Apžiūrėjusi atstatytą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos vadavietės bunkerį, kuriame ir buvo pasirašyta istorinė deklaracija, šalies vadovė pabrėžė, kad Nepriklausomybės kovų vietos Radviliškio rajone primena labai svarbius visai Lietuvai istorinius įvykius.

 

Pasak prezidentės, tai geriausia pilietiškumo ir patriotizmo mokykla ne tik jaunimui, bet ir mums visiems.

 

„Šaliai netekus krašto vadovų, misijos atkurti valstybę ėmėsi naujasis tautos žiedas, ištikimiausi valstybei ir jos idealams čia likę žmonės: jaunesnieji karininkai, mokytojai, studentai, ūkininkai. Šios deklaracijos signatarai suprato padėties sudėtingumą ir įvertino nelygias jėgas šioje kovoje. Lietuvos laisvės kovotojai amžiams išliks Tėvynės patriotų pavyzdžiu. Jų idealizmas ir tikėjimas, kad gali būti kitaip, tegul tampa gairėmis ir mums, kuriantiems šiandienos Lietuvą. Vienybės jausmas, kuris jungė žmones šiame Laisvės kovų bunkeryje, yra vertybė, kurią privalome saugoti ir puoselėti“, – sakė šalies vadovė.

 

Radviliškio kultūros centre prezidentė apžiūrėjo Lietuvos kariuomenės kovas prieš bermontininkus atspindinčią ekspoziciją „Lietuvos laisvės kovose naudoti ginklai“.

 

Memorialą Mėnaičių kaime sudaro atstatytas Lietuvos partizanų vyriausiosios vadavietės bunkeris, virš jo esanti klėtis ir šalia bunkerio pastatytas paminklas.

 

Į bunkerio vidų patekti nebus galima, jį lankytojai galės apžiūrėti iš viršaus, įėję į atstatytą klėtį. Bunkerio viršus uždengtas stiklu. Ekspozicijoje – restauruoti partizanų daiktai, eksponatai iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir Genocido aukų muziejaus fondų.

 

Skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtame paminkle įamžinti visų aštuonių deklaraciją pasirašiusių partizanų: Jono Žemaičio-Vytauto, Adolfo Ramanausko-Vanago, Leonardo Grigonio-Užpalio, Juozo Šibailos-Merainio, Vytauto Gužo-Kardo, Aleksandro Grybino-Fausto, Petro Bartkaus-Žadgailos ir Broniaus Liesio-Nakties vardai.

 

Istorija mena, kad Lietuva ginklu priešintis sovietinei okupacijai pradėjo 1944 m., ir ši kova tęsėsi iki 1953 m., kai buvo sunaikintos organizuotos Lietuvos partizanų struktūros.

 

1949 m. vasario 2-22 dienomis Mėnaičių kaime buvo sušauktas visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje jau pirmame posėdyje buvo nutarta Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu. Kituose posėdžiuose buvo sudaryta sąjūdžio vadovybė, svarstoma politinė ir ginkluoto pasipriešinimo programos, taktika ir organizacijos statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai.

 

Tačiau svarbiausias buvo tuomet parengtas dokumentas – 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovo sąjūdžio Tarybos posėdyje priimta deklaracija, kurią pasirašė aštuoni posėdžio dalyviai.

 

Nė vienas iš aštuonių šią istorinę deklaraciją pasirašiusių signatarų neišdavė juos saugojusių ir globojusių žmonių ir savo idealų. Deja, nė vienas legendinės partizanų Deklaracijos signataras laisvės nesulaukė. Nežinoma, kur ilsisi jų palaikai, todėl tikimasi, kad tinkamai sutvarkyta ši Lietuvai svarbi istorinė vieta taps ne tik 1949 m. vasario 16-osios Deklaraciją pasirašiusių partizanų atminimo ženklu, bet ir amžinos pagarbos visų Lietuvos partizanų laisvės siekiams simboliu.

 

Seimas, įvertindamas 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, 1999 m. priėmė įstatymą, kuris nustatė šio dokumento statusą Lietuvos teisės sistemoje ir pripažino kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą.