Autorius: Voruta Data: 2013-06-25 , 09:50 Spausdinti

Petras MAKSIMAVIČIUS

Romano Dmovskio (Roman Dmowski, 1864–1939) idėjos sugrįžta. Tiems, kas nesidomi politika ar istorija, priminsiu, kad šis asmuo vaidino svarbų vaidmenį formuojant tarpukario Lenkijos vidaus ir užsienio politiką. Pagarsėjo radikaliomis idėjomis. Laikomas pagrindiniu lenkų nacionalizmo ideologu. Lietuviai 1918 m., anot Dmovskio, buvo visai nesubrendę savarankiškam valstybingumui, todėl jis siekė Lietuvą prijungti prie Lenkijos, siūlė imtis griežtų lenkinimo priemonių taip pat baltarusių ir ukrainiečių atžvilgiu.

Kadaise Dmovskio ir jo pasekėjų kurtos ideologijos nuostatos šiandien vis labiau skverbiasi į Lenkijos politiką, o tuo pačiu per žiniasklaidą į plačius visuomenės sluoksnius. Pradedama net pateisinti šūkį „Lenkija lenkams“. Kai kurie politikai jame bando atrasti pilietiškumo pasireiškimo formą ir aiškina, kad žodis „lenkams“ tapatus žodžiui „piliečiams“, primena, kad net aukščiausieji šalies vadovai, sveikindami su artėjančiais Naujaisiais metais, kreipiasi ne į Lenkijos žmones, bet į lenkus, ir nieks dėl to nereiškia pretenzijų. Žymiai padaugėjo įvairaus pobūdžio išpuolių prieš kitataučius, o interneto portalai mirga raginimais įvesti griežtesnę tvarką, riboti tautinių mažumų teises. Panašių nuotaikų proveržį jau matėme praėjusio šimtmečio pačioje pabaigoje. Daugelis atsimename, kaip Seinuose iš pirmo žvilgsnio „nekalti“ užrašai ant pastatų sienų – „Lenkija tik lenkams“ greit pasipildė labiau išraiškingu turiniu: „Lietuviai – lauk“, „Jeigu sutiksiu lietuvį, tai jį suspardysiu“ ir pan.

Dmovskio pasekėjų Lenkijoje visuomet buvo daug. Nesutrukdė tam net socializmo laikotarpis, kurio metu ypač užgauliojamos buvo tautinės mažumos, nors apie tai garsiai nekalbėta. Seinų savivaldybės mokyklose būti lietuviu buvo sudėtinga. Aradnykų mokyklos vadovė, nors ir aktyviai veikė vietos komunistų partijos skyriuje, skelbė darbo žmonių lygybę, tačiau tuo pat metu nevengė tyčiotis iš lietuvių. Seinų tuometinis klebonas priešingai – smerkė komunizmo garbintojus, bet dar labiau smerkė besimeldžiančius lietuviškai. Tokia kurioziška laikysena nebuvo būdinga vien provincijai. Tiesa, bandyta šias nuotaikas mažiau eksponuoti, kadangi to reikalavo „politinis korektiškumas“. Taigi tiesmukiškai nacionalistinius šūkius ar idėjas skelbiantys asmenys nepatekdavo į televizijos ar radijo laidas. Turėdavo tenkintis šalutiniais kanalais, o jų skelbiami samprotavimai nepasiekdavo taip lengvai kaip dabar platesnio visuomenės rato.

Šiandien vis dažniau pradedama prisiminti tarpukario Lenkijos politikų skelbiamus šūkius. Antai lapkričio 11 d. švenčiant Lenkijos Nepriklausomybę Varšuvos centre net pats šalies prezidentas padėjo gėlių prie Romano Dmovskio paminklo. Tai buvo ženklas, kurį pastebėjo ne tik politikos apžvalgininkai, bet ir eiliniai piliečiai. Tai buvo signalas, kad Dmovskio kai kurių idėjų propagavimas ir jo darbų gerbimas nėra vien siauros visuomenės grupės reikalas. Gal todėl šiandien kartais ir iki galo nesuvokiame, iš kur staiga atsirado Lenkijos nesutarimai su kaimynais, sugriežtėjo kalbėjimo tonas, atsirado noras demonstruoti didelės valstybės galias. Ar tam įtakos neturi populiarėjančios Dmovskio laikų idėjos? Kuo daugiau jų skverbiasi į viešumą, tuo labiau stebimės Lenkijos politikos kaita. Kartais, pasiklausę politikų kalbų apie augančią šalies karinę galybę arba siekį turėti didesnę nei mažosios valstybės įtaką ES sprendimams, norom nenorom prisimename tarpukario retoriką.

Dmovskis aiškiai teigė, kad tautinius interesus reikia ginti bet kokiomis priemonėmis, nepaisant nei daugumos piliečių nuomonės, nei moralinių normų. Todėl visi Lenkijos piliečiai, net nepaisant jų tautinės tapatybės, privalo tarnauti lenkų tautos labui. „Mes ne patriotai, mes nacionalistai“, – sakydavo Dmovskio pasekėjai. Didžiuodavosi tuo. Žodis „patriotas“ buvo jiems netinkamas, kadangi neatspindėdavo ideologijos esmės ir būdavo įvairiai interpretuojamas. Galėdavo, pavyzdžiui, reikšti tik meilę savajam kraštui, bet ne tautai. Argi tokiu atveju galėjo būti priimtinas, sakykim, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patriotizmas?

R. Dmovskis propagavo „aktyvios politikos“ būdą. Ką pasaulis patyrė, kai santykiai tarp valstybių ir tautų buvo grindžiami vien žūtbūtine kova dėl savųjų siaurų interesų, jau žinome iš istorijos. Atrodo, kad ir šiandien tuo pat keliu bandoma eiti. ES silpnumas ir nesibaigianti ekonominė krizė didina nacionalizmo grėsmę. Kai girdime iš įtakingiausių politikų lūpų, kad Lenkija siekia užimti deramą vietą tarp įtakingiausių valstybių ir būti ta šalimi, nuo kurios priklausys ES priimami sprendimai, tai toje retorikoje mažai beliko ES įkūrimo sumanytojų dvasios. Nebeliko ir solidarumo, kuriuo dar taip neseniai didžiavosi lenkai ir kurį sakė „eksportuosią“ į ES senbuves. Dominuoja tik siauras savųjų interesų linksniavimas. Atrodo, teisingai neseniai pastebėjo vienas Lietuvos politikas, teigdamas, kad „didžiąja valstybe“ tampama ne tada, kai visi aplink jos galios bijo, bet tada, kai ji nusipelno pagarbos dėl universalių žmonijos vertybių ar silpnesnių už save tautų gynimo.

Šiandien R. Dmovskis, girdėdamas karingus pareiškimus, būtų patenkintas. Atrodo, kad lenkai jo idėjų pasiilgo. Nuo idėjų iki veiksmų kelias dažnai nebūna ilgas, nors tikėkimės, kad taip neatsitiks. Tačiau tai, ką pastaruoju metu matome Balstogėje, kur nuolat kartojasi išpuoliai prieš kitataučius, nenuteikia optimistiškai. Po paskutinių įvykių, kai buvo padegtos Balstogėje gyvenusios čečėnų šeimos buto durys, padaugėjo ir valstybės institucijų pareiškimų, kuriuose žadama imtis prevencinių priemonių. Ypač įdomus ir mįslingas buvo premjero Donaldo Tusko (D. Tusk) pareiškimas, kuriame jis pabrėžė, kad šiuo atveju Balstogėje nerimą kelia kriminalinio pasaulio sąsajos su viešosiomis institucijomis. Ką omenyje turėjo premjeras, sunku pasakyti, tačiau akivaizdu, kad neapykantos augimą skatina ne vien keli skustagalviai, bet taip pat visuomenės tylėjimas, nesipriešinimas šioms tendencijoms. Ilgus metus kurtas Palenkės kaip įvairių kultūrų, tautų, tikėjimų ir tradicijų regiono įvaizdis subliuško. Matyt, klaidingai buvo įvertintos visuomenės nuotaikos. 2010 m. Balstogėje įsteigtas paminklo R. Dmovskiui statybos organizacinis komitetas. Neseniai jis paskelbė, kad surinko pakankamai parašų ir Balstogės miesto taryba privalės svarstyti leidimo paminklo statybai išdavimo klausimą. Šią iniciatyvą parėmė Balstogės, Lomžos vyskupijų vyskupai, politikai, verslininkai, mokslo, kultūros, meno žinomi atstovai.

„Aušra“, 2013/11

www.punskas.pl

Nuotraukoje: P. Maksimavičius

Lietuva - Lenkija Balstogė, Donaldas Tuskas, Lietuva - Lenkija, Petras Maksimavičius, Romanas Dmovskis, Tautinės mažumos