Merkinės muziejus

Autorius: Data: 2011-05-19, 12:19 Spausdinti

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Kadangi norėjau atiduoti duoklę visiems tiems žmonėms, kurių iniciatyva atsirado mokyklos ir muziejai, tai pasirinkau aprašyti Merkinės muziejaus istoriją. Juk kiekvienas muziejus prasideda nuo kolekcininko ar apskritai senienų mėgėjo. O jau tik paskui jo įkurtas muziejus įgauna savo gyvenimą.

Tokių žmonių Dzūkijoje yra labai daug ir dažniausiai – tai mokytojai. Kolekcininkas Henrikas Lizdenis savo sukurtą muziejų sujungė su Alytaus kraštotyros muziejumi ir tapo pastarojo direktoriumi. Savo knygoje „Dzūkijos kolekcininkai“ aš nesiplėsiu į mokyklų muziejų temą. Tačiau norėčiau pagerbti ir tokius žmones, kurių kolekcijos ir nuveikti darbai įgavo visai kitokią prasmę. Gal net šios knygos rašymo metu kažkuris kolekcininkas perkels savo rinkinius į visuomeninį lygmenį.

Pirmieji mokyklų muziejai sovietinėje Lietuvoje pradėjo kurtis apie 1966–1969 metus. Tai buvo Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago vidurinės mokyklos istorijos (vadovas A. Anuškevičius), Alytaus Piliakalnio vidurinės mokyklos kraštotyros (vadovė O. Bladienė), Kauno rajono Babtų vidurinės mokyklos kraštotyros (vadovė M. Makauskienė), Druskininkų savivaldybės Leipalingio vidurinės mokyklos kraštotyros (vadovas A. Volungevičius) muziejai (1). Labai įdomus faktas, kad pirmieji tokio tipo muziejai atsirado būtent Dzūkijoje.

Dar norėtųsi paakcentuoti skirtumus tarp tarpukario senienų rinkimo vajaus dalyvių ir šių laikų. Pats įdomiausias momentas yra socialinis kraštotyrininko–muziejaus kūrėjo ar apskritai kolekcininko aspektas. Aš pasitelksiu konkretų prieškario tekstą, kuriame labai aiškiai įvardintos profesijos asmenų, dalyvavusių to meto kraštotyros vajuje. „Kasdien, pamažu, nematant nyksta mūsų praeitį liudiją visokie senų dienų paminklai paminklėliai, pradedant barškučiais karvei po kaklu, baigiant visokiomis mašinomis, visokiais gyvenamais ir negyvenamais pastatais. Civilizacijos technika veja lauk viską […]

Mes visi visokie matininkai, kultūrtechnikai, mokytojai, advokatai, daktarai, gydytojai, profesoriai, viršaičiai, studentai, seniūnai griebėmės jų gelbėti.

Nyksta maži paminkliukai, juos mes greičiau sugriebiame ir saugojame, atiduodami muziejams ar patys pas save laikydami, bet didžiųjų praeities liudininkų, techniškųjų paminklų, kurie dėl įvairių įvairiausių priežasčių pradėjo sparčiai nykti, nesudėsi į mažą provincijos ar mokyklos muziejėlį, kur nors palypy nukištą.“ (2)

Kaip matome iš teksto, tarpukario ir mūsų laikų kraštotyrininko ar kolekcininko socialinis statutas yra visiškai pasikeitęs. Tarpukaris buvo toks laikotarpis, kai net verslininkai domėdavosi senienomis, kurdavo muziejus. Dabartiniai turtuoliai kuria ką kita. Gal geriausiai šiuolaikinius kolekcininkus apibūdina Algimantas Antanavičius: „Tik nevadink manęs kolekcionieriumi, aš save vadinčiau senovės mylėtoju, mėgėju, senienų rinkėju. Na, kokie čia turtai, kokie milijonai: tie, kurie Palangoje ar paežerėse kolekcionuoja žemės sklypus, tie tai kolekcionieriai.“ (3)

Gal koks modernus turtuolis, pasiskaitęs „Lietuvos ryto“ priedo „Gyvenimo būdą“, ir pasistatys dvarą, norėdamas prilygti anglų aristokratui. Tačiau jo kūrinys tebus tik skeletas be turinio. Čia nebus tokio interjero, nebus šviesos, kuri užpildytų erdvę – nebus didžiulių bibliotekų, ginklų kolekcijų, žalvario daiktų. Galima sakyti, kad lietuvių turtuoliui net ir vidutinio anglo interjeras yra nepasiekiamas. Ir dėl skonio neturėjimo ir dėl originalių tokio pobūdžio daiktų brangumo. Aišku, galima samdyti konsultantą ir bandyti supirkti bent kopijas, vieną kitą originalų daiktą. Tačiau net ir pasirinkimui reikia turėti supratimą, kas lietuvių turtuoliams – aukštoji matematika. Senieji baldai labai brangūs, todėl daugiausiai perkami falsifikatai ar naujai padaryti.

Iš senųjų kraštotyrininkų profesijų išliko galima sakyti viena – tai mokytojai. Pasirinkau mokytojo Juozo Kaupinio asmenybę. Tuo labiau, kad ir jo vadovaujamas Merkinės muziejus įdomus, ir pats J. Kaupinis buvo dar vieno privataus muziejaus įkūrėjas. Taip pat šis žmogus turėjo nemažą supratimą apie senienas.

Kolekcininkas ir mokytojas J. Kaupinis gimė 1940 m. Jokubiškių kaime (Alytaus apskrityje), o į Merkinę persikėlė 1967 metais. Dirbo mokykloje, o laisvalaikiu užsiėmė kalvyste.

Merkinės kryžių kalnelyje 1989 m. per Vėlines atsirado pirmasis kryžius žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, pastatytas jo, Juozo Kaupinio. 1993 m. spalio 10 d. Kaišiadorių vyskupas pašventino būsimos koplyčios kertinį akmenį. (4) Dabar koplyčia jau stovi, ją projektavo architektas A. Bielevičius, statyba rūpinosi rajono politiniai kaliniai ir tremtiniai. Pokario metais šioje vietoje užkasdavo partizanus, o paskui įrengė mokyklos stadioną. Išaušus Atgimimui mokiniai atsisakė jame sportuoti, iš mokytojo J. Kaupinio, kiti ir iš savo tėvų, sužinoję, kieno ten ilsisi išniekinti palaikai.

Dabar kryžių čia labai daug.

1928 m. prie Merkinės valsčiaus valdybos namo sienos buvo prikalta lenta „Garbė žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę 1918 – 1928 metais“ ir užrašytos jų pavardės: kun.dr. Juozas Bakšys, mokytojas Juozas Bloznelis, Simas Miškinis, Julius Žėkas, Kazys Janulevičius, Vincas Jezerskis, Vaclovas Zurlys. Penktame dešimtmetyje ši lenta buvo sunaikinta, o 1993 metais – pritvirtinta lentos kopija, kurią atkūrė Juozas Kaupinis. (5)

J. Kaupinis vadovavo dviem Merkinės muziejams: kraštotyros bei Lietuvos laisvės kovų ir kančių. Prieš Juozą Merkinės kraštotyros muziejui vadovavo Juozas Vitkus, kuris mirė 1985 metais. XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje mokytojo J. Vitkaus iniciatyva Merkinės vidurinėje mokykloje buvo suorganizuotas kraštotyrininkų būrelis. Ekspedicijose surinkta medžiaga 1956 m. eksponuota nedidelėje Merkinės mokyklos patalpoje. Merkinės kraštotyros muziejaus ekspozicija 1968 m. įsikūrė istorinėse patalpose, cerkvėje. Ši cerkvė 1887 m. už Rusijos pinigus buvo pastatyta Merkinės rotušės vietoje.

Muziejuje yra 14 skyrių. Seniausius laikus atspindi akmens, žalvario ir geležies amžių teminės ekspozicijos. Taip pat supažindinama su Merkinės istorija, dzūkų buitimi, merkiniškių verslais, liturginiais drabužiais ir reikmenimis, juodąja keramika. Vienas iš vertingiausių eksponatų – rotušės varpas, nulietas 1670 metais. Vilniaus meistro J. Delamaro. Atskiro dėmesio nusipelno šio muziejaus archeologijos rinkinys, sukauptas per kelis dešimtmečius. Iš retesnių eksponatų paminėtini gludinti dviašmeniai akmeniniai kirviai, akmeniniai patrankų sviediniai, lankinės segės trumpa ir trikampe kojelėmis, žiediniai antsmilkiniai, plačiaašmeniai kovos kirviai, alavinio bokalo dalis, keli sveiki XVI-XVII a. kokliai (6). Dalis eksponatų surinkti paties J. Kaupinio. Jis pats surinko nemažai titnago dirbinių, kurių Merkinės apylinkėse dar galima surasti. Gal neatsitiktinai kitas Juozo pomėgis buvo žvejyba, o prie vandenų akmens amžiaus liekanų tikrai netrūksta. Garbingiausioje muziejaus vietoje yra senas Merkinės varpas ir didžiulis varinis Lietuvos herbas ir užrašas Lietuvos respublika. Šis herbas bei užrašas apie 1991 m. buvo Lietuvos pasienyje.

Lietuvai modernėjant buvo pakeistas lentele, ir darbininkai jau ruošėsi jį pragerti. J. Kaupinis jį iškaulijo už tvirčiausią valiutą – keturis butelius degtinės – tiek, kiek darbininkai būtų nusipirkę už pinigus, gautus metalo supirktuvėje, nes herbas buvo varinis. Paskui du mėnesius vyko restauravimo darbai, nes per herbą jau spėjo pervažiuoti traktoriumi. Būdamas labai nagingas, J. Kaupinis pats sukalė daugelį muziejaus lentynų.

1990 m. išlikusiame rotušės rūsyje Juozas įrengė sovietmečio atributikos ekspoziciją – „Raudonąjį kampelį“ ir ten eksponavo Lenino atvaizdus.

2000 m. prie Merkinės kraštotyros muziejaus susibūrė kaimo kapela „Vienaragis“, kurioje muzikavo ir J. Kaupinis, o vadovavo merkiniškis Kęstutis Kaupinis.

Juozo iniciatyva ir kolekcijos pagrindu Merkinėje, buvusioje stribynoje, sename žydo name, įkurtas Rezistencijos muziejus. Storos, skliautuotos mūrinės namo sienos slopindavo kankinamų žmonių riksmus. Muziejuje yra sukaupta 15 000 eksponatų, atspindinčių Lietuvos partizanų gyvenimą, gyventojų tremtį bei tautos atgimimą. Lankytojams eksponuojama apie 800 daiktų: partizanų skiriamųjų ženklų, nuotraukų, dokumentų, kovų vietose aptiktų radinių, bylojančių apie pokario kovas ir tremtinių dalią. (7) Juozas galėdavo papasakoti beveik kiekvieno daikto istoriją. Viename kambaryje, vadinamame „sanatorijų kambariu“, iškabintas didžiulis TSRS (SRSS) žemėlapis, į kurį buvę tremtiniai įsega smeigtukus su atkirptu trispalvės juostelės gabalėliu, pažymėdami savo „sanatorijos“ vietą. Akivaizdu, kad žemėlapis pilnas tokių trispalvių, o TSRS buvo kalėjimų ir lagerių šalis.

Juozas Kaupinis išėjo 2004 metais. Liko jo muziejai, nukalti kryžiai Kalnelyje – ir atmintis.

Literatūros sąrašas:

1. Kazlauskienė B. Lietuvos mokyklų muziejai etninės kultūros sargyboje // Lietuvos muziejai. 2003. Nr. 3. P. 14.

2. Lingys J. Susirūpinkime techniškaisiais praeities kultūros paminklais! // Gimtasai kraštas. 1938. Nr. 1-2(17-18). P. 185.

3. Kochanskas J. Kas ir kaip Alytaus atvirukų ir nuotraukų parodoje // Alytaus naujienos. 2008 06 14. Nr. 110(11211) P. 12.

4.Merkinės kryžių kalnelis // Šalcinis. 1995. Nr. 19. P. 5.

5. Lučinskas G. Kunigas, žuvęs už Lietuvą // XXI amžius. 2005. Nr. 20. P. 10.

6. Lapelė M., Ostrauskas T., Vaitkevičius V. Įvadas // Merkinės istorijos bruožai. Vilnius, 2004. P. 26.

7. Černiauskas A. Epilogas. Gyventi Merkinėje // Merkinės istorijos bruožai. Vilnius, 2004. P. 314.

Nuotraukose:

1. Merkinės muziejus

2. Muziejaus eksponatai

3. J. Kaupinis veda ekskursija muziejuje

Muziejai , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra