Mes protėvių žemėje

Autorius: Data: 2015-06-03, 14:07 Spausdinti

Mes protėvių žemėje

Šių metų gegužės 23-24 dienomis Užsienio lietuvių studentų klubas išsirengė į edukacinę pažintinę kelionę po LDK pilis Baltarusijoje. Norėtume su Jumis pasidalinti mūsų kelionės įspūdžiais. Džiaugiamės, kad didinga protėvių dvasia tebeviešpatauja jose iki dabar. Kelionėje pažinome daugiau Lietuvos istorijos, pamatėme svarbius to laiko istorinius ir politinius įvykius menančias pilis, parsivežėme neišdildomų įspūdžių.

Į kelionę išsiruošė 32 studijuojantys Lietuvoje asmenys, atvykę iš Urugvajaus, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Latvijos, Estijos ir Izraelio. Dauguma kelionės dalyvių – Punsko krašto jaunimas, studijuojantis Lietuvos aukštosiose mokyklose. Užsienio lietuvių studentų klubas glaudžiai bendradarbiauja su Lenkijos lietuvių jaunimo sąjunga. Nebuvo dar nė vienos kelionės, kurioje nebūtų dalyvavę šios sąjungos nariai. Jie motyvuoti pažinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, atviri bendravimui su kitomis lietuvių bendruomenėmis užsienyje.

Kelionė prasideda ir mes vykstame į Lietuvos-Baltarusijos pasienį. Dokumentai tvarkingi, taigi – „Gero kelio!“. Pirmas sustojimas – Lyda. Pilies papėdėje pasitinka mus Lydos lietuvių bendruomenės „Rūta“ pirmininkė Marina Stakutis-Mitiukevič. Čia aplankome restauruotą Lydos pilį. Visos kelionės metu mus stebino pilių tvirtumas, jų sienų patvarumas, turistų gausumas. Žinoma, taip pat lydinčių gidų tolerantiškumas ir profesionalumas. Kita pilis arba, tiksliau, jos griuvėsiai – Naugardukas. Nostalgiškai praeitį menantis liko tik vienas bokštas, tačiau statybininkai ir restauratoriai jau pradeda atstatymo darbus. Šio miestelio bažnyčioje ketvirtą kartą tuokėsi karalius Jogaila su Sofija Alšėniške; čia galimai buvo karūnuotas Mindaugas ir tai mena neseniai pastatytas vienintelis jam paminklas Baltarusijoje. Naugarduke visą keliautojų kolektyvą nustebino pasitikę mūsų studentės Jurgitos Prakharevich tėveliai su ką tik iškeptomis bandelėmis, pica ir arbata. Esame jiems labai dėkingi. Malonu savo kelyje sutikti tokius nuoširdžius lietuvius. Pasistiprinę visi vykome į Miro pilį (kitur vadinama Myriaus pilimi). Šis atstatytas, restauruotas ir visa savo didybe mus nustebinęs objektas yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Pilį iš Bresto vaivados Jurgio Ščesnavičiaus Iljiničiaus paveldėjęs Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis čia įkūrė vienos turtingiausių Europoje Radvilų giminės rezidenciją. Šioje pilyje stebino prabangiai įrengtos salės, turtingi gobelenai, žvėrių iškamšos ir kailiai, koklinės krosnys, vyno rūsiai ir amunicijos sandėliai. Aplink pilį tęsiasi iškasti ežerai, sutvarkytas parkas. Gaila tik, kad laikas mus skubino judėti į priekį, nes laukė paskutinis šios dienos užplanuotas objektas – Nesvyžiaus pilis. Visą kompleksą sudaro pilis – rūmai ir Kristaus kūno bažnyčia, kurioje yra 72 Radvilų karstai-sarkofagai. Per amžius, suirutes viskas buvo griaunama ir vėl atstatoma. Dabar miela akiai ir širdžiai prisiliesti prie saugomos ir sutvarkytos aplinkos. Gražiu ir išpuoselėtu parko taku pasiekėme pilies kiemą. Nuostabu buvo žinoti, kad paskutinė iš Radvilų – Elžbieta Radvilaitė dabar gyvena Varšuvoje ir kartais atvažiuoja aplankyti Nesvyžiuje esančius savo gimtuosius rūmus. O po pasaulį pasklidę Radvilų palikuonys paskutine valia išreiškia norą būti palaidoti Nesvyžiaus Kristaus kūno bažnyčios rūsio panteone.

Vakarėjant kelias vinguriavo link Minsko, kur turėjome apsistoti nakvynei. Nors ir pavargę, visi iki išnaktų pažiūrėjo 60-osios „Eurovizijos“ finalą. Palaikėme Lietuvą ir šalis, iš kurių atvykome. Antra kelionės diena buvo skirta Baltarusijos sostinės – Minsko apžiūrėjimui. Čia matėme plačias gatves, naujus mikrorajonus ir kultūrinės-sportinės reikšmės objektus. Visi buvome sužavėti nacionalinės bibliotekos pastato architektūra. Vėliau lankėmės Didžiojo Tėvynės karo muziejuje. Interaktyviai ir įdomiai įrengtas muziejus atidavė pagarbą žuvusiems ir savo gyvybes aukojusiems kariams, civiliams, partizanams. Kas trečias Baltarusijos pilietis žuvo šiame kare. Šis muziejus dar kartą vertė pagalvoti apie karo beprasmiškumą. Pasivaikščioję po Minską, nusipirkę lauktuvių, pasukome Krėvos pilies link. Čia gal tiktų pasakyti: „…amžiai bėga, ir griūvančios sienos; kas dieną nyksta, apleistos ir vienos!..“ Gidė papasakojo istorinius pilies momentus, patikino, kad jau yra projektas ir šios pilies atstatymui, o mes kažkieno paraginti uždainavome „Ant kalno mūrai…“. Tai paskutinis aplankytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galybę menantis objektas.

Grįždami pasidžiaugėme, kad, tegu ir ne visos, pilys yra atstatomos, saugomos, rodomos, o garsas apie jas sklinda po visą pasaulį. Tai LDK istorija: kartais tikra, kartais sumeluota ar „netyčia“ pagražinta. Bet užsienio lietuviai studentai dar daugiau perprato, kaip LDK kūrėsi, stiprėjo ir, žinoma, sunyko. Be to, supratome, kad tikroji Lietuva, nors ir mažesnė plotu, įtaka ar turtais, visada bus mūsų širdyje.

Irena Kowalewska, punskas.pl

Išeivija , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra