Meno virusu užsikrėtė studijų metais

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

JAV lietuvių bendruomenės ir kultūros veikėją Mariją Remienę prisikalbinti pokalbio nelengva. Taip ji mėgina išvengti liaupsių už savo iš tiesų pagarbos vertą visuomeninę veiklą.
 
Praėjusią savaitę sugrįžusi į Lietuvą atsiimti dar vieno apdovanojimo, M. Remienė buvo įkalbėta susitikti su žmonėmis Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose. Šiam muziejui ji jau ne pirmą sykį dovanojo saugoti išeivijos menininkų kūrinių. „Sau pasilikau vos keletą širdžiai mielų darbų, nes nenoriu likti visiškai nuoga – nesiruošiu dar mirti“, – šyptelėjo moteris. Jos pačios pažintis su menu prasidėjo dar paauglystėje. „Nesu menininkė, tačiau jį labai vertinu. Kai su šeima emigravome į Vokietiją, lankiau gimnaziją, kurioje savo darbų parodą surengė Vytautas Kazimieras Jonynas. Tada ir pamaniau, kad kai užaugsiu ir turėsiu pinigų, būtinai nusipirksiu originalų paveikslą“, – prisiminė M. Remienė.
 
Noras išsipildė Jungtinėse Amerikos Valstijose – ten ji pirmąjį paveikslą įsigijo išsimokėtinai. Moteris šiek tiek neįvertino savo galimybių, nes Adomo Varno darbas kainavo 50 dolerių – tai buvo brangu, ypač nedirbančiai studentei. Ji iš tėvų gaudavo savaitei vos dešimt dolerių, už juos turėjo važinėti iki mokslo įstaigos, susitaupyti drabužiams, bateliams ir kitoms savo išlaidoms.
 
Marija su šeima į JAV persikėlė 1949 metais. Jos tėvai visą gyvenimą puoselėjo viltį grįžti į nepriklausomą Lietuvą. Kiekvienas katalikiškas šventes švęsdami vildavosi, kad kitąmet galbūt jas sutiks jau Lietuvoje. „JAV gyvenome jau bene dešimt metų, kai mano draugės šeima įsigijo naują gražų šaldytuvą. Parėjusi namo pasakiau tėčiui, kad ir mums reikėtų. Jis teatsakė: kur mes tą šaldytuvą dėsime, kai keliausime atgal į Lietuvą“, – šypsojosi M. Remienė.
 
Lietuvoje ji gimė ir augo Musninkuose, Širvintų rajone. Ir dabar su liūdesiu kalba, kaip buvo skaudu palikti gimtąjį kraštą. Tačiau ryšiai nebuvo nutraukti. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Marija kiek galėdama savo lėšomis finansavo Musninkų bažnyčios remontą, globojo vidurinę mokyklą. Už tai jai praėjusią savaitę buvo suteiktas Širvintų krašto garbės piliečio vardas. „Amerikoje buvo vidurnaktis, kai man paskambino meras ir pranešė šią žinią. Buvau gerai įmigusi, tad iš pradžių nė nesupratau, kas vyksta. Žinoma, paskui visi miegai išlakstė – nebereikėjo tąnakt daugiau miegoti“, – sakė p. Marija.
 
Per susitikimą Radvilų rūmuose ji prisipažino, kad gyvenimas Amerikoje nebuvo lengvas. Tačiau ji puikiai pastebi skirtumus tarp tuometės ir pastaruoju metu plūstelėjusios emigrantų kartos. Nors pokario metą reikėjo labai sunkiai dirbti, o atlyginimai buvo nedideli, lietuvių bendruomenė buvo itin artima, rūpinosi lietuviškos kultūros puoselėjimu. „Tuomet bet kuriuose lietuvių namuose galėdavai išvysti tautiečio dailininko paveikslą. Visi suprato, kaip svarbu remti menininkus. Šie negalėjo išgyventi tik iš kūrybos: ne tik kūrė, bet ir dirbo kitus sunkius darbus. O dabartinei kartai visa tai nerūpi“, – apgailestavo viešnia. Lietuvių išeivių visuomeninės organizacijos gyvuoja iš aukų, t. y. jų neremia nei JAV, nei Lietuvos valdžios institucijos. Norėdama surinkti pinigų seniausio išeivių dienraščio „Draugas“ (šiuo metu jį redaguoja Lietuvoje gyvenanti rašytoja Renata Šerelytė), radijo laidai „Margutis“ išlaikyti, p. Marija organizuoja įvairius renginius, pietus, šventes, leidžia kalendorius, atvirukus. Moteris tvirtino, kad tai savanoriška, laisvalaikiu atliekama veikla, už kurią ji nėra gavusi nė dolerio. Kiekvienam paaukojusiajam ji asmeniškai nusiunčia padėkos laišką, be to, visa informacija apie aukotojus ir kaip naudojami pinigai publikuojama leidiniuose. Tokia praktika tikriausiai pasitvirtintų ir Lietuvoje, tada per visas gerumo akcijas būtų daugiau skaidrumo – žmonės neabejotų, ar jų pinigai buvo tinkamai panaudoti.
 
P. Marija yra baigusi verslo administravimo studijas, ji 35 metus dirbo draudimo kompanijoje: „Šiuo metu esu pensininkė, bet laisvo laiko, atrodo, lieka dar mažiau.“ Už visus savo darbus ji sulaukia ne tik aplinkinių padėkos, bet ir įvertinimo. M. Remienė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio „Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi“, Jono Pauliaus II medaliu „Pro Ecclesia et Pontifike“. Pastarasis uoliai katalikei pats brangiausias. „JAV jį yra gavusios vos penkios moterys“, – didžiuojasi M. Remienė.
 
„Lietuvos žinių“ nuotr.
 
www.lzinios.lt
 
Nuotraukoje: Padėkoti M. Remienei į susitikimą atskubėjo kultūros ministras Arūnas Gelūnas

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra