrius Štirlandas nusileido – 1251 m. įvykusiame susitikime su Mindaugu jis atsisakė ligšiolinės ordino koncepcijos: priversti Lietuvą pripažinti Livonijos valdžią. Tačiau jis pasiūlė Mindaugui krikštytis, kad ordinas galėtų jį pripažinti Lietuvos valstybėje vyriausiuoju.
A.Štirlandas netgi pasisiūlė būti tarpininku tarp Mindaugo ir popiežiaus (2; 100).

Būsimasis valdovas nugalėjo priešininkus
Dabar svarbiausiu valstybės vienytojo priešu liko Vykintas ir iš Livonijos pas jį pabėgęs Tautvylas.
Šiedu niekaip nenorėjo nurimti: 1251 m. surengė žygį į Mindaugo domeną, todėl pats valdovas buvo priverstas slėptis Vorutos pilyje. Bet Mindaugas jau buvo tiek sustiprėjęs, kad galėjo dar tais pačiais metais apgulti Vykintą ir Tautvylą, užsidariusius Tverų pilyje, ir susidoroti su jo šalininkais Šiaulių kunigaikščiais Bulevičiais (2; 104).
Su Haliču Mindaugas susitaikė už Švarno išleidęs savo dukterį. Susidorojęs su priešininkų koalicija, jis sulaukė savo “karjeros” viršūnės – 1251 m. apsikrikštijęs, 1253 m. Mindaugas tapo Lietuvos karaliumi.
Lietuva tapo krikščioniška valstybe, tokia pat, kaip ir kitos Europos karalystės. Ją globoti pradėjo pats popiežius.

Ar tikrai Mindaugas buvo puikus karvedys?
Istoriografijoje Mindaugas tradiciškai vertinamas kaip gabus karvedys, bet faktai rodo ką kitą.
Mes žinome tris atvejus, kai Mindaugas pats vedė kariuomenę į mūšį.
1244 m. didelėmis pajėgomis puldamas jau minėtą Azbotę, Mindaugas pakliuvo į spąstus ir pralaimėjo. 1251 m. valdovas slėpėsi Vorutoje nuo silpnesnio Tautvylo, kol jį išvadavo Daumantas ir Livonijos riteriai. Atsakomajame žygyje Mindaugas buvo sužeistas, ir Tverų pergalė buvo pasiekta be jo.
Galop 1262 m. Mindaugas susirengė pulti Cesius, bet dėl to, kad neatvyko sąjungininkai rusai, grįžo atgal. Vis dėlto per 1237–1263 metus lietuviai surengė 33 žygius (1;173).
Visa tai nagrinėjant paaiškėja Mindaugo savybė pasirinkti žmones: pats neturėdamas karvedžio talento, jis sugebėdavo surasti ir prie savęs patraukti žmones, kuriems galėjo pavesti kariuomenę: tai ir jo svainis Daumantas (vėliau tapęs Pskovo kunigaikščiu ir ilgai bei sėkmingai kovojęs su Livonijos ordinu; galiausiai, Timofiejaus vardu, jis buvo paskelbtas stačiatikių šventuoju), ir Mindaugo favoritas (greičiausiai – ir giminaitis) Treniota.
Iš 1254 m. kovo 12 dienos ir 1260 m.birželio 15 dienos aktų sužinome apie visą būrį Mindaugo “giminaičių ir baronų”, kurie po valdovo mirties kažkur dingsta.

Ne tik valdovas, bet ir geras politikas
Kartais bandoma abejoti Mindaugo, kaip valstybės kūrėjo, vaidmeniu. Pagrindiniai argumentai – karalius nebuvęs apdovanotas karvedžio talentu (tačiau tai tik pabrėžia Mindaugo genijų ir charizmatinę asmenybę) (1; 209), be to, faktas, kad Mindaugo laikais lietuvių karinis aktyvumas nepadidėjo (tačiau tai logiška vykstant karui šalies viduje) (1; 173). Galbūt Mindaugas tik užbaigė valstybės kūrimo procesą, bet tai nė kiek nesumenkina jo nuopelnų.
Mindaugas buvo geras politikas, netgi intrigų meistras. Derybos su Štirlandu, jotvingių papirkinėjimas, tiesioginių ryšių su Roma užmezgimas (Mindaugas pas popiežių 1251 m. nusiuntė Parbų Nerietį), jam nepavaldžių žemių dovanojimas – štai sfera, kur atsiskleidė šio valdovo talentas. Bet visas jo talentas ir patirtis nesugebėjo apsaugoti nuo 1263 m. sąmokslo…

Karalystė padėjo išsaugoti lietuvių tautą

Nepaisant to, Mindaugas kaltinamas žiaurumu, esą jis valstybę kūrė merovingų metodais (Merovingai – žiaurumu pagarsėjusi frankų karalių dinastija, nuversta Pipino, pirmojo karolingų karaliaus). Tačiau viduramžiais kitais būdais jokios valstybės niekas nesukūrė…
Kapoti didikų galvas (įprastas anų laikų veiksmas) nėra svarbiausia. Mindaugo veikla reikšminga tuo, kad, greta valstybės sukūrimo, krikšto ir kitų didingų darbų, jis padėjo išsaugoti lietuvių tautą, o netiesiogiai – ir latvių bei estų tautas. Mindaugas lietuvius suvienijo kritišku momentu – prie Baltijos stiprėjant vokiečiams. Jeigu šis baltų kunigaikštis nebūtų sukūręs valstybės ankstesniais metais, tai po 1260-ųjų, ko gera, jau nebebūtų kam ir iš ko ją kurti.
Mindaugo valstybė pradėjo ilgą kelią, kuris baigėsi 1410 m. liepos 15 d. Prūsijoje tarp Griunvaldo ir Tanenbergo. Jei ne staigi Mindaugo mirtis, to kelio pabaiga galėjo būti arčiau – Mindaugas jau buvo susitaikęs su žemaičiais, teikė pagalbą sukilusiems prūsams, tiesa, 1262 m. žygis į Cesius, kaip minėta, nepavyko, bet, matyt, šis valdovas turėjo kitų planų.
Susibūrę lietuviai ir žemaičiai, susilieję į vieną tautą, vėliau – į naciją, 200 metų žūtbūtinai grūmėsi dėl kiekvienos žemės pėdos. Sunkiausiai kovėsi Žemaitija, atsidūrusi tarp kūjo ir priekalo, bet ta kova nebuvo bevaisė.
Prūsų tauta išnyko, kai juos užgriuvo vokiečių kolonizuotojų banga, o latviai su estais atsilaikė, nes juos kaip skydas dengė Lietuva. Ta saujelė turtingųjų, kurie galėjo sau leisti laivais nukeliauti į Livoniją, tapo Pabaltijo baronais, mažuma, kurią nušlavė nacionalinio atgimimo bangos.
200 metų kovų, imperijos nuo jūros iki jūros sukūrimo, sukilimų, nacionalinio atgimimo ištakose stovi Mindaugas ir saujelė jam ištikimų kunigaikščių, kurie per 1250 m. krizę stojo į žūtbūtinę kovą, kurios reikšmės trijų tautų ateičiai jie nežinojo ir negalėjo žinoti.

Literatūra:
1. T. Baranauskas. Lietuvos valstybės ištakos.V., Vaga, 2000.
2. E.Gudavičius. Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII a.. V., Mokslas, 1991.
3. Z. Ivinskis. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. V., Mokslas, 1991.


Apie autorių:
Vytenis Jakimavičius, Molėtų rajono. Giedraičių A. Jaroševičiaus vidurinės mokyklos 10 klasės moksleivis.

Nuotraukose:
1. Karalius Mindaugas (Vytautas Kašuba, 1952 m.)
2. Mindaugo sūnus Vaišelga (Lietuvos kunigaikščiai ir vadai, Kaunas, 1935)

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra