Mikštai … Stekiškės piliakalnis

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

1. Išsivaikščioję kaimai…
Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštys. Laikas – XX a. antroji pusė. Nederlingos žemės. Nepatogus susisiekimas. Mišrios šeimos su trapiomis etninėmis šaknimis. Labiausiai socialinių neramumų nuskriaustas kraštas. Šių reiškinių pynė tęsėsi nuo XIX a. sukilimų, kai daugelis vietinių gyventojų buvo ištremta ar nužudyta. Jų namuose apgyvendinti slavakalbiai kolonistai. Šį pakraštį net tris metus alino I pasaulinio karo metu įsitvirtinusi fronto linija. Jau tada badas ginė žmones iš gimtinių. Tačiau didžioji sodybų tuštėjimo pradžia – sovietinis pokaris. 1945 – 46 m. vaikščiojantys po kaimus agitatoriai gundė neturtėlius svetimu geru. Kvietė vykti į „eldoradus“ – esančius Gdynės, Štetino, Tilžės, Gumbinės miestų apylinkėse. Derlingų, sukultūrintų žemių plotuose stovėjo tuščios sodybos, apleistos į Vakarus pasitraukusių vokiečių.
Dar po kelerių metų siūbtelėjo sodybų tuštėjimo „cunamis“ – trėmimai, bėgimas nuo „kolchozų“, melioracija… Išsivaikščiojusias sodybvietes lygino buldozeriai ir neskaičiavo, kiek jų yra. Vienetai, dešimtys ar šimtai…
Gojaus miško pakraštyje auga liepa, tarpukariu sodinta Gojaus kaimo žmonių. Pokario pirmame dešimtmetyje pamiškės kaimelio žmonės išsisklaidė. Neprižiūrimi trobesiai nukaršo. Samanų kilime prasmego buvusių namų pamatai. Medžių jaunuolynai užgožė sodus. Buvusi kaimavietė tapo mišku. Viskas tik buvę. Išskyrus virš pomiškio besižvalgantį liepos kuodą. Ir menantį laikus, kai Gojuje girgždėjo medinių šulinių svirtys. Rypavo varstomos dešimties trobų durys. Kas antrą šeštadienį iš atokiau stovinčių pirtelių kamuoliais vertėsi garai, prisodrinti beržinių vantų kvapo. Namų palangėse žydėjo alyvos ir jazminai.
Gojus buvo vienpusės gatvės kaimas. Langais į mišką. Tokių daugiau apylinkėje nebuvo. Išsistatęs iš šiaurės į pietus rytinėje gatvės pusėje. Sodybų pastatai tradiciniai šiam kraštui: pirkia, priemenė, pirkaitė ir tvartai. Viskas po vienu stogu. Atokiau – susigūžęs kluonas. Tolėliau nuo visų būstų – bendra pirtis. Ją paeiliui kūrendavo vyrai. Šuliniai irgi buvo bendri. Prie kiekvienos trobos langų – dekoratyviniai krūmeliai. Ir gėlės. Jos buvo auginamos dėl malonumo akiai ir …informacijos. Lapais, žiedais padėdavo nuspėti orus, valstietiškų darbų pradžią.
XX a. pabaigoje „išėjusio“ Žąsinų kaimo vietoje keroja tik sodybmedžiai. Stovi vieniši viduryje plataus nešienauto lauko. Jų papėdes pavasariais dengia geltonžiedis pienių kilimas. Vasaros pabaigoje, nešiodami usnių sėklų pūkus, rudeniui takus kloja vėjai. Retai čia užklystantys žmonės medžius vadina Žąsinų kaimu. Jie – buvusio kaimo paminklas, kurio pavadinimas buvo kilęs iš laukus „žąsele“ supusių penkių ežerų.
Steckų, Janutiškės, Baikinės, Pakraviškės… kaimaviečių nėra jokių ženklų. Tik miško ošimas ir paukščių čiulbesys. Namų pamatus paslėpė samanų sluoksnis. Miškais užžėlė žmonių išvaikščioti takai. Užako kaimus girdę šuliniai.
Buvusio Mikštų (jie ir Cegelnia I, ir Stekiškė) kaimo laukų pakrašty rymo lietaus ir vėjo nugairintas medinis kryžius (Nuotr. Nr. 1). Jis tarsi sargybinis dieną ir naktį saugo rimtį prie kelio akligalio. Užklydusiems primena, kad išėjusiame kaime gyveno darbštūs, dorovingi ir dvasingi žmonės. Jų ainiai pagarbą protėviams įprasmino katalikišku ženklu. Vaikaičiai pastatė kryžių toje vietoje, kur šimtmečius jų bočiai rinkdavosi pasitikti iš bažnyčios grįžtančių jaunavedžių, pakrikštytų naujagimių, kalėdojančio kunigo… Iki čia lydėdavo ištekančias nuotakas; jaunuolius į kariuomenę ir …iš kaimo išeinančius…
(Nuotr. Nr. 2 – Jaroslavo Mikšto palydos į tarybinę kariuomenę).
2. Mikštų istorijos fragmentai
Šiame kaime gimė, augo, o vėliau ištekėjo į gretimus Rinkonis (dabar Gudija) viena mano prosenelė. Jos vaikaitė Veronika Rimašiūtė 1924 m. šeimos kronikose apie kaimą rašė:
„Cegelnios ulyčios trobesiai išsistatė in guronėlio (kalvelės – A. K.), kurio pietinėj apačioj teka upeliukas. Abipus plačios lankos, pilnos griežlių šauksmo. Ulyčios trobesiai neturi vientisos gatvės, kaip Rinkonių, o išsimėtę bet kaip. Pirkios dengtos šiaudais su moliu plūktomis padlagomis (aslomis – A. K.), didelėmis kamaromis ir duonkepiais pečiais. Dokų (stogų – A. K.) labėkai (skliautai – A. K.) pasidengę žaliom samanom. Ulyčia gerybių (derliaus) nuėmimo metu renkasi į talkas. Jose per rugiapjūtę mažesni vaikai nuo rugienų nurenka užsilikusias varpas. Už tai jiems iš naujos duonos iškepa kaločiuką (bandelę – A. K.). Ganydami keltuvas (galvijus) vaikai braija (žaidžia, pramogauna – A. K.). Lipa in Batarėjos (Stekiškės piliakalnio – A. K.). Čia susėdę valgo kaločiukus ir vieni kitiems pasakoja apie milžiną Steką. Kaip jis supylė šitą kalną. Turėjo daug tarnų. Dabar žmonės kalną vadina dviem vardais: Batarėjos ir Stekiškės milžinkalniu“. (Nuotr. Nr. 3).
Mikštų kaimo istorijas pasakojo ir jame pasaulį išvydusios seserys Mikštaitės. Švenčionėliuose gyvenančios (Nuotr. Nr. 4) Leokadijos Dalgedienės – Mikštaitės vaikystė ir jaunystė prabėgo Mikštuose. Čia gimė. Lankė Jaciūnų pradinę. Mokėsi Švenčionių vidurinėje. Dirbo buhaltere „Bolševiko“ (dabar Milkuškos) kolūkyje, kuriam priklausė ir Mikštų kaimas.
„…1954 m. Mikštų kaime gyveno 7 šeimos. Visi buvo MIKŠTAI. Tai Kazimiero, Antano, Ignaco, Zofijos, Juozapo sūnų Mykolo ir Justino bei Mikštaitės – Dambrovskos šeimos… Paskutinis Mikštų kaimo namas nugriautas 1982 m. Žmonės išsikėlė «kolchozų» laikais, apie 1971 – 1975 m. dėl melioracijos… Gavo išmokas. Miestuose pasistatė namus.
1989 m. nutarėme įamžinti Mikštų atminimą. Prie įvažiavimo į buvusį kaimą pastatėme kryžių. Plušo buvę gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai. 1993 m. vėl susirinkome: šventinom kryžių, sodinom gėles, dalinomės prisiminimais, apraudojom išėjusius… Tėvas vis užsimindavo, kad senovėje kaimo vardas buvo kitoks… Keistis pavadinimas pradėjo, kai į kaimą atklydo du našlaičiai – mažamečiai broliukai (manoma, kad jie galėjo būti 1831 m. sukilime žuvusių tėvų vaikai – A. K.). Juos kaimo žmonės augino. Abu berniukai buvo labai drausmingi ir sumanūs. Kaimiečiai juos pamilo… Kadangi jie buvo atklydėliai, savo žemės neturėjo, tai paaugę pradėjo lipdyti plytas. Tas darbas jiems sekėsi. Paskui jie pasistatė savo „cegelnią“. Plytinė klestėjo… Broliai susituokė su kaimo merginomis. Susilaukė daug sūnų… Ir jų sūnūs dirbo plytinėje. Plytinė išsiplėtė. Kaimas pradėjo garsėti „cegelnios“ pavadinimu. XIX a. pabaigoje „Cegelnios“ vardas įsitvirtino ir dokumentikoje. Paskui, kai plytinių įsikūrė ir kitose vietose, mūsų kaimą vadino – Cegelnia I-oji. Berniukų vaikus vadino Mikštais. Gal tokia jų buvo pavardė? Vyresniojo atklydėlio vardas ar pravardė? Jis mikčiojo. Gal jį pravardžiavo: „Mikčius, Mikšta…“. Berniukai savo pavardės galėjo ir nežinoti.
Nuo Mikštų į vakarus – Janušiškės kaimas. Anksčiau jį vadino Pagireikom. Dabar irgi tuščias. 1972 m. išsikėlė paskutinės Rimašių ir Paukščių šeimos. Tarp šių kaimų laukų – Batarėjos kalnas. Nuo jo viršaus matosi Kamajų bažnyčios bokštai. Tėvas pasakodavo, kad tai milžino Steko supiltas kalnas. Jo viduje – kambarys, kuriame guli užburtieji. Kartą metuose jie atgyja. Pavirtę auksiniais avinėliais, išeina pasivaikščioti…
Į šiaurę nuo Mikštų – Milkuškos. Trijų sodybų kaimelis. Jame kūrėsi „Bolševiko“ ūkio centras. Kolūkio vadovas buvo Aršinovas. Jis didelį plotą mūsų kaimo žemių, buvusių už upelio, perleido Gudijos Rinkonių kaimo ūkiui. Vėliau, demarkuojant Lietuvos – Gudijos sieną, vėl kryptelta mūsų pusėn, nes kaimo jau nebuvo. Vėl „riekutė Lietuvos žemių“ atriekta Gudijai. Tai siena priartėjo beveik prie buvusio kaimo namų pamatų“.
Antroji Mikštaitė, Švenčionių mieste gyvenanti Anastazija Treciavičienė, papildė sesers Leokadijos pasakojimą:
„…Mūsų gimtinė turėjo kelis vardus. Pavadinimų kitimas siejosi su atklydusių broliukų veikla. Kai Švenčionių kunigas Petronis prie lenkų kalėdojo (apie 1923 m.), tai tada kaimas vadinosi Cegelnia I-ąja. O visų žmonių pavardės jau buvo Mikštai. Tai kunigas ir vietovę pasiūlė pavadinti Mikštais, nes Cegelnių aplink Švenčionis ir taip jau buvo daug… Tada kaime gyveno dešimt Mikštų šeimų. Visi sutiko. Plytinė buvo bankrutavusi. Taip atsirado gyvenvietės naujas ir paskutinis vardas. Bažnytinėse knygose pradėta rašyti ne Cegelnia, o Mikštai. Paskutinė iš kaimo išsikėlė Stasė Dambrauskaitė.
Pirmo Pasaulinio karo metu kaizerio kareiviai ant piliakalnio užrideno „armotą“. Germanai ją vadino „batarėja“. Tai nuo to vėliau tas Stekiškės milžinkalnis gavo antrą vardą – Batarėja. Pakalnėje buvo vokiečių „akopai“. Tris metus ten jie tupėjo.
Vaikystėje, prisimenu, piliakalnis visas buvo apaugęs mišku. Kolūkio karvėm reikėjo ganyklų. Tai aplink milžinkalnį visi laukai buvo numelioruoti. Kalnas nustumdytas, pažemintas. Buldozeriai išlygino senovines sankasas, buvusias aplink piliakalnį. Papilį nustumdė į pelkutę. Nusausinta ir didelė durpinga bala, gal užaugęs ežeriukas, buvęs vakarinėje kalno pusėje. Pavasariais ir po liūčių piliakalnis būdavo apsuptas vandens iš trijų pusių“.
3. Stekiškės piliakalnis
Devintą dešimtį įpusėjęs Kazys Rimašius, būdamas mano svečiu, 1995 m. lankėsi Lietuvoje. Didžiausias jo noras buvo aplankyti gimtinę – Rinkonių kaimą, pavaikščioti vaikystės ir jaunystės takais.
„…Gražiai žmonių pasakyta, kad motinos ir gimtinės į nieką iškeist negali…, – kalbėjo Kazys, eidamas iš Rinkonių į Mikštų kaimą. – Šiuo takeliu mane vesdavo tėvas į savo uošviją, mano senelės namus. Ten buvo labai aukštas kalnas. Sako, supiltas milžino Steko. Žmonės jį vadino Stekiškio milžinkapiu. Daug apie jį buvau prisiklausęs įvairių pasakojimų. Vis lobius minėdavo, kad kalno viduje yra rūmai. Jų kieme ganosi žirgai ir auksiniai avinėliai. Rūmų menės pilnos auksinių papuošalų. Patikėjau. Jaunystėje su kaimynu Kavansku Jonu ieškojom ir mes tų auksinių papuošalų, branzalietų (apyrankių – A. K.), sidabrinių galvos plaukams lankelių. Kasinėjom, bet nieko gero neradom. Viskas jau buvo iškasta, išrinkta. Radom tik kirvį dviem ašmenimis, iečių antgalių ir… šukių, kaulų, anglių…“.
Minimą kalną 1998 m. žvalgė Lietuvos archeologų grupė. Knygoje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 – 1999 m.“ apie piliakalnį pateikta tokia informacija:
„Mikštų (Cegelnės) piliakalnis yra 200 m. į Š. nuo sienos, 300 m. į P. nuo kelio į buvusį Mikštų kaimą. Jis įrengtas atskiroje kalvoje, buvusios šlapios pievos R. krante. Aikštelė ovali, pailga Š – P kryptimi, apie 10 – 15 m. dydžio, kiek iškiliu ( iki 0,7 m. aukščio) viduriu, be žymesnio kultūrinio sluoksnio. Piliakalnio šlaitai statūs, 4 – 7 m. aukščio. Kalva labai apardyta arimų bei karjero, laikoma supilta. Pagal išorinius požymius piliakalnis gali būti datuojamas I tūkst. pr. Kr. II puse (508 psl.)“. (Nuotr. Nr. 3)
Pateiktas įrašas – pirmasis archeologinio paminklo paminėjimas spaudinyje. Iki to laiko paminklas archeologijos mokslui buvo nežinomas. Neįtrauktas į Švenčionių rajono archeologinių paminklų sąrašą. Galbūt, tai paskutinis piliakalnis Lietuvoje, išaiškintas XX a. paskutiniais metais. Nors praėję amžiai suplojo Stekiškės piliakalnio kepurę, apgludino šonus. Tačiau pėdsakai žilos senovės vis dėlto liko. Aiškiai matosi, kad tie statūs kalvos šlaitai ne gamtos, o žmogaus darbo rezultatas. Nuo piliakalnio viršaus matosi plati apylinkės panorama.
Minimoje knygoje archeologai piliakalnį įvardina išnykusio kaimo paskutiniu vardu. Manau, taip vadinti tikslinga kaimus. Jų pavadinimai įrašyti į dokumentus gyventojų, dabar gyvenančių kitur. Minimas piliakalnis, kaip ir netoli jo buvę Mikštų (Cegelnės, Stekiškės) ir Janušiškės (Pagireikų) kaimai, turėjo kelis vardus. Vietos gyventojų liudijimu, kaimų pavadinimų kaitą darė įtaką demografinė ir socialinė būtis. Juk ir dabar, jei prie piliakalnio pigiai parduodamas žemes įsigytų koks nors ponas ir, susirentęs vilą, pasivadintų ją kažkokiu nauju vardu. Sektų, kad tada ir šis archeologinis paminklas būtų vadinamas tuo vardu. Paminklas gautų dar vieną vardą. Taip būtų sumenkinta archeologinio objekto istorinė vertė.
Todėl manau, piliakalnį tikslinga vadinti žinomu pirminiu vardu. Tas vietovardis atėjęs iš amžių glūdumos. Apipintas legendomis. Informatyvesnis krašto istorijai. Pagaliau, tas pavadinimas gali būti įrašytas į senuosius istorinius šaltinius. Todėl aprašomą objektą reiktų vadinti ne Mikštų, ne Cegelnės, ne Batarėjos, o žinomu pirminiu STEKIŠKĖS piliakalnio pavadinimu.
4. Buvę fortifikacijos
Už poros kilometrų nuo Stekiškės – Jaciūnų piliakalnis. Prieš šimtus metų lietuvių supiltas vieno Žąsinų (Musio) ežero pakrantėje. (Nuotr. Nr. 5). Dar tolėliau tuo pačiu keliu Švenčionių link – trečioji, Mindaugiškės piliavietė. Deja, dabar tik karjero lomos .
Trys pilys, dunksojusios ant minimų piliakalnių, saugojo kelią iš pietryčių vedantį į Švenčionis. Viduriniojo Žąsinų ežero pakrantėje irgi randama brūkšniuotosios keramikos šukių. Jo šiaurinis ir vakarinis pakraščiai priklausė Lietuvos TSR. Po Atgimimo, demarkuojant sieną – visas ežeras liko Gudijos pusėje. Tai matome ir nuotraukoje Nr. 6.
Stekiškės ir Jaciūnų piliakalniai, nors ir gerokai laiko ir žmonių veiklos apardyti, bet dar savo forma primena senovės paminklus. Mindaugiškės piliakalnis sunaikintas XX a. 5-6 dešimtmečiais statant strateginę branduolinių raketų paleidimo aikštelę. Piliakalnio likučiai nušluoti nuo žemės paviršiaus vėliau, įrengus žvyro karjerą.
Aikštelė TSRS valstybės kariniams tikslams tarnavo kelis dešimtmečius. Praūžus „šaltojo“ karo vėtroms, raketos buvo perdislokuotos. Minimoje teritorijoje liko tik kai kurie raketų buvimo pėdsakai. (Nuotr. Nr. 7). Naikinant raketinio kuro laikymo vietas – įrengtas žvyro karjeras.
Ilgą laiką ši teritorija civiliams buvo „tabu“. Net geografijos mokslų profesoriui Česlovui Kudabai, tyrinėjusiam geografiškai šį regioną, buvo atsakyta lankytis tose apylinkėse. Todėl knygoje „Švenčionių rajonas“, išleistoje 1983 m., mokslininkas niekur nemini šio kampelio kaimų, piliakalnių bei Žąsinų ežerų. Tik minėtos knygos pabaigoje, tarsi apgailestaudamas, autorius rašo: „…Švenčionis būsime pamatę iš visų pusių. Rajoną – taip pat. Tik į pietryčius nuo Švenčionių  n e b u v o  mūsų maršrutų…(psl. 76)“.
 
Voruta. –  2008, vas. 9, nr. 3 (645), 4, 5.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra