Menininko problema: buvo, bet tarsi nebėra arba amžinas disidentas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Gal ir negerai, kai žmogus yra vienas, bet pasitaiko tokių vienišių, kuriems tik vieniems su savimi yra labai gerai. Tai dažniausiai labai stiprios asmenybės. Toks žmogus tarsi lieka nematomas, užsisklendžia sužeistas žodžio. Visiems gerai, kad jo tarsi nėra, nes dažnai būna neparankus jo menas, jo darbai, jo idėjos, kliudančios kitiems, sudarančios konkurenciją. Ir tokia natūra yra nemenka problema kiekvienoje visuomenėje. Tai tarsi išskirtinumo žymė ar kodas, kurį atkoduoti nebūna taip paprasta kaip iš pirmo žvilgsnio kam nors galėtų atrodyti. Darbas tokiai asmenybei svarbiau už viską gyvenime: už buities poreikius, už šeimą, į kurią žiūri labai atsakingai, už gyvenimo teikiamus malonumus.
 
Po tokios įžangos norėtume pakalbėti apie sausio pradžioje 70 metų jubiliejų atšventusį Algimantą Žižiūną, kurio lemtis ir darbai pažymėti kaip tik tokiu išskirtinumo ženklu. Tokia puikia proga reikėtų nors kiek atkoduoti daugeliui Lietuvos žmonių pažįstamą žurnalistą ir fotomenininką, nors jo darbų vertę suvokti iki galo vargu ar greitai bus įmanoma, ypač žvelgiant jo sukaupto archyvo dydžio prasme.
 
Tai žmogus iki smulkmeniškumo kruopštus, be galo atsakingai dirbęs savo darbą, negalėjęs užsakovams atiduoti atmestinai parašyto straipsnio ar bet kaip retušuotos nuotraukos, kartais dėl tokios priežasties užgaišęs iki paskutinės sekundės ar net ir užsakymą praradęs dėl išskirtinio kruopštumo. Nuotraukas retušuodavo atidžiai apžiūrinėdamas, ar neliko kokio balto taškelio, įbrėžimo: buvo reiklus sau ir kitiems, mylėjo bei labai išmanė savo profesiją ir dirbo labai atsakingai, gerbė savo užsakovus ta prasme, kad jautė pareigą atiduoti tik labai gerai padarytą darbą. Svarbiausia – labai subtiliai sugebėjo prie žmonių prieiti, įgyti pasitikėjimą, rasti tą stebuklingą raktelį kiekvienai širdžiai atrakinti ir šiltai bendrauti tiek su mažu, tiek su jaunu, tiek su senu, tiek su paprastu žmogumi, tiek su mokslo ar meno aukštumų pasiekusiu. Kartais apima nuostaba, kokiais būdais jis surasdavo ryšį su iš tikrųjų išskirtinėmis asmenybėmis tiek Lietuvos, tiek pasaulio mastu. Su tokiais artimais bendravimo ryšiais yra susijusios ir p. Algimanto parodos, surengtos Atgimimo laikotarpiu Ukrainoje, Turkmėnijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir Čekijoje, kur jis turi suradęs draugų bei kolegų.
 
Yra nuotraukų, kurios buvo publikuotos užsienio šalių žurnaluose: viena iš tokių – „Močiutė ir anūkė“, apkeliavusi Europą, o Lietuvos žmonėms ji turėtų būti gerai žinoma iš Pageidavimų koncertų per Lietuvos televiziją. 2006 m. pabaigoje p. Algimantui iš Amerikos buvo atsiųstas iš šios išdidintos nuotraukos labai kokybiškai atspaustas juodai baltas plakatas su anglišku pavadinimu.
 
P. Algimantas labai nemėgo nesąžiningų, mėgstančių mulkinti ar pasinaudoti, žmonių, nevertinančių kitų darbo, siekiančių lengvai pasipelnyti – apsukrumu ir kito darbo menkinimu pigiai nupirkti nuotraukas.
 
Beveik dešimt metų jis organizavo piešinių konkursus Anciškio, kuriame yra jo šaknys – senelių ir tėvų gimtinė, pradinės mokyklos vaikams. Iš paprastų vaikiškų darbų sugebėdavo išskirti geriausius, rūpinosi ir ieškojo galimybių surasti lėšų bei priemonių piešinių konkurso dalyviams apdovanoti: tam tikslui rėmino ir dovanojo savo nuotraukas, ieškojo rėmėjų dovanėlėms nupirkti. Niekada nelikdavo nuskriaustų – visiems vaikams būdavo surasta priežastis būti apdovanotiems. Tai skatino juos stengtis ir neleido paklysti tarp blogio, o siekti tik gėrio ir grožio. Anciškio vaikai jo laukdavo dėl rengiamų mažų archeologinių, gamtos tyrinėjimo ekspedicijų, organizuojamų įdomių bei išradingų fotosesijų, literatūrinių pavasarėlių, į kuriuos į Anciškį suvažiuodavo ir aplinkinių mokyklų – Truskavos, Ramygalos, Vadoklių – moksleiviai. Ir dabar, visai neseniai šios mokyklos mokytoja skambino ir teiravosi apie p. Algimanto sveikatą, sakė, kad jo labai pasiilgo vaikai.
 
Jis negailėjo laiko ir pastangų surinkti labdarą sunkiai besiverčiantiems Anciškio gyventojams paremti, todėl buvo mėgiamas ir gerbiamas žmonių to krašto, kuriame prabėgo ir jo vaikystė pas močiutę bei dėdę Antaną Rozenbergą.
 
Po sunkios, jį fiziškai labai sužalojusios ligos, kurią nulėmė ne tik prastos fotografijų archyvo patalpos sąlygos, bet ir nepripažinto menininko žymė – saugumo struktūrų persekiojimai sovietmečiu, gandų leidimas (paradoksalu, bet didžiausio archyvo turėtojas buvo vadintas tinginiu) – jis pamažu įveikia savo ligą ir nėra palūžęs. Žmogaus, kurio sukauptas nuotraukų ir negatyvų archyvas be abejonės materialiąja prasme turi milijoninę vertę (į Valstybinį vaizdo ir garso archyvą nuvežta maždaug pusė archyvinių dokumentų – apie 70 didelių dėžių su negatyvais ir nuotraukomis), viešajame gyvenime tarsi nebeliko. Beveik niekas neprisiminė, kad bus jo jubiliejus ir kiek jis nuveikė Lietuvos kultūrai fotografuodamas rašytojus, dailininkus, teatralus, aktorius, valstybės veikėjus, mokslininkus, stengdamasis kartu įamžinti jų ranka užrašytus moto, credo ar mintis apie gyvenimo prasmę, įvairius kultūrinius renginius, kokio dydžio Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atkūrimo bei kultūros raidos metraštį sudėliojo savo nuotraukomis, kiek ir kokių įvairių temų darbų prikaupė asmeniniame archyve. Beveik nė vienas kultūrinis, literatūrinis renginys nepraslydo pro akylų fotografo žvilgsnį: per vieną vakarą sugebėdavo apsilankyti net keliuose. Atrodė, kad p. Algimantas yra tiesiog ne tik nepailstantis, bet ir neatskiriamas nuo fotoaparato, kurį retai išleisdavo iš rankų, tarsi būtų su juo suaugęs.
 
Fotomenininką prisiminė tik Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, kuriai jis priklauso, bei tai tampa simboliniu dalyku, kaip ir tris savaites ant palangės žydinčios jos atstovų atneštos baltos rožės. Toks sutapimas dar kartą patvirtina, kad jis lieka tuo amžinu disidentu, net ir laisvoje Lietuvoje, tuoj po Nepriklausomybės atgavimo, nepriimamu į nuolatinį darbą ne viename sovietinio raugo prisigėrusiame dienraštyje, kurio „aktyviam“ bendradarbiui ištarus lemtingus žodžius „ar žinote, kas yra Žižiūnas“, užsitrenkdavo trumpam prasivėrusios vilties durys, už kurių kolegos, kartu su juo dirbę kituose leidiniuose, likdavo spėlioti iš tikrųjų kas jis toks. Niekas ir po tokio fakto dar ilgai nežinojo, kad p. Algimantas yra Birželio sukilimo dalyvio sūnus, miglotai prisimenantis savo žuvusį tėvą, palaidotą bendrame kape beveik Kauno centre. Ir dėl to, kad 1956 m. ėjo pagerbti maždaug nuspėjamoje amžinojo poilsio vietoje gulintį tėvą ir prisijungė prie protestuojančiųjų Vėlinių vakarą Kaune, dar moksleivis būdamas buvo suimtas bei įkalintas su daugeliu kitų kauniečių. Tą nenutrinamą antspaudą uždėjo ne tik 1956 m. Kauno Vėlinių įvykiai, bet ir Birželio sukilimo dalyvis tėvas, su kitais vyrais saugojęs svarbius Kauno objektus, nors šie istorijos momentai iki šiol Lietuvoje dar tebėra sunkiai įteisinami kaip labai svarbios Lietuvos Nepriklausomybės kovų datos. 1956 m. Kauno Vėlinių įvykius su savo šalimi pirmoji susiejo Vengrija, deramai įvertinusi sovietiniam režimui pasipriešinusius žmones, tarp kurių ir p. Algimantas, ir 2007 m. pradžioje įteikusi jiems padėkos raštus už dalyvavimą 1956 m. revoliucijoje bei laisvės kovose 50-ųjų metinių proga. Ir ne tik 1956 m. Vėlinių vakaras jį užkodavo kaip disidentą. Reikia manyti, kad sovietmečiu pro saugumo akis nepraėjo nepastebėtos jo išvykos į Sibirą, Uralą, Kolos pusiasalį, kuriuose buvo suradęs kolegų tam, kad turėtų priedangą ta pačia proga aplankyti motinos sesers šeimą, ištemtą pokario laikotarpiu iš Lietuvos į Sibirą. Ir tos kolegų paieškos išsiplėtojo iki kultūrinių ryšių, nes tarp Lietuvos meno, mokslo ir kultūros veikėjų nuotraukų ėmė rastis tokio pat pobūdžio su ranka užrašytais moto, credo užrašais Rusijos meno, kultūros veikėjų portretų, iš kurių, kaip sakydavo dar sveikas būdamas p. Algimantas, irgi būtų galima padaryti atskirą albumą. Užsienio svečiai, atvažiavę į Lietuvą kaip valstybės veikėjai, Knygų mugėse dalyvavę rašytojai, įvairių koncertų, parodų, pasitarimų, simpoziumų įžymybės – daugelis yra toje, atrodė, niekada nesibaigsiančioje portretų galerijoje. Iki tų lemtingų 2007 metų išvakarių…
 
Grįžkime prie p. Algimanto archyvo reikalų. Kai tokia didelė dalis jo asmeninio archyvo nuotraukų bei negatyvų pateko į Valstybės archyvą ir jos tapo prieinamos tyrinėtojams, būtų galima parengti keliasdešimties temų parodų, išleisti ne vieną albumą. Kas tą galėtų padaryti? Žinomo kritiko prasitarimas „kodėl mes jam neskyrėme lėšų albumui išleisti?“ tarsi atskleidė paslaptį ir patvirtino, kad albumui išleisti iki šiol buvo užkertamas kelias. Netenka abejoti, kad meno kūrėjo statusą turinčio menininko visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį Kultūros ministerijai rašyti dokumentai stipendijai gauti ar albumui išleisti buvo blokuojami.
 
Unikalios meno, mokslo, kultūros, valstybės veikėjų nuotraukos su portretuojamųjų žmonių ranka užrašytomis mintimis sudaro bene didžiausią ir svarbiausią archyvo dalį. Gaila, kad daugybė jų buvo pavogta, tačiau ilgapirščiai nežinojo vieno paprasto dalyko – pas visus kultūros, meno, mokslo žmones, kuriuos fotografuodamas p. Algimantas dar ir gerai pažinojo bei su kai kuriais net artimai bendravo, liko nuotraukos su užrašais, taip pat įvairios šeimos nuotraukos, todėl jų panaudoti nebus įmanoma, kad ir kaip stengtųsi kas nors jas perdaryti ar parduoti, vis tiek bus atpažintas ne tik kūrybinis braižas, bet tuojau tarp meno pasaulio žmonių paaiškėtų ir tokių nuotraukų autorius. Beje ir p. Algimantas, nors ir sergantis, savo nuotraukas labai gerai atpažįsta kur nors rašytinėje ar elektroninėje spaudoje jas pamatęs.
 
Garbingo jubiliejaus proga menininkui reikėtų palinkėti, kad darbai atvertų dar platesnį langą į pasaulį, kad neišblėstų viltis pasveikti ir sustiprėti. Tam, be abejo, reikėtų didesnės valstybės paramos, bet nebuvo sulaukta net deramos pagalbos iš valstybės institucijų (buvo kreiptasi į Prezidentę), tik patirta, kaip meistriškai sugeba atsirašinėti valdininkai, kurie jį prilygino paprastam, niekam nežinomam žmogui, bet nerado reikalo matyti kaip savo viso gyvenimo prasmingus ir giliai apmąstytus darbus valstybei dovanojančio menininko.
 
Nuotraukose:
 
1. A. Žižiūnas Anykštėnų šventėje
2. Fotomenininko nuotraukos
3. A. Žižiūnas su savo knyga Knygų mugėje
4. Fotosesija su Anciškio vaikais

Voruta. – 2010, vas. 20, nr. 4 (694), p. 14.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra