„Mėnuo Juodaragio” pilnametystė ir bitės

Autorius: Data: 2015-09-19, 15:11 Spausdinti

Rūta SUCHODOLSKYTĖ

Paskutinį vasaros savaitgalį, rugpjūčio 28-30 d. vykome į Zaraso ežero salą pasitikti pilnametystės sulaukusio  „Mėnuo Juodaragio”. Programos lankstinuke jį apibūdinanti antraštė byloja, kad tai: „tradicinis, tarptautinis, nepriklausomas, savitos muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalis”. Dėl tradicinio niekas neabejoja – kas buvo grupelės draugų idėja, jau atsitinka aštuonioliktąjį kartą, sutraukdamas vis daugiau žmonių, neabejingų gimtiesiems tradiciniams amatams, dainoms, mitologijai, papročiams. Tarptautiškumo aspektą atstovauja įvairiakalbiai svečiai bei muzika – klausėmės grupės iš Baltarusijos „Troitsa”, Ukrainos „Atmasferos”, Ispanijos „Sangre de Muerdago” ir daug kitų. Savita muzika suderina tarpusavyje, pavyzdžiui, tradicinį sutartinių dainavimą su sunkiuoju metalu. Dalyviai turi didelį pasirinkimą, kokia veikla užsiimti. Galbūt savotiškumas yra originalume, pasirinkimo galimybėje ir dermėje tarp skirtumų.

Šiuolaikinė baltų kultūra – senosios baltiškosios kultūros prasisunkimas pro istorinius sluoksnius. Gelbsti kūrybiškumas ir vaizduotė, nes istoriniai duomenys nėra pakankami atstatyti pilną vaizdą. Tame glūdi kūrybinio žaismo žavesys.

Austėja

 

Šiemetinio festivalio tema – bitės, jų spiečius dūzgė stikliniame narvelyje priešais paskaitų palapinę, kurioje mitologas Dainius Razauskas gausiai skaitytojų auditorijai pasakojo bičių deivės Austėjos vardo kilmę remdamasis J.Lasickiu, J. Greimu ir kitais autoriais. Austėją atrasti nelengva, vienintelis šaltinis, minintis šios deivės vardą (kartu su 75 kitomis dievybėmis) yra Jono Lasickio, lenkų kultūros veikėjo knygelė apie žemaičių, sarmatų ir kitus dievus. Knygelė parašyta XVI a., lotynų kalba. Tautosakoje, kuri pradėta užrašinėti nuo XIX a., tokios deivės nėra. Bet tyrinėtojams ji krito į akį ir yra susilaukusi daug dėmesio. Pirmasis tyrinėtojas – Teodoras Narbutas, XIX a. perpasakojęs Lasickio žinią bei pridūręs šį tą nuo savęs: „Deivė – bičių ir bitininkystės globėja, jos šaukiamasi geidaujant jaunų bičių spiečių įsivilioti į savo avilius ir dreves. Ji taip pat turėjo galios saugoti bites nuo kenksmingų vabzdžių ir kitų nutikimų.”

Pirmasis lietuvių botanikas Jurgis Pabrėža, remdamasis Lasickiu, 1843 m. austėja pavadino katilinių šeimos augalą kalninę. J. Pabrėža pirmasis bandė interpretuoti lietuviškai šį lotyniškai užrašytą vardą (Austheia – Austėja).

1868 m. mitologas Vilhelmas Mangardas bei vėlesni tyrinėtojai susiejo vardą su žodžiu „ošti”. Lietuvių kalboje šis žodis turi reikšmę „bimbti”, „zirzti” („Bičių spiečius ošia”).

Kai kurie vėlesni autoriai sieja deivę su ošimu ir vadina Oštėja, nors šis vardas, anot D. Razausko, yra labiau paremtas asociacijomis, nei žodžio sandara. Nuo XIX a. vid. iki XX a. vid. Austėjos vardo žmonės neminėjo, o mokslininkai interpretavo ją kaip Oštėją.

1952 m. mitologas Valteris Leškevičius susieja šį vardą su žodžiu „austyti” – reiškiantį „duris darinėti, varstyti”. Neva Austėja avilio duris varsčiusi. Tam paskaitininkas D. Razauskas nelabai pritaria. Taip pat galimybę sieti su žodžiu „austyti” – greitai lakstyti, šen ir ten bėgioti. Randamas ir su audimu siejamas veiksmažodis „austi”.

Perversmą painioje Austėjos byloje padarė Julius Greimas 1979 m., knygoje „Apie dievus ir žmones” susiedamas deivės vardą su žodžiu „austi” ir atkreipia dėmesį į kelias šio žodžio reikšmes, kurių viena – zigzaginis judėjimas. Taip pat J. Greimas atkreipė dėmesį, kad korių darymas stereotipiniai siejamas su audimu (mįslė pailiustravimui: „Sėdi panaitė tamsioj seklyčioj, audžia be staklių ir be nyčių” (bitė)), taip pat su siuvimu, kuris dar turi reikšmę „šen ir ten lakstyti”. Austėja atsiranda kaip suidealinta bičių motinos figūra. Tiek dainose, tiek gretimų tautų tautosakoje bitė gretinama su darbščia moterimi. Anot J. Greimo, Austėja – ne bičių deivė, bet namų šeimininkės metafora. Remdamasis V a. legenda, J. Greimas, naudodamas rekonstrukcijos metodą, kilsteli Austėją ligi baltų visuomenės organizavimo būdo įasmeninimo.

Visą Dainiaus Razausko paskaitą bei kitų autorių mitinio pasaulėvaizdžio tyrimus galima rasti tinklapyje www.tautosmenta.lt.

Bitininkystės abėcėlė

Bitininkystės pradmenis pristatė iš Zarasų bites šventei pasiskolinę Stripeikių bitininkystės muziejaus atstovai. Priminė, kad kasmet muziejuje per Žolines, rugpjūčio 15 d. vyksta Medkopio šventė. Pasakojo, kad Ispanijoje, kalnuose buvo rastas iškirstas akmenyje žmogus, lipantis prie bičių su dūminimo įrankiu. Mokslininkai nustatė, kad šis raižinys darytas prieš 15 tūkst. metų. Bitės be žmogaus dauginasi spietimosi būdu – kai išauga nauja motinėlė, bičių spiečius kartu su ja atsiskiria.

Vėliau pereita prie saldžiosios praktinės dalies: išgirdome, kad bitės nulipdo korius nektarui talpinti. Koriai sudaryti iš tikslių šešiakampių akučių. Bičių šeimą sudaro viena motinėlė, bitės darbininkės (vasarą jų būna iki 70 tūkst.) ir iki tūkstančio tranų. Motinėlė gyvena iki 8 metų, darbininkė – 1 mėnesį (žiemojanti – iki 9 mėn.). Trano gyvenimas – nepavydėtinas, apvaisinęs motinėlę, jis žūsta, o kiti tranai rugpjūčio viduryje nustojami maitinti ir išgujami iš avilio bado mirčiai. Motinėlė prideda mažyčių kiaušinėlių, o darbininkės, perdirbusios nektarą, pieneliu maitina augančias lervutes. Išlindusi bitė 15 dienų dirba avilyje kaip darbininkė, o paskui išskrenda triūsti į lauką. Dirba trijų kilometrų spinduliu.

Kai nektaras išgarinamas (lieka iki 18 proc. drėgmės), uždedamas vaško sluoksnis (užakiuojama). Taip sukaupiamos atsargos žiemai – medus bei nektaras, kitaip – bičių duonelė. Atakiavimo šukomis, bitininkas nugramdė vašką ir atidarė korius. Pademonstravo rėmelius, kurie XVIII a. davė pradžią rėminei bitininkystei. Rėmelis gali tarnauti tris metus. Tada jis išimamas, supjaustomas ir išlydomas. Įdedamos plokštelės, palengvinančios bitėms pasisiūti korį.

Gavome paskanauti ir ant bičių kojelių nešiojamo nektaro, centrifugoje persunkto medaus, vaikai gavo padūmyti ir pasukti. Aplink sukinėjosi nemažai bičių, bet nė vienam neįgėlė.

Tylos zona

 

Labai ramiai ir meditatyviai nuteikė už paskaitų palapinės, šalia kelio įsikūrusi akmenų „stovykla”: vienas ant kito atsargiai sudėlioti akmenys – regis pūstelėsi, ir nukris, bet ne – tvirtai laikėsi sukibę tarpusavyje. Aplink pamažėle buvo dedamos vis naujos krūvelės. Panašiai kaip kalnuose, kur užkopę į viršūnę, keliautojai sudeda akmenų bokštelį.

Vėliau sutikome ir „akmenų kalbintoją” su šeima. Jam jau seniai rūpi akmenų likimas, stengiasi tuos, kurie atsiliepia, pakelti, kitus – palikti ramybėje. Jam ir keliems kitiems idealistams buvo kilusi idėja papuošti akmens mandala Stalo kalną Vilniuje, bet šis meniškas baltiškos dvasios projektas pakliuvo į biurokratijos brūzgynus.

Ugnis ir muzika

 

Muzika man asmeniškai prasidėjo nuo „Ugniavijo” karo dainų, šį kartą solistų gretas papildė ir keturkojis dainininkas. Savotiškai folklorą „būrė” baltarusai „Troitsia”. Įspūdingą pasirodymą su runų tapymu raudonais dažais, fakelų deginimu ir išriaumotais pasakojimų intarpais sukūrė lietuvių sunkiojo metalo grupė „Thundertale”. Ir galiausiai visus užhipnotizavo ukrainiečių „Atmasfera” pasirodymas su dvynėmis seserimis vokalistėmis. „Ukrainoje vyksta karas, bet turime išlaikyte ramybę savo širdyse”, – tokiais žodžiais koncertą pradėjo viena dainininkių.

Vakarėjant prie scenos uždegtas laužas raudonai kaitino susirinkusiųjų veidus. Vidurnaktį ugnies veiksmas persikėlė ant kalvos, kur iš keturių kampų padegtas menininkų Žilvino Danio ir Gabrieliaus Kuliešiaus autorystės didžiulis šiaudinis „Korys” medinėmis sienomis. Švietė ne tik degančio korio kaulai, bet ir virš juodaragiečių galvų prinokusi mėnulio pilnatis.

Kai sudegė šiaudų skulptūra, nei pilnatis, nei sauja žvaigždelių nešildė, bet šilumos radome beveik visą naktį veikiančioje pirtyje ir ežero pakrantėje pastatytame mediniame kubile su karštu vandeniu. Po pasikaitinimo ir pasimaudymo jau beveik aušo rytas, juolab, kad kubilai įkvėpė dviejų lietuvaičių, baltaruso ir Estijos rusės intelektualų pokalbį: kubile skambėjo haiku, savo kūrybos eilės, Vysotskio posmai. Diskutuota apie antiutopinę literatūrą ir ezoterikos poveikį.

Mitas ir šventumas

 

Festivalį užbaigė Broniaus Kazlo, pristačiusio save senovės lietuvių dvasininko krivio ainiu pasakojimas apie bičių šventumą bei medaus vaišės. B. Kazlas, apsitaisęs baltu drabužiu, pasirėmęs ant žalčiagalvės drožtos lazdos – krivio valdžio ženklo – ir lydimas baltai apsitaisiusios Austėjos, meldėsi senąja malda kreipdamasis į Dievą Praamžių. Vėliau tęsė kalbą pasakodamas iš kur žmonės sužinojo apie Dievą. Pats paskyręs savo gyvenimą sąmonės reiškinių kilmei ir esmei tyrinėti. Išleidęs knygelę „Dalinkimės mintimis žmogaus tikrovės vaizdavimui gamtos problemų sprendimo kryptimi”, kurią padovanojo festivalio direktoriui Ugniui Liogei.

Pasakodamas apie bitininkystę, priminė jos vystymosi etapus: pradžioje buvo medžioklinė bitininkystė – žmogus radęs dreves su bitėmis, jas platindamas iškirsdavo, išimdavo korius. Tada nutarė dirbti dreves pats – prasidėjo drevinė bitininkystė. Kai parsinešė drevę namo – pastatė stačiai, o vėliau pereita prie gulsčių avilių. XIX a. sugalvojamas rėmas koriams – taip prasideda rėminė bitininkystė.

Atodūzgis

 

Festivalio uždarymas vyko Užupio hostelyje „Downtown Forest” pirmadienio vakarą. Kiemelyje susirinkę vaikštinėjo kieme, tupėjo ant laiptų, ištroškę lūkuriavo eilėje prie alaus. Ant hostelio sienos su prieblanda vis labiau ryškėjo praėjusios šventės akimirkos. Kai scenoje pasirodė festivalio direktorius Ugnius Liogė, jau nebetoli ir koncertas. Užsilikusi grupė buvo ukrainiečiai iš Lvovo. U. Liogė padėkojo visiems renginį padėjusiems organizuoti savanoriams, vienas jų – Evaldas Pipinis – gavo išpieštą avilį už savo veiklą. Ugnius sakė, kad sulaukė daug teigiamų atsiliepimų, bet pats, kaip organizatorius mano, kad kai ką galima buvo atlikti geriau. O atodūzgis skirtas įspūdžių pasidalinimui po festivalio. Po trumpos kalbos paliko visus „Atmasferos” garsams, seserų dvynių balsai panardino juodaragiečius į meditatyvų transą.

Atakiavimas

Groja ukrainiečių ATMASFERA

Pilnatis virš Molėtų

Dirbama prie Akmenų sodo

„Mėnuo Juodaragio” publika prie Didžiosios scenos

 

Kultūra ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra