Merkinė šventė savo 650-metį

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Per Žolinę bei šv. Roko dieną, taigi rugpjūčio 15-ąją ir 16-ąją Merkinės miestelis paminėjo savo 650 metų sukaktį.
 
Garsi ta Dzūkijos gyvenvietė: ir istorine praeitimi, kultūros paveldo vertybėmis, etninėmis tradicijomis, ir apylinkių gamtos grožiu.
 
Kitados tai žymus Lietuvos gynybinis, administracinis, prekybos ir švietimo centras. Žmonių čia gyventa nuo ledynmečio. Nemuno pakrantėse smėlyje nereta rasti titnago skelčių ar molio dirbinių šukelių, kurias paliko akmens amžiaus stovyklavietėse gyvenę medžiotojai ir gamtos gėrybių rankiotojai.
 
Miestelis įsikūrė šalia Nemuno ir Merkio santakoje dunksojusio didingo piliakalnio, kurį juosia du upeliai – Stangė ir Strauja. Didieji istoriniai įvykiai neaplenkė Merkinės. Kaip gi kitaip, juk ji – pagrindinių Pietinės Lietuvos dalies vandens ir sausumos kelių sankirtoje. Pro miestelį Lietuvos valdovai keliaudavo į Krokuvą ir Gardiną. Sustodavo čia poilsiui ir ilgokai užtrukdavo, pasidavę medžioklės aistrai. Juk aplinkui – didžiulės sengirės, be galo, be krašto, pilnos žvėrių.
 
Čepkelių raisto pakraštyje – Jogailos kalnas. Sakoma, čia Lenkijos karalius nakvojęs. O netoliese – karališkasis šaltinis, iš kurio vandenį gėrė valdovas Vladislovas IV Vaza. Matyt, labai gilių ištakų, nes šaltut šaltutėlis. Sukaitęs stumbrų medžioklėje valdovas persišaldė atsigėręs. Įsisirgo ir mirė Merkinėje 1648 metų gegužės 20 dieną. Legenda byloja, kad pajutęs artėjant paskutiniajai valandai, Vladislovas paliepęs dvariškiams išnešti jį į miestelio aikštę – tegu žmonės mato, kad karaliai miršta taip, kaip ir jų pavaldiniai… Tas šaltinis neseniai entuziastų pastangomis pasipuošė rentiniu ir stogeliu su Vazų herbu.
 
Nuo kada Merkinė skaičiuoja savo metus? Novgorodo metraštyje ties 1359 metų data pasakyta, kad tai vienas svarbiausių miestų Rytų Europoje. Lietuvos krikšto metais, 1387-aisiais, čia apsilankę Jogaila ir Vytautas suteikė miesteliui magdeburgines teises, įkūrė parapiją, pastatydino bažnyčią. Karų su kryžiuočiais metu dėl Merkinės pilies vykdavo aršios kovos. Ne kartą ji sudeginta, bet vėl pakildavo iš pelenų, kaskart stipresnė. Po Žalgirio mūšio pilis prarado strateginę reikšmę, sunyko, sugriuvo. Stangės upelis, patvenkus jį malūno ratui sukti, gerokai pagraužė ir piliakalnį. Merkinė iš tvirtovės tapo prekybiniu centru, juolab, kad geografinė padėtis buvo labai palanki.
 
Valdovas Žygimantas Augustas 1569 metų gruodžio 7 dieną patvirtino privilegijas ir suteikė miesteliui herbą. Jis išskirtinis, vaizduoja fantastinį žvėrį – vienaragį. Tokį žirgą su ilgu tiesiu ragu kaktos viduryje. Viduramžių legendose apie vienaragį labai daug simbolikos. Sakoma, jo ragas naikinąs nuodus. Aršus ir nenugalimas žvėris paklūstąs tik skaisčiai mergelei, padeda galvą su stebuklinguoju ragu jai ant kelių. Krikščioniškoje ikonografijoje vienaragis simbolizuoja Kristų ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją.
 
Kodėl būtent toks herbas parinktas Merkinei? Viena, kad suteiktas jis Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo dienos išvakarėse. O ir Vienaragio žvaigždynas pakyla Lietuvoje virš horizonto tik tamsiausiomis žiemos naktimis. Herbas su vienaragiu išlietas ant Merkinės varpo, kabojusio rotušės bokšte. Būta jo ir ant visų keturių mūrinių stulpų, žymėjusių miestelio ribas. Du išlikę iki mūsų dienų stulpai – unikalios kultūros paveldo vertybės. Netgi sostinė Vilnius nesugebėjo išsaugoti savo Baltųjų stulpų…
 
Gavusi prekymečių privilegijas Merkinė augo, statydinosi mūrinius pastatus. Iškilo trys bažnyčios, du vienuolynai, 1676 m. jėzuitai įsteigė mokyklą. Iš tų laikų išliko planinė miestelio struktūra su trikampe turgaus aikšte. Todėl Merkinė – ir urbanistikos paminklas. Gaila, kad dailioji rotušė su laikrodžio bokštu ir vėtrunge buvo perstatyta į cerkvę. Dabar pastate įsikūręs kraštotyros muziejus. Miestelis apnyko XVIII amžiuje, atnešusiame daug nelaimių ir visai Lietuvai.
 
Tačiau įdomu, kad amatų tradicija, tokia būdinga magdeburgijai, čia išliko. Apylinkių puodžiai išlaikė ir atgaivino juodosios keramikos technologiją, archaiškiausią būdą impregnuoti išdegamą dirbinį. Ir beje, suteikiantį gražų žvilgesį puodynei. Tas paveldo išsaugojimo nuopelnas priklauso keramikams Pranui Giedrai, Stasiui Mašalai ir Mikui Miliauskui. Dabar Merkinės apylinkėse ne vienoje vietoje plėtojama senoji juodpuodžių tradicija, čia gyvena ir darbuojasi puikūs meistrai. Daugiau apie senuosius amatus galima sužinoti, užsukus į Merkinės centre įsikūrusį Dzūkijos nacionalinio parko informacijos centrą. Amatų tradicijos primena garsiuosius Merkinės Simajudo turgus, taip vaizdingai aprašytus Vinco Mickevičiaus–Krėvės.
 
O šventėje per abi dienas nuobodžiauti neteko: dzūkai – puikiausi dainininkai ir muzikantai. Galima buvo klausytis žinomų folkloro ansamblių „Kukumbalis“, „Stadalėlė“, „Levandra“, vakaronėje prie piliakalnio grojo kaimo kapelos „Dzūkų versmė“, „Vienaragis“, „Žiežmara“ ir kiti. Skambėjo ir partizanų dainos, o eisena aplankė Kryžių kalnelį su paminklais rezistencijos aukoms. Susikaupimo valandėlė buvo skirta atminti tiems dzūkų didvyriams, kurių žygdarbiai atvedė į šiandieninę Lietuvos laisvę.

www.lrt.lt

Nuotraukoje: Merkinės piliakalnis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra