Mes turėjome balsuoti „už“

Autorius: Data: 2012-04-20, 10:15 Spausdinti

Mes turėjome balsuoti „už“

1990 m. kovo 11-ąją Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“. Už šį aktą balsavo 124, susilaikė 6 deputatai. Prisiminti prieš 22 metus vykusius įvykius paprašėmę Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narį Ryšardą Maceikianecą

Buvote Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu. Kaip prisimenate tą laikotarpį? Kaip prisimenate Kovo 11-ąją?

Kalbant apie to meto įvykius ir juos vertinant dabartinėmis sąlygomis, kai Lietuva yra NATO ir ES narė, ne visada galima suvokti, kas įvyko. Dabar, po daugybės metų, kai atsirado galimybė pasisemti naujų žinių ir informacijos, – aišku, kad Lietuvos lenkams sovietų tarnybos skyrė gana daug dėmesio ir laiko, koordinuodamos informacijos srautus taip, kad tarp lietuvių stiprėjant judėjimui už nepriklausomybę buvo didinama ir antilietuviška propaganda.

Tas, kas buvo padaryta 1988–1990 metais, iki Nepriklausomybės paskelbimo, atsiliepia ir dabar. Buvo „įkalti“ stereotipai, nuomonės, faktų ir įvykių vertinimai, prie kurių didžioji dalis Lietuvos lenkų, skatinami LLRA (Lietuvos lenkų rinkimų akcijos) veikėjų, kaip matyti, vėl sugrįžo. Tad laikraščio „Czerwony Sztandar“ ir dabartinio jo tęsinio „Kurier Wilenski“ nuopelnas yra didelis. Bet ne mažesnis ir „Gimtojo krašto“, kuriam tuo metu vadovavo dabar ypač gerbiamas ir dievinamas Algimantas Čekuolis. „Ginčai“ tarp šių dviejų leidinių, vadovaujamų, be abejo, iš to paties centro, kai vienas puldavo, o kitas, rodos, gindavo, sugebėdavo taip įkaitinti žmones, kad net buvo atvejų, kai šeimos skyrėsi tautiniu pagrindu. Skiepijant  atitinkamus  įsitikinimus, tai buvo aukšto lygio ir preciziškai organizuojamas darbas, kurio išankstinė nuostata buvo vienareikšmė – jeigu lietuviams bus geriau, tai lenkams, aišku, – blogiau. Ir tokiomis sąlygomis, atstovaujant tai visuomenei, mes tapome  Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariais.

Prieš dvi ar tris dienas iki pirmo Aukščiausiosios Tarybos posėdžio buvome susirinkę ir svarstėme, kaip turėtume elgtis. Tuometis Lietuvos lenkų lyderis sakė, kad mūsų balsavimo „už“ Vilniaus regiono visuomenė nesupras. Ir jis turbūt buvo teisus – jai intensyviai buvo peršama kitokia nuomonė. „Prieš“ taip pat neturėjome teisės balsuoti ir to niekas iš mūsų nesiūlė, tai likome prie „susilaikė“. Taip ir balsavome.

Praėjo 22-eji metai nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Ką šiandien Jums reiškia ši data?

Iki šiol prisimenu tą nejaukumo jausmą, kurį pajutau, kai visi džiaugėsi balsavimo rezultatais. Čia buvo didelė klaida, mes turėjome balsuoti „už“ ir  bandyti rasti būdą paaiškinti Lietuvos lenkams tokį žingsnį, kad nenutrauktume su ta visuomene ryšių ir neperleistume jos kraštutiniams veikėjams. Todėl mums reikėjo glaudžiai bendrauti su „Sąjūdžio“ lyderiu, o jo nei lenkų visuomenė, nei mes  neieškojome, tiksliau, „kovojome“ su „Sąjūdžiu“. Be to, verta turėti omenyje, kad tuo metu „Sąjūdžio“ įtaka Vilniaus regione buvo simbolinė, o priėjimą prie Lietuvos lenkų turėjo tik sovietinės sistemos struktūros bei veikėjai ir tik jie darė įtaką Lietuvos lenkų bendruomenei ir teikdavo įvykių vertinimus.

Apie nuotaikas, kurios tuo metu vyravo Vilniaus regione ir tarp Lietuvos lenkų, buvo žinoma ir Atgimimo vadovams. Tai liudija ir Vytauto Landsbergio nuomonė, pareikšta iš AT tribūnos Kovo 11-ąją: „Manau, mes visi suprantame lenkų tautybės Lietuvos piliečių rūpestį, nerimą ir tuo labiau sveikiname jų deputatų pasisakymą už atgimstančią Lietuvą. Suprantame, kad jie neturėjo įgaliojimų balsuoti taip, kaip balsavo mūsų didžioji dauguma, ir, manau, niekas blogai neinterpretuos jų korektiško susilaikymo“ (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) pirmoji sesija. Stenogramos, p. 90).

Balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo susilaikėte. Ar šiandien balsuotumėte kitaip?

Aišku „už“. Prisimenu aną laiką su liūdesiu, nes padarėme ne viską, kad mes patys ir Lietuvos lenkai po Nepriklausomybės paskelbimo būtume arčiau vieni kitų. Bet gal todėl man ta šventė tokia reikšminga ir norisi padaryti ką nors gero, paskelbti gerą žinią apie Lietuvą – savotiškas ilgesingas liūdesys.

Šiandien daugiausia apie Jus žinome kaip apie Vilniaus krašto visuomeninį veikėją. Kaip manote, kodėl lietuvių ir lenkų nesutarimai pastaraisiais metais tapo tokie akivaizdūs? Nejau per dvidešimt valstybingumo metų neišmokome kartu gyventi?

Lietuvių ir lenkų nesutarimai iš esmės baigėsi 1994–1995 metais, kai tapo aiški Lietuvos strateginė ateitis, orientuota į  Euroatlanto struktūras, kur būnant neįmanoma tikėtis kažkokių netikėtumų arba nedemokratinių posūkių. Kai baigėsi administracinio valdymo laikotarpis, ir  Vilniaus bei Šalčininkų rajonai išsirinko savivaldą, Lietuva ir Lenkija pasirašė sutartį, kurios tolesnis realizavimas, žiūrint iš jos veikimo metų patirties, buvo nelogiškas, nepilietiškas, nekonstitucinis – Lenkija pradėjo nurodinėti, ką Lietuva turi daryti su savo piliečiais, kaip organizuoti švietimo procesą ir pan., bet sutartis buvo ir buvo padėtas istorinis taškas. Lietuvos lenkams buvo palikta galimybė rašyti nesugramatintas pavardes ir vardus. Mokyklų, darželių, ansamblių, visuomeninių organizacijų ir informacijos priemonių lenkų kalba Lietuvos lenkai turėjo daugiausia pasaulyje. Buvo pradėta lenkų namų statyba Vilniuje, pritaikyti pastatai Druskininkuose ir Eišiškėse. Kažkokių diskusijų dar vyko spaudoje – bet taip ir turi būti gyvoje visuomenėje. Tačiau nebuvo konfliktų, lenkų visuomenė vis labiau įsitraukdavo į darbus, susikūrė begalė visokių visuomeninių organizacijų, kurioms, priešingai negu dabar, niekas nenurodinėdavo, ką jos turi veikti.

Taip buvo iki 2000 metų, kai LLRA, išrinkus vadu Valdemarą Tomaševskį, pradėjo jėga perimti kitų, nepriklausomų nuo LLRA, organizacijų įdirbį ir įvedė partijos marionečių sistemą. Tas procesas vyko ne be mūsų valdžios vyrų pagalbos.

Dabartinė konfliktinė situacija – dirbtinė, jos reikalavimų neinicijuoja piliečiai. V. Tomaševskis ir jo šeimos nariai, „pastatyti“ strateginėse vietose, bei jų aplinka, kurią sudaro sovietų represijos, propagandos ir kolūkių struktūrų veikėjai, nesugeba tinkamai veikti demokratijos sąlygomis. Geriausias to įrodymas – kaip jie „padėjo“ savo rinkėjams susigrąžinti žemę, kaip atrodo teritorijos 20–30 km nuo Vilniaus, kaip jie elgėsi su kiekvienu  kitaip mąstančiu. Tad ir parinko veikimo būdą – siaurame rate sugalvotos problemos primetamos visuomenei, kuri, gyvendama  vidinės okupacijos sąlygomis, negali nei apsiginti nuo jų, nei pareikšti nevaržomą savo nuomonę. Sausio 13-ąją iš Seimo tribūnos S. Kovaliovas, kalbėdamas apie Rusiją, tiesiog nupiešė situaciją Vilniaus regione. Jo retorinis klausimas, ar galima laikyti teisėtais rinkimus, o išrinktą valdžią – legalia, jeigu šioje teritorijoje nėra žodžio laisvės, nėra nepriklausomos spaudos, jeigu piliečiams neleistina burtis į asociacijas, – yra ypač aktualus visur ten, kur valdo LLRA.

Kokia Jūsų nuomonė apie tautinėms mažumoms aktualų Švietimo įstatymą? Kokia Jūsų pozicija dėl lenkiškų pavardžių rašymo?

Švietimo įstatymas – priimtas, tobulinti lietuvių kalbos dėstymo sistemą reikėjo nuo Nepriklausomybės paskelbimo. Kai dabar dar toliau atidėtas suvienodintas egzaminas – problemos išvis nėra. Kas buvo studentas, žino, kad ne tokių dalykų galima išmokti per vieną semestrą. O per penkerius metus – tik mokytojų noras. Čia tikrai nešvari ir bjauri politika – naudojamasi vaikais, piktybiškai žalojama jų savimonė, „sąžiningai“ apsunkinama jų ateitis.

Bet yra dar viena rimta problema – tai gimtosios kalbos dėstymas. Dabartiniai ŠMM darbuotojai nežinia kodėl mano, kad gimtosios (lenkų) literatūros programa turi būti siejama su Lenkija, su Lenkijos istorija, daile, muzika, teatru, kino kontekstu, turi būti skatinama domėtis šiuolaikine Lenkijos kultūra (Švietimo ir mokslo ministerijos Ugdymo centro atsakymas į mūsų pasiūlymus). Nors Lietuvoje gimė, gyveno ir kūrė neproporcingai didelė dalis iškiliausių rašytojų, rašiusių lenkų kalba, jų užtektų ne vienai programai. Paminėkime Adomą Mickevičių, Juliušą Slovackį, Jozefą Ignacį Kraševskį, Elizą Ožeško, Vladyslavą Syrokomlą, Jozefą Veyssenhofą, Michalą Pavlikovskį, Karolą Vendziagolskį, Jozefą Mackevičių, Česlovą Milošą. Ir dar lieka keliasdešimt kitų rašytojų ir poetų, gal mažiau žinomų, bet puikiai rašiusių apie Lietuvą.

Tiesiog kyla abejonių, ar verta apskritai kalbėti apie lietuvių kalbos dėstymo tobulinimą, kuris pasitarnautų integracijai, kai gimtoji literatūra turi aiškų dezintegracijos tikslą. Tuo labiau kad gimtoji kalba turi didesnį poveikį jaunai, dar nesusiformavusiai asmenybei.

Valdininkams turbūt sudėtinga suprasti, kad Lietuvos lenkai yra vietiniai, jie niekada negyveno Lenkijos teritorijoje, o jų gimtinė ir tėvynė – Lietuva.  Tai jeigu ir toliau Lietuvos lenkų jaunimas bus ugdomas pagal tokias programas, kur mokytojas turėtų sieti lenkų kalbą su Lenkijos istorijos, dailės, muzikos, teatro, kino kontekstu ir skatinti domėtis šiuolaikine Lenkijos kultūra, jis negerbs Lietuvos, ims kitos valstybės lenkų kortas ir jausis priklausąs lenkų tautai – Lenkijos Respublikos piliečių visumai.

Prieš porą metų, pačiame įkarštyje, teko parašyti straipsnį „Apie Lietuvos lenkų pavardes – be propagandos“. Ir dabar mano nuomonė nepasikeitė – turi būti sukurtas teisinis mechanizmas visiems piliečiams tam tikrais pagrindais keisti savo vardą ir pavardę. Tai negali būti daroma pagal partijos nurodymą. Be to, „iš lubų“ to nepadarysi. O kai apie pusę taip vadinamųjų lenkų atvyko į Lietuvą pokario metais iš Baltarusijos ir kitų socialistinių respublikų – tai bus sudėtingas procesas, ypač gyventojams. Be to, ar verta mums, Lietuvos lenkams, prarasti savo savitumą ir susitapatinti su Lenkijos lenkais? Mąstančiam suprantama, kad tada Lietuvos lenkų jau nebus.

Be to, nepaliaujamų provokacijų ir dirbtinių konfliktų kūrimo sąlygomis, mūsų nuomone, valstybės valdžios institucijos turi pagaliau susimąstyti apie tolesnį Vilniaus krašto ir jame gyvenančių žmonių likimą. Ar kartais nevertėtų pradėti nuo svarbiausių dalykų – įvykdyti jų, piliečių ir sostinės regiono mokesčių mokėtojų, atžvilgiu konstitucinę pareigą – išlaisvinti iš vidinės ydingos aplinkos okupacijos, apsaugoti nuo masinio informacinio teroro, garantuoti ir jiems, nors ne visada kalbantiems lietuviškai, sąlygas laisvai pasirinkti, laisvai veikti, laisvai burtis į draugijas ir turėti žodžio laisvę. Tada jie patys normalios demokratijos sąlygomis kaip laisvi piliečiai nuspręs ne tik dėl savo vardų ir pavardžių, bet ir daugelį kitų su jais susijusių klausimų.

Jūs nebijote kritikuoti Lenkijos valstybės arba Lietuvoje veikiančių politinių ir visuomeninių lenkų organizacijų. Kokias jų klaidas pastebite?

Kodėl taip, o ne kitaip elgėsi Lenkija, kad politikai prarado valstybingumo instinktą. Lenkija sąmoningai blogina santykius su savo kaimynais, ypač su valstybėmis, kurios susikūrė istorinėje LDK teritorijoje. Tačiau neišmoko tarpukario istorijos pamokų. Ypač nemalonu, kai Lenkijos politikų veiksmuose matyti bjaurus išpuikėlio ir bailio derinys – jie puola mažiausią kaimynę – Lietuvą, kur vietinių lenkų sąlygos, palyginti su kitais kaimynais, yra geriausios. Reikia juoktis arba verkti, kad kaip Lietuvos ir Lenkijos santykių tarpininką jie bando iškelti  nemėgstamiausią žmogų  ir dar su nestabiliomis emocijomis. 

Bet ir čia slypi mūsų politikų silpnybė ir ydingas, nuo kadencijos iki kadencijos trunkantis, mąstymas. Tuo labiau kad mes kalbame ne apie situaciją kažkur Šilutėje, o sostinėje ir aplink ją. Nuo paskutinių prezidento rinkimų situacija vis labiau tampa nebevaldoma. Bet už LLRA balsuoja tik apie pusę Lietuvos lenkų. Kodėl valdžios vyrai ir moterys nepradeda dialogo su kitaip mąstančiais lenkais, visu pirma – su jaunimu, sunku suprasti. Nekyla abejonių, kad valdžia, jeigu ji norėtų, pilietinį partnerį dialogui galėtų paruošti. O santykiai tarp lietuvių ir lenkų vis tiek „susireguliuos“, jeigu žmonėms bus leista naudotis konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis.

Kokius idealiu atveju Vilnijos lietuvių ir lenkų santykius įsivaizduojate? Kas trukdo arba ko reikia jiems pasiekti?

Laisvi piliečiai, nepriklausomai nuo tautybės, greitai supras visą V. Tomaševskio veiksmų žalą. Žmonės ir jų vaikai ateityje priešai nebus. Bet ar šis procesas tęsis be galo ar baigsis greičiau, priklausys nuo noro ir geros valstybės vadovų valios.

Ko linkėtumėte Lietuvos valstybei Kovo 11-osios proga?

Ko norėčiau palinkėti savo valstybei? Mažiau verkšlenimų, abejonių, baimių, daugiau stiprybės, kurios pagrindu turi tapti tvirta pilietinė visuomenė. O to piliečio su provalstybiniu mąstymu dabar mums visiems labai trūksta. Tai kurkime ir stiprinkime tą visuomenę visi kartu.

„Ateitis“, 2012 m., nr. 3

www.pogon.lt

Nuotraukoje: R. Maceikianecas

Lietuva - Lenkija , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra