Pagrindinis puslapis Istorija Rezistencija Mindaugas Lukošaitis: Gyva rezistencija juodu ant balto

Mindaugas Lukošaitis: Gyva rezistencija juodu ant balto

Mindaugas Lukošaitis: Gyva rezistencija juodu ant balto

Mindaugo Lukošaičio piešinys

Gediminas KAJĖNAS, www.bernardinai.lt

Būtina atrasti savo santykį su praeitimi, kad galėtum drąsiai žvelgti į ateitį“, – teigia dailininkas Mindaugas Lukošaitis (g. 1980), dar 2003 metais sukūręs piešinių ciklą „Pasipriešinimas“, skirtą lietuvių pokario rezistencinei kovai atminti. Ciklas, kurį sudaro 100 darbų, Lietuvoje didesnio atgarsio nesulaukė ir buvo parodytas vos keliose parodose Šiuolaikinio meno centre bei paties dailininko sodyboje, Šiaulių rajone.

Paradoksalu, tačiau šie piešiniai patraukė užsienio meno kuratorių dėmesį: 2004 m. M. Lukošaitis dalyvavo tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalėje San Paule, Brazilijoje, pasaulinė meno leidykla „Phaidon“ dalį šio ciklo piešinių publikavo knygoje „Vitamin D“. 2005 m. visą piešinių ciklą įsigijo Danijos šiuolaikinės dailės muziejus „Louisiana Museum of Modern Art“. Šiais metais atskiroje muziejaus ekspozicijų salėje, šalia Pablo Picasso parodos „Taika ir laisvė“, eksponuoti ir visi 100 dailininko sukurto ciklo „Pasipriešinimas“ piešiniai.

Apie vaizduotę, padedančią geriau suprasti istoriją, rezistencijos temos aktualizavimą šiandien, menininko atsakomybę ir patriotizmo sampratą dailininką Mindaugą Lukošaitį kalbina Gediminas Kajėnas.

Mindaugas Lukošaitis. Gedimino Kajėno nuotr.

Papasakokite, kodėl kūryboje ėmėtės rezistencijos temos. Kaip atradote šią temą?

Tiesą sakant, viskas vyko spontaniškai ir netikėtai net man pačiam. Iki tol mano žinios apie rezistenciją buvo gana blankios ir nepasakyčiau, kad ši tema apskritai mane domino. Sykį, kažką sau pieštuku laisvai paišydamas, tiesiog nupiešiau karo sceną, ir šis piešinys netikėtai pasėjo man nerimą bei suvokimą, kad kai kas svarbaus mūsų istorijoje yra įvykę, kas ir šiandien vis dar gyva… Būtent šis nesąmoningai gimęs piešinys privertė susimąstyti apie partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje, visų pirma sau pačiam įprasminti šią temą. Net gerai neišmanydamas rezistencijos istorijos, tiesiog ėmiau fantazuoti ir kurti vaizdinius, galimas to meto situacijas ir įvykius.

Taip nutiko, kad nuo kūdikystės neprigirdžiu viena ausimi. Matyt, visiškai natūraliai, prisitaikant prie tokios negalios, regėjimas man – itin svarbi pažinimo priemonė. Nuolatinis stebėjimas ir pastebėjimas kaip kokiam plėšrūnui tapo mano pranašumu, ir aš ėmiau tuo naudotis. Todėl piešimas – stebėjimo dėka galvoje sukauptų vaizdų, detalių ir situacijų išraiška. Paišant man nereikia žiūrėti į nuotraukas, kad atkurčiau buvusį vaizdą, man visiškai užtenka archyvo, kuris yra sukauptas galvoje.

Tačiau kokiu archyvu gali pasinaudoti, jei nieko bendra neturi su įvykiais, vykusiais prieš pusšimtį metų?

Piešdamas ciklą „Pasipriešinimas“, aš mėginau įsivaizduoti, kaip būtų, jeigu būtų. Tai tam tikra simuliacija, pasitelkus vaizduotę. Savo darbe siekiau ne išlieti savo emocijas, bet kūrybiškai atkurti galėjusią vykti sceną. Čia yra ir elementaraus amatininkiškumo – jei išmanai logiką, pavyzdžiui, kaip anatomiškai susilenkia rankos raumenys, tuomet žinai, kokia bus rankos padėtis, kaip ji atrodys atlikdama vieną ar kitą veiksmą. Baigęs darbą surengiau parodą likusiems gyviems „Prisikėlimo“ apygardos partizanams, ir jie stebėjosi, kad viskas nupiešta taip, lyg pats būčiau ten dalyvavęs. Tačiau čia nėra jokios mistikos – karas taip pat turi savo vaizdų logiką.

Pats brendote jau Nepriklausomoje Lietuvoje, tad kodėl Jums dabar prireikė gręžtis į praeitį mėginant atkurti, vadinasi, ir savaip išgyventi visus šiuos įvykius?

Svarbu, nes piešiniai tampa pretekstu prisiminti ir aktualizuoti pačią rezistencijos temą. Manau, kad ir piešiniuose pati tema, kurios minėjimo formos Lietuvoje šiandien yra pasenusios ir nesikeičia jau du dešimtmečius, atsiskleidžia naujai ir netikėtai. Savo darbu nesiekiau ką nors paaiškinti, nušviesti ar moralizuoti, tiesiog pamėginau į istoriją pažvelgti „kaip galėjo būti“ žvilgsniu. Tai tik mano įsivaizdavimai, galima rekonstrukcija.

Tik nupiešęs visą ciklą ėmiau aktyviai domėtis partizanų pasipriešinimu Lietuvoje – skaičiau knygas, dienoraščius, atsiminimus. Kuo labiau gilinausi, tuo man tapo akivaizdžiau, kad visos tos istorijos tiesiog neįmanoma suvokti, logiškai sudėlioti schemų: savas–svetimas, draugas–priešas. Viskas gerokai sudėtingiau… Ar galima pasakyti, kas šiame kare kovojo už Tėvynę, o kas – už save? Ar ši takoskyra būtina? Ar įmanoma ją nubrėžti? O gal Tėvynė ir aš – viena ir tas pat?

Pasipriešinimo temą išvystėte gan plačiai – ciklą sudaro net 100 piešinių. Kas Jums svarbiausia buvo kuriant šį darbą?

Buvo kilę nemažai abejonių dėl pačios formos, to elementaraus piešimo pieštuku ant balto lapo, nes akademinį piešimą iki nebegalėjimo visi pereina, ir ką gi tu čia dar gali nustebinti… Visų pirma aš stengiausi piešti profesionaliai, pats sau išsikėlęs kartelę, kad nesusidarytų įspūdis, jog tai tik šiaip sau eskizai, kuriuos bet kas gali nupiešti. Atlikimui skyriau ypatingą dėmesį, nes piešinio esmė ir yra ta, kaip techniškai atlikta – nuo detalių iki visumos.

Pagrindinę ciklo dalį nupiešiau per mėnesį, buvau užvaldytas šios temos, ir piešiniai tiesiog patys liejosi. Iš kokių penkių nupieštų darbų palikdavau vieną. Taip pamažu susidarė nemaža krūva darbų. Paskui jau teko imtis atrankos, kad visas ciklas atspindėtų pasipriešinimo vaizdą su įvairiomis galimomis situacijomis bei numanomais epizodais. Man buvo svarbu, kad čia būtų ne tik žygdarbių – kovos, mirties, bet ir kasdienybės akimirkų. Piešinių cikle turi būti tam tikra vaizdinė dramaturgija, kurioje justum augančią įtampą, pulsuojantį nerimą ir net baimę. Tai padeda išvengti kartojimosi ir nuobodulio.

Ar galima sakyti, kad kurdamas šį ciklą daugiau rėmėtės ne žiniomis, bet intuicija ir vaizduote?

Kiekvienas subtilesnis įvykio ar istorijos suvokimas yra susijęs ne su žinių kiekiu, bet vaizduote. Paradoksalu, bet taip yra. Kaip tik vaizduotė leidžia patikrinti, kiek istorija yra nesumeluota ir nepagražinta, o turint priešingų interesų galima ją ir stipriau pasūdyti… Taip šie piešiniai man tapo pačios istorijos testavimu, nes vaizduotės dėka galėjau į situaciją pažvelgti įvairiais aspektais ir atskleisti ne vien faktus, bet ir atspalvius. Paprasta paimti skaičius ir jais manipuliuoti, kaip tai šiandien daro kai kurie istorikai. Tačiau būtinas net ir toks požiūris, nes būtent tai padeda patikrinti savo paties asmeninę poziciją.

Mano piešiniuose nėra kažkokių užslėptų prasmių, gilių poteksčių, intelektualinių žaidimų ar postmodernių mįslių. Viskas čia juodu ant balto nupiešta. Aš nesiekiau nei mitologizuoti partizaninį pasipriešinimą, nei jį pažeminti, nes tikrai nemanau, kad tai turėtų kažkokį milžinišką efektą. Šiuo piešinių ciklu aš tariu tarsi kodinį žodį ir stebiu, kokių asociacijų tai sukelia žmonių galvose. Sudrumsčiu vandenį ir žiūriu, kaip palengva sėda drumzlės. Reakcijų būta įvairių – nuo to, kad čia vos ne dar vienas socialistinis realizmas ir iki to, kad tai tiesiog naivios banalybės.

O ar menas apskritai gali padėti atsakyti į klausimus, susijusius su istorija ir atminimu?

Menas gali tapti puikia priemone intravertiškai domintis savimi rasti paaiškinimą ir tam, kas dedasi aplinkui. Šis istorinės tematikos darbas man asmeniškai tapo galimybe šiek tiek suvokti savo paties santykį su praeitimi, taip pat susigaudyti, kas ir koks aš esu čia ir dabar.

Negalėčiau šio darbo vadinti sugrįžimu, nes grįžti gali prie to, kas nutolę, kam susigrąžinti reikia didelių pastangų. Juk į pasakojimą, kaip Vytautas Juodojoje jūroje savo arklius girdė, mes jau žiūrime kaip į ženklą ir su ironija, ir tai mums jau tapę labiau simboliu nei kažkokiu faktu. O rezistencija yra gyva, ji – visai čia pat, lyg vakar viskas būtų vykę. Anuomet buvo kovojama kulkomis, šiandien kaunamasi žodžiais, pareiškimais ir interpretacijomis… Įtampa niekur nedingusi, žaizdos vis dar kraujuoja. Ir tai tęsis, kol neapsisuks istorijos ciklas, kol neperžengsime atminties slenksčio.

Panašiomis temomis nereikia mėgautis be paliovos, jas būtina iškelti tinkamu būdu ir laiku. Kitaip sulauksi tik erzelynės, nereikalingų įžeidinėjimų, ir pati tema, kuri yra be galo subtili, taps nuvalkiota, o jos prasmės – sumenkintos. Pastaruoju metu meno kūrinius išmokome vertinti pagal tai, kiek jie isterijos apie save sukelia – tarsi tik tuo kūrinys vertingesnis, kuo garsiau šnekėta. Tačiau skandalas yra tik vienas iš daugelio meno kūrinio sukūrimo strategijų. Šiaip sau patraukti dėmesį nėra sudėtinga. Neseniai Prancūzijoje įvyko toks incidentas – renginio metu kažkas kažką tiesiog šūktelėjo, ir kilo didžiulė panika, daug žmonių buvo sutrypta ir atsidūrė ligoninėje. Provokuoti nėra sudėtinga, bet kas prisiims atsakomybę už pasekmes… Ar išdrįsi atstovėti už savo darbus ir tada, kai iš visų pusių norės tavo galvos? O gal tavo šūkavimai tebus mėginimas atkreipti dėmesį į save patį grynai iš narciziškų paskatų? Todėl kalbant bet tokia tema visų pirma reikia apsispręsti ir susivokti pačiam – ką man asmeniškai tai reiškia, ar ko nors nepapiktinsiu be reikalo. Štai kur menininko atsakomybės klausimas.

Minėjote, kad domėtis partizanų istorija ėmėtės tik po to, kai nupiešėte visą ciklą. Ar kaip nors keitėsi Jūsų požiūris į rezistenciją skaitant ano meto atsiminimus? Ar knygose radote patvirtinimą to, ką pats nupiešėte?

Piešiant man visų pirma buvo svarbu nenuklysti per daug į lankas – rūbai, antsiuvai, ginklai, peizažas turėjo atitikti tą laikotarpį, kai ir vyko partizaninis pasipriešinimas. Žinodamas šiuos komponentus gali nupiešti tūkstančius galimų scenų, ir jos visos bus teisingos. Jei, pavyzdžiui, į žmogų pataikė kulka, jis galėjo nukristi aukštielninkas, jei kas nors ką nors prirėmė prie sienos, galėjo tai padaryti ir su gelžgaliu, ir su šautuvo buože. Viskas įmanoma.

Tačiau perskaitęs ano meto prisiminimus supratau, kad mano piešiniai yra gerokai skurdesni už pačią tikrovę. Štai, pavyzdžiui, toks dokumentinis pasakojimas: po kaimą vaikšto mažaūgis stribas, ant kurio nugaros ir pilvo kabo „neperšaunama liemenė“, padaryta iš plūgo geležies, o į kulnus daužosi per petį permesto šautuvo buožė. Aš tokio piešinio nenupiešiau, nes tikrai taip nebūčiau sugalvojęs. O jei būčiau nupiešęs, kas būtų patikėjęs… Sakytų, kokių čia komiksų pripiešei apie nykštukus. Aš paišiau savo fantazijas ir sapnus, puikiai suvokdamas, apie ką jie yra. Bet pasirodė, kad pati realybė yra gerokai spalvingesnė…

Vis dėlto šie sapnai yra labai arti tikrovės, tos istorijos, kuri, kaip pats minėjote, dar gyva.

Taip, ir šiuo atžvilgiu esu tuščiakalbis, o mano darbai – tik žodžiai vėjuje. Lengva man dabar paišyti apie rezistenciją, pagerbti partizanus, šnekėti tokia jau nebepavojinga tema, kai gyvename nepriklausomoje šalyje. Taip kalbėdamas ir paišydamas, aš niekuo nerizikuoju. O tie, kurie lemiamą akimirką turėjo pasirinkti – išduoti ar ištverti kankinimus, pasiduoti gyviems ar paleisti kulką, tai jie yra verti didžiausios pagarbos, nes liko ištikimi savo priesakai iki galo. Tokios drąsos neišmoksi ir už jokius pinigus nenusipirksi. Tie, kurie galėjo, jau tarė savo lemiamą žodį, stovėdami ant pasirinkimo slenksčio. Dabar, kad ir kokios mėnulio pusės imtų šviesti, kad ir kokių šios istorijos interpretacijų atsirastų, šie žmonės yra ir visada liks tie, kurie pakeitė istorijos virsmą. Ir šios garbės iš jų niekas niekada neatims. Kankinystė yra gerbiama visų kultūrų. Būtent šios pavienės asmenybės, kurios kritinėmis savo gyvenimų akimirkomis, prieš nukankinimą, pasirinko tiesą ir laisvę, šie žmonės yra mūsų tautos gyvastis, aukščiausia heroizmo pakopa.

Ar manote, kad ši pasipriešinimo istorija, kankinystės pagerbimas, bus gyvas ir po penkiasdešimties metų, kai nebeliks gyvų nei tų dienų, nei sovietmečio liudininkų? Ar netaps tai, kaip ir Jūsų paminėtas Vytautas su žirgais prie Juodosios jūros, tik simboliu, mitu?

Taip, neišvengiamai tai nueis į istoriją ir jau nebeskaudės, o visi aštrūs kampai taps apvalūs. Todėl šiandien, kol dar gyva ši istorija, kol tų žygdarbių raibulių dar matyti žmonių sąmonėse, būtina apie tai kalbėti, tirti, aiškintis ir šviesti. Svarbu, kad šioje istorijoje kiekvienas jos dalyvis užimtų sau deramą vietą. Pavėlavus bus paliktos neužpildytos ertmės, galimybė įvairioms interpretacijoms, o tuomet būtinai atsiras tokių, kurie istoriją traktuos savo naudai, arba jų versija baigsis liūdesio gaida. Tokius istorikus vadinu „liūdnais istorikais“, nes jie kalba, kalba ir būtinai savo mintis baigia „bet“. O tai būtinai skatina negatyvų vertinimą ir suvokimą. Taip gimsta tik dar didesnių neaiškumų ir nesusipratimų. Pasakojimai apie šią mūsų istoriją turėtų baigtis pakiliai, nes ši istorija ir joje dalyvavę žmonės yra to verti.

Vėliau šios istorijos suvokimas keisis, pereis naujus suvokimo etapus, tačiau akcentus, patį rezistencijos traktavimo pamatą turime supilti mes, kad ši istorija neliktų vien „bobučių pasakojimais“ ir taptų pozityviu postūmiu į priekį.

Minėjote, kad naujausiame darbų cikle imatės kitos Lietuvai, o ir visai Europos istorijai ypač skaudžios Holokausto temos. Kaip gimė ciklas „Žydai. Mano istorija“? Ir kodėl tai „mano istorija“?

Tai mane domino jau daug metų, tačiau visad jaučiau, kad tam nesu subrendęs, per anksti imtis šios itin sudėtingos temos. Galų gale tas laikas atėjo pradėjus auginti savo vaikus… Gyvenimo šeimoje patirtis leidžia į daug ką pažiūrėti naujai, matai, kaip kinta tavo paties mąstymas ir suvokimas, atrandi subtilių pustonių… Kai turi šeimą ir vaikų, gali gan lengvai įsivaizduoti, ką reikštų tau tokių brangių žmonių praradimas. Ir čia suveikia savęs įsivaizdavimas vietoje jų – nušauna ir suverčia kaip šiukšles į vieną duobę. Vienam šio ciklo piešiny aš ir sakau, kad ten į duobę krinta mano vaikiukas. Kraupu. Nors tai tik piešinys… Būtent dėl tokio asmeniško santykio tai ir yra mano istorija.

Tačiau tai mano istorija ir dėl to, jog esu lietuvis. Būtent tai man sukėlė nemažai apmąstymų. Žinau, kad Holokausto tema pasaulyje yra sukurta labai daug meno kūrinių, todėl pasakyti ką nors naujo yra sudėtinga. Be to, man kėlė nerimą ir galimos reakcijos iš įvairių pusių. Prieš imdamasis šio darbo daug svarsčiau, diskutavau pats su savimi. Jau pradėjęs, porą sykių buvau viską metęs… Paskui vėl sugrįždavau, nes mane labai jaudino pati tema. Paskui jau pernelyg panirau, kad traukčiausi atgal.

Šio ciklo kūrimo laikotarpis buvo labai sunkus akistatos su savimi metas. Niekaip negalėjau mąstyti taip, lyg aš visai „niekuo dėtas“ ir su šia istorija neturiu nieko bendra. Neradau vieno atsakymo. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, rodos, viskas suprantama ir nesunkiai paaiškinama keliais lakoniškais kokio nors istoriko sakiniais. Tačiau kuo arčiau įvykių, tuo tas konkretumas ir aiškumas vis labiau tirpsta, o pasekmė su priežastimi nebesusikabina į vientisą grandinę ir tarpuose atsiveria klausimai be atsakymų… Skaičiai savaime nieko neatsako, jie tik parodo mastą ir santykį.

Piešdamas visas tas scenas, situacijas, turėjau gerai įsivaizduoti ir rekonstruoti jas savo galvoje. Šiuo atveju aš viską turiu nuosekliai apmąstyti ir lyg koks aktorius prisiimu įvairius vaidmenis: esu šaunantysis, jaučiantis šautuvo buožės atatranką į petį, ir pasmerktasis, kurį stingdo mirties baimė, ir duobės kasėjas, kasantis kažkokią prakeiksmo duobę. Privalėjau stoti į akistatą su įvairiais požiūriais į vieną ir tą pačią situaciją, neturėdamas jokios galimybės išvengti „nepatogių“ klausimų. Ir nors šis ciklas, kaip ir ankstesnis „Pasipriešinimas“, yra mano vaizduotės vaisius, vis dėlto man svarbu iškelti ir pažinimo klausimą – kaip arti galiu priartėti prie tiesos ir kiek ji leidžiasi būti atskleista… Tai naujas, viešai dar nerodytas piešinių ciklas.

Kaip Jūs šiandien suvokiate patriotizmą?

Mindaugo Lukošaičio piešinys

Patriotizmas yra ne deklaratyvi laikysena, bet nuolatinis mąstymas, budri sąmonė suvokiant save kaip šios konkrečios erdvės ir laiko dalį. Tai tiesiogiai susiję su tapatybe ir atsakomybe už tai, kas vyksta. Jei aš, kaip koks buožgalvis, jaučiu, kad mano bala džiūsta, man jau neramu, ir aš priverstas ką nors daryti, nes žinau, jog negalėsiu transformuotis ir virsti, pavyzdžiui, arabu, kuris puikiai jaučiasi karštoje ir sausoje klimato zonoje. Gal tai susiję ir su tam tikra žmogaus psichologija? Kas nors, pusmetį pabuvęs Amerikoje, žiūrėk, jau lietuviškai su akcentu kalba, o aš vos savaitę ištvėriau Olandijoje, taip norėjosi grįžti namo. Kosmopolitiško mąstymo žmogus pasakytų, kad esu silpnas, negalintis adaptuotis naujoje aplinkoje, todėl ir kabinuosi į savo žemę. Galbūt jis ir teisus, tačiau aš girdžiu savo kalbą, pažįstu savo tautos mentalitetą, ir man to užtenka, kad jaučiuosi saugus. O būdamas saugus, aš galiu kurti.

Per penkiasdešimt okupacijos metų mūsų tapatybės suvokimas buvo taip nuskurdintas, jog mes ir iki šiol nesame tikri dėl to, kas esame. Man rodos, šiandien vis dar sunku didžiuotis tuo, kad esi lietuvis, nes neaišku, su kuo tai sieti. Mumyse vis dar gyva silikatinė sovietmečio estetika, kuri pasireiškia tiek mūsų aprangoje, tiek kulinarijoje. Gal todėl ir patriotizmą šiandien dažnai suvokiame tik kaip deklaraciją, kuri nieko nereiškia, tik skamba patosiškai.

Mindaugo Lukošaičio piešinys

Daug kas priklauso nuo asmeninio santykio su žmonėmis, gebėjimo pažvelgti kitam į akis. O jei gyvo santykio nėra, jei į gatvę išeini su baime ir nerimu, tai ir negali tapatintis su tokia aplinka. Santykio kūrimas prasideda nuo kasdienybės, nuo mažų dalykų – jei aš tave gerbiu, skaitau tavo knygą, man patinka tavo paveikslai ar kuriama muzika, tai aš niekur ir neišvažiuoju, nes nenoriu netekti to, kas man brangu. Taip jausdamasis žmogus ir kitą geba užkrėsti pozityviu mąstymu, o tada ima cirkuliuoti pagarba, supratimas ir meilė.

Kūrybingumas keičia santykį su tikrove, istorija ir pačiu savimi. Reikia naujų ir kūrybiškų sprendimų, kurie taptų mūsų tautos tapatybės ženklais. Tačiau specialiai to nesukursi, jokiais projektais „iš viršaus“ nepadarysi. Reikia, kad mūsų galvose atsirastų šiek tiek deguonies… Kantrybės. Tai itin subtilūs dalykai, kuriems tiesiog turi ateiti laikas.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-06-21-savaites-pokalbis-mindaugas-lukosaitis-gyva-rezistencija-juodu-ant-balto/64731

 

Naujienos iš interneto