Pagrindinis puslapis Istorija Mėlynųjų vandenų pergalė

Mėlynųjų vandenų pergalė

Mėlynųjų vandenų pergalė

1362/1363

Doc. dr. Romas BATŪRA

MĖLYNŲJŲ VANDENŲ MŪŠIO PERGALĖ 1362/1363 – LIETUVOS VALDOVO ALGIRDO PLATAUS MASTO KARINĖS KAMPANIJOS PRIEŠ TOTORIŲ AUKSO ORDĄ 650-MEČIO KONTEKSTE

50 metų trukusio Lietuvos ir baltų karo su Kryžiuočių ordinu metu (1185–1435) teko atremti ir galingą totorių-mongolų Aukso ordos spaudimą iš pietryčių. Tuo metu tai buvo du pagrindiniai frontai, vertę Lietuvą kariškai, politiškai ir strategiškai sudėtingai laviruoti.

Kai Ordinas, remiamas Vokietijos imperijos kraštų, pastatė Klaipėdos, o nusiaubęs Sembą – ir Karaliaučiaus pilis (1252–1255), Nemuno ir Priegliaus žiotys į Baltijos jūrą buvo uždarytos – vyko aklina Lietuvos blokada.

Lietuvos valdovas karalius Mindaugas, ieškodamas išeities iš sudėtingos situacijos, organizavo bendrą su Haličo-Voluinės kunigaikštyste žygį į totorių valdas, Vozviaglį ir Kijevą. Bet, minėtiems bendrininkams sutrukdžius, žygis sužlugo ties Vozviagliu (vakariau nuo Kijevo). Tai buvo bandymas prieiti prie pietinio svarbaus tarptautinės prekybos kelio, vedančio iš tolimosios Kinijos į Centrinę Europą, Ordino užvaldytą Pavyslį. XIV a. 3-iajame dešimtmetyje tai įgyvendino Gediminas.

Buvo užimta Brasta, o apie 1325 m., išstūmus totorių valdžią, ir Kijevas. Jame buvo pasodintas Lietuvos vietininkas, Gedimino „brolis“ Teodoras. Vėliau, paaštrėjus kovoms Vakarų fronte, 4-ojo dešimtmečio pradžioje, Kijeve, matyt, LDK ir Aukso ordos santykiai tapo kompromisiniai, bet Kijevas taip ir liko svarbi Lietuvos valstybės veiklos pietryčiuose bazė.

Toliau stiprėjant Lietuvos frontui vakaruose prie Nemuno, o Europos pietryčiuose silpnėjant centrinei Ordos valdžiai, susidarė sąlygos ten aktyviai veikti. LDK stiprinant savo pozicijas Rytų Europoje buvo kuriama atrama gynybiniams veiksmams Vakaruose.

 

IŠVAKARĖS

 

Tebekovodama su Kryžiuočių ordinu, Lietuva 1356 m. prieš jį sudarė sutartį su Lenkija. Buvo deramasi su imperatoriumi Karoliu IV. 1358 m. Lietuva pareikalavo grąžinti kryžiuočių užgrobtas žemes iki Alnos upės ir Priegliaus žemupio vakaruose ir Baltijos pajūrį tarp Priegliaus ir Dauguvos. Taip pat reikalauta, kad Ordinas būtų įkurdintas stepėse ir gintų nuo totorių antpuolių. Tai liudija Lietuvos vadovybės kovos su totoriais planus.

Aukso orda 1356 m. dar sėkmingai veikė Azerbaidžane. Bet chanas Džanibekas 1357 m. mirė, prasidėjo vidaus karai. Lietuva atkakliai kovojo Rusioje. Maždaug 1357–1358 m. užėmė totoriams pavaldų Brianską į pietryčius nuo Smolensko. Galbūt patys Briansko gyventojai, nepatenkinti Ordos statytiniais, pasikvietė lietuvius. Tai buvo Ordos valdžios likvidavimo didelėje Černigovo-Seversko žemėje, pagrindinių Ordos valdų kaimynystėje, pradžia.

1362–1363 m. LDK Algirdo vyriausybė, siekdama tolimų politinių ir ekonominių tikslų, vykdė plačią karinę kampaniją prieš totorių Aukso ordą, jos vakarines pajėgas.

 

LINK DONO

 

Iš pradžių Lietuva, veikdama į rytus nuo Kijevo, užėmė Korševo miestą-pilį, Ordos regiono centrą prie Sosnos upės (labiausiai įtikima, kad tai – Tichaja Sosna), dešiniojo Dono intako, vieną iš labiausiai į pietryčius nutolusių rusų miestų, buvusių prie pat stepių, kuriomis klajojo Aukso ordos totoriai, jų jau valdomoje teritorijoje. Visa tai vedė prie tolesnių veiksmų stepėse, kaip atrodo, pietryčių link, bei vakariau Dniepro – prie atviro susidūrimo su Aukso orda.

 

LINK MĖLYNŲJŲ VANDENŲ, BALTOSIOS PAKRANTĖS IR PODOLĖS. ŠALTINIAI

 

Apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo suburtų pajėgų veiksmus ir mūšį su totoriais sužinome iš Lietuvos, Rusios žemių metraščių, juose užrašytų pasakojimų, vėlesnės XVI a. istoriografijos ir žodinės tradicijos.

Mus dominančius įvykius nušviečianti XV–XVI a. Lietuvos metraščių dalis beveik visuose nuorašuose yra panašaus turinio, panaši jos pradžia ir pabaiga. Tai užbaigtas pasakojimas apie Podolę nuo totorių išvijimo iki Vytauto mirties, kai pasikeitė šios žemės pavaldumas. Šie faktai rodo, kad tai – atskiras kūrinys, vėliau įtrauktas į metraščio tekstą (nuo XIX a. pabaigos tai patvirtina istoriografija) įvairiose jo vietose: po 1396 m. įvykių, maždaug tarp 1418 ir 1431 m. ar pan., kai kuriuose nuorašuose pasakojimas turi antraštę – „Apie Podolės žemę“.

Šis pasakojimas, sprendžiant iš seniausių nuorašų (Slucko-Uvarovo, Supraslio), baigiamas žiniomis apie lenkų diversiją prieš Podolės seniūną Daugirdą ir Kameneco bei Podolės atplėšimą nuo LDK po Vytauto mirties. Apie vėlesnius įvykius nieko nėra, todėl manoma, kad jis buvo parašytas netrukus po Vytauto mirties, tarp 1430 ir 1432–1434 m. (išlikęs Slucko nuorašo rankraštis, rašytas XVI a.).

Šiame Lietuvos metraščių pasakojime kalbama apie Lietuvos valdovo Algirdo pergalę prieš tris totorių kunigaikščius prie Mėlynojo Vandens ir Karijotaičių įsitvirtinimą su Algirdo, Lietuvos pagalba totorių valdomoje Podolėje (Slucko metr., PSRL, t. 35 ir kt.).

Pasakojimo vėlesniuose nuorašuose veiksmo chronologija iškreipta, todėl bandymai tuo pagrindu įvykius nukelti į XIV a. pabaigą nėra pagrįsti. Siekis Karijotaičių įsikūrimą Podolėje nukelti prieš minėtą Algirdo žygį neturi aiškaus pagrindo, remiamasi spėjimais. Kiekvienu atveju tai negali paneigti minėtų Algirdo ir Karijotaičių bendrų veiksmų. Pasakojimas perteikia Lietuvos poziciją ginče dėl Podolės po Vytauto mirties. Bet dėl to menkinti Algirdo veiksmus prieš Ordą nėra pagrindo. Apie tai kalba patikimi šaltiniai.

Rusios, Tverės kilmės, šaltiniuose apie tai išliko kitokios žinios – XV a. pirmosios pusės Rogožos metraštyje (kuris baigiamas 1412 m. įvykiais, išlikęs rankraštis, rašytas 1440 m.) prie 6871 (1363) m. pažymėta, kad tą rudenį Algirdas „Mėlynuosius Vandenis ir Baltąją pakrantę (Beloberežje) nukariavo“ (PSRL, t. 15, 1), taip pat vėlesniame Nikono metraštyje.

A. Gvaninis „Sarmatijos aprašyme“ (1578 m.) pažymi, kad Algirdas sumušė tris totorių caraičius brolius ir išvijo juos iš Podolės. LDK istorikas, karys ir diplomatas Motiejus Strijkovskis, plačiai panaudojęs ir neišlikusius Lietuvos metraščius, pietinių Podolės, Dobrudžos žemių totorių, menančių savo pirmtakų kontaktus su Lietuva, istorinę tradiciją, savo „Kronikoje“ (1582 m.) pažymi, kad didysis kunigaikštis Algirdas ėjo prieš totorius į negyvenamus laukus, o su juo ir Karijotaičiai. Kai jie per Kanevą ir Čerkasus atvyko prie Mėlynojo Vandens, pasirodė totorių orda su trimis caraičiais. Algirdas, išrikiavęs savo pajėgas šešiais lenktos rikiuotės daliniais, privertė totorius bėgti, trys jų caraičiai žuvo.

Algirdas išvadavo iš totorių valdžios Torgovicą, žemes piečiau nuo Kijevo, stepes už Očakovo, nuo Putivlio iki Dono žiočių; nuvijo vienus totorius iki Volgos, kitus – į Krymą. Po to patraukė atgal į Podolę, kur taip pat gyveno totoriai, pavergę rusus, ir išvijo juos. Podolėje Algirdas paliko dalį savo kariuomenės ir ją pavedė Karijotaičiams. Šie Podolėje pastatė Bakotos, Kameneco ir kitas pilis.

Pietų Rusios Gustino sąvade (tekstas baigiamas 1596 m.), sudarytame 1623–1627 m. Kijevo Pečioros vienuolyne („lavroje“), užfiksuota, kad Algirdas nugalėjo tris totorių caraičius su jų ordomis ir iš Podolės išvijo totorių valdžią (1362 m. kaip šaltinis minimas A. Gvaninis).

„Didžiojo brėžinio knygoje“ (XVI a. –1627 m.) minima, kad „50 varstų aukštyn Bugo upe įteka į Bugą upė Mėlynasis Vanduo (Siniaja Voda), o prie Mėlynojo Vandens, 70 varstų nuo Bugo, yra „pilis Mėlynasis Vanduo“.

Svarbūs žodinės tradicijos duomenys. Jie atsispindi ir minėtuose pasakojimuose. M. Strijkovskis, keliaudamas link Turkijos už Dunojaus per Dobrudžą, kalbėjosi su ten gyvenančiais totoriais, kurie, be kita ko, „klausiami sakė, kad jų protėviai iš Podolės buvo Lietuvos išvyti“. Panašiai M. Strijkovskis galėjo semtis žinių ir apie kai kuriuos kitus jo minėtus įvykius.

Iš legendinių pasakojimų įdomus Padnieprėje, Čerkasų regione, Talno rajone, prie Česnopolės kaimo 1997–2003 m. ekspedicijoje užrašytas pasakojimas apie įvykius prie Siniuchos, tris totorių vadus (vadinamus chanais), lietuvių sumuštus, ir juos simbolizuojančius akmenis:

„Kentėjo šis kraštas totorių junge. Totoriai duoklę ėmė duona, medum, kailiais, bet ypač sunki buvo duoklė krauju: ėmė vaikus, merginas, vaikinus. Kazokas bandė priešintis, ginklavosi, vijo totorius. Tačiau rudenį tai išgirdęs totorių „chanas“, pasitelkęs dar du „chanus“, užpuolė kazoką. Šis jau neturėjo kur atsitraukti. Užnugaryje Siniuchos upė, o aname krante neprieinama uola.

Kreiptasi pagalbos į kaimynus lenkus, bet šie tylėjo, nenorėjo pykinti „chano“, tikėjosi, kad nusiaubtos žemės jiems teks. Tylėjo ir maskvėnas, bijojo totorių.

Prisiminė kazokas, kad prie Šaltosios jūros gyvena lietuvis, kuris tik ir veikė, vydamas nuo namų vokiečių riterius.

Lietuvi! Nors tau ir sunku, padėk man.

Sudrebėjo žemė, sušvilpė danguje. Ant ugninio žirgo atskriejo lietuvis karys ir puolė tris „chanus“. Įmušė juos giliai į žemę ir paniro pats kartu su žirgu.

Stovi žiemą ir vasarą, stovi amžiais, neišleisdamas iš po žemių totorių „chanų“, kad neimtų jie duoklės, kad neskleistų nelaimių mūsų žemėje. Stovi pajuodavęs…“

Legenda aiškina trijų akmenų kilmę: iki juosmens į žemę įaugusi figūra, o greta skydas ir kalavijas. Užrašytas pasakojimas apie tai, kad ir prie Česnopolio kaimo – „na Česnomu poli“ – būta mūšio su totoriais (Micik V., 1993; Braičenko O., 2005).

Torgovica – piliakalnis, aukštas, status Siniuchos krantas. Legendinis pasakojimas kovą su trimis totorių vadais sieja su Siniuchos upe ir Torgovica prie jos. Tai tarsi papildomas metraštinis pasakojimas.

Šiaip ar taip, pastaroji istorinė tradicija savaimingai pabrėžia svarbų LDK vaidmenį tos epochos kovoje su totorių Orda.

Remiantis minėtų šaltinių ir gausios istoriografijos tyrimais galima teigti, kad XIV a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje pietryčiuose susidarė palankios sąlygos LDK toliau veikti.

1360–1363 m. Ordoje vyravo dvivaldystė. „Volgos carystėje“ (rus. „carstvo“) buvo du carai-chanai: Abdula, Mamajaus ordos caras (pastarojo statytinis), ir kitas – Amuratas (arba Muridas), Sarajaus valdovų. „Ir taip tie du carai ir dvi ordos buvo nesantaikoje, tarp savęs kovojo“ (Nikono metraštis). Mamajus, atrodo, ieškojo LDK, Algirdo, paramos („Siuntė pasiuntinius į Kijevą.“).

Valdovas Algirdas, sutelkęs LDK lietuvių ir rusėnų pajėgas, iš bazės Kijeve po smūgio Ordai į rytus link Korševo prie Dono žygiavo į pietvakarius.

 

MŪŠIS

 

Pro Kanevą, Čerkasus LDK pajėgos puolė svarbų Aukso ordos centrą vakaruose – Mėlynųjų Vandenų pilį to paties pavadinimo upės aukštupyje, gavusį ir Torgovicos vardą.

Ji stovėjo prie šio reikšmingo tarptautinio Rytų–Vakarų prekybos kelio, perėjos per Mėlynuosius Vandenis. Tai svarbi prekyvietė, Aukso ordos kariuomenės telkimosi vieta, karinis administracinis centras, chano vietininko būstinė.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pajėgos čia, kaip dabar labiausiai tikėtina, susidūrė su trijų totorių „kunigaikščių Chačebėjaus, Kutlubugos ir Dmitrijaus“, džučidų (Čingischano sūnaus Džučio palikuonių), Aukso ordos vakarinių teritorijų (tarp Dono ir Dunojaus) valdytojų bekų, trijų ulusų kariuomene. Jie galėjo atsivesti tris tumenius, tada tradiciškai būtų 30 tūkst. karių, bet, atsižvelgiant į to meto vidinį susiskaldymą, siautusias epidemijas, kaip manoma, jų galėjo būti mažiau – apie 20 tūkst.

Kutlubuga galėjo būti mirusio Aukso ordos chano Džanibeko artimas giminaitis, iš būstinės Kryme valdęs didelę dalį teritorijos tarp Dono ir Dniepro. Jam pavaldus buvo ir Algirdo pultas Korševas prie Dono.

Kačibėjaus (Chačebėjaus) valdoma teritorija buvo tarp Dniepro ir Dniestro, joje – Mėlynieji Vandenys ir Baltoji pakrantė. Pastarasis tiurkiškas vietovardis apibūdina Dniepro žemupio dešinįjį krantą, Dniepro ir Dniestro tarpupį ir ištisą tarpupio ulusą. Šioje teritorijoje prie Juodosios jūros buvo ir Kačibėjaus gyvenvietė, vėliau minima ir kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto uostas (dabar – Odesa).

Totorių Dmitrijaus (greičiausiai iš Temiro, Demiro) ulusas tęsėsi į Vakarus nuo Dniestro tarpupiu iki Dunojaus (Galenko O., 2005).

Taigi prieš Algirdo pajėgas Mėlynųjų Vandenų mūšyje stojo Aukso ordos daugumos vakarinių žemių tarp Dono ir Dunojaus kariai. Dalį Krymo ir Juodosios jūros pakraščio tuo metu valdė minėtas emyras Mamajus, „Volgos karalystės“ „teisėtų“ valdovų džučidų politinis priešas. Sprendžiant iš to meto teritorinio pavaldumo situacijos, vėlesnių chanų raštų LDK valdovams, ypač iš 1500, 1507 ir 1512 m. LDK raštų, siųstų į Krymą (kur „diplomatiškai“ užsimenama apie abiejų šalių „draugiškus“ santykius, pradedant nuo pirmtako „didžiojo kunigaikščio Algirdo“), abiejų pusių veiksmus prieš Sarajaus džučidų valdas, svarstyta Algirdo ir Mamajaus sąjungos galimybė (1361 m.; F. Šabuldo). Tai galėjo užtikrinti didesnę sėkmę Algirdui, jo veiksmų strateginį ir diplomatinį parengimą.

Sprendžiant iš minėtų šaltinių komplekso, Lietuvos valdovo Algirdo vadovaujamos LDK pajėgos, lietuviai ir rusėnai, nuo Dniepro dešiniojo kranto patraukė į pietvakarius, ir, matyt, pro Zvenigorodą pasiekė svarbų Ordos centrą – Mėlynuosius Vandenis to paties pavadinimo upės (dab. Siniucha) aukštupyje – Torgovicą (prie Novoarchangelsko), vakariau (112 km) nuo Kirovogrado, per 200 km į pietus nuo Kijevo.

Manoma, kad mūšis įvyko Torgovicos šiaurrytinėse apylinkėse. Mūšyje Algirdas LDK pajėgas išrikiavo šešių dalinių lenkta rikiuote, kad priešas negalėtų jų apsupti, prieš tris didelius totorių dalinius. Atrodo, kad totorių smūgis į LDK kariuomenės centrą nebuvo sėkmingas, o prasiskyrę daliniai iš šonų juos apšaudė. Perėjusi į ataką lietuvių kariuomenė pralaužė totorių rikiuotę ir privertė juos bėgti. Minima, kad totorių pusėje žuvo „daug murzų ir ulonų“.

 

REIKŠMĖ

 

Sumušus totorių pajėgas buvo nukariautas Mėlynųjų Vandenų ir Baltosios pakrantės regionas, pasiekta Juodoji jūra. Totoriai galėjo būti nuvyti į Krymą ir už Dniepro, link Dono (per ukrainiečių istoriografijoje vadinamą lietuviškąją „Uždnieprę“).

Kalbant apie LDK ir Mamajaus ordos pajėgų bendrus veiksmus (F. Šabuldo), didžiausia tikimybė, kad bent dalis kariuomenės taip galėjo veikti minėtoje Uždnieprėje, persekiodama bendrą priešą.

Vėl sutelkus LDK kariuomenę vakaruose, surengus antrąjį žygį, patraukta į Podolę, kur išvijus totorius galutinai įsitvirtino Karijotaičiai (Algirdo brolio Karijoto sūnūs karvedžiai, pasižymėję ir Mėlynųjų Vandenų mūšyje). Vietos gyventojams pritariant, jie organizavo krašto gynybą nuo totorių, statė pilis.

Tai buvo pirmasis Rytų Europoje toks didelis įsiveržimas į Ordos valdas, sudavęs jos įtakai skaudų smūgį. Taip buvo įtvirtinta LDK valdžia Kijeve. Sėkmingų karinių veiksmų prieš „Volgos karalystę“ rezultatas – iš didelių Pietų Rusios, Podolės plotų buvo išstumta tiesioginė Ordos totorių valdžia. Manoma, kad juridiškai tai įtvirtino hipotetinis Mamajaus „jarlykas“ (raštas), pagal kurį minėti plotai buvo perduoti Gediminaičiams valdyti (F. Šabuldo).

Išplėsta LDK teritorija ir įtaka Pietryčių Europoje, prie svarbių tarptautinio masto prekybos kelių, tų žemių rusėnai įtraukti į LDK gyvenimą ir gynybą. Sukurtas platus atramos ruožas, lengvinantis vakarų fronte gynybą nuo Kryžiuočių ordino, labai komplikuotą pietryčių karinės kampanijos išvakarėse, 1362 m. balandį kritus Kauno piliai (nors kryžiuočiai ir jų gausūs talkininkai nuo Kauno buvo priversti atsitraukti).

Pirmą kartą XIII a. pirmojoje pusėje Čingischano ir Batuchano sukurtai galingai totorių-mongolų imperijai, nors jau ir nevienalytei, vakaruose buvo suduotas smūgis, totorių galima grėsmė Europai likviduota, o jų okupacinė valdžia atstumta atsidūrė už Dniepro.

LDK prisidėjo ir prie visos Aukso Ordos viešpatavimo sistemos palaipsniško suirimo. Susidarė palankios sąlygos LDK sudėtyje vystytis ukrainiečių etnosui. Kovojant dviem frontais pasiekta reikšminga baltiškos (lietuviškos) civilizacijos pergalė prieš agresyviąsias to meto Rytų pasaulio jėgas. Šie pokyčiai – didžiulis stratego, karvedžio Algirdo nuopelnas.

Tai garbingas Lietuvos valstybės įnašas į Europos ir pasaulio istoriją. Sudėtingos tarptautinės raidos sąlygomis prie LDK prijungtose buvusiose pavaldžiose Ordai žemėse klostėsi ir kompromisiniai santykiai.

Algirdo žygį iki Baltosios pakrantės ir Juodosios jūros pratęsė Vytauto kariai. Jų atminimui 2010 m. rugsėjo 5 d. – spalio 17 d. lietuvių raiteliai žemaitukais atliko 2000 km žygį iki Juodosios jūros, Baltarusijos ir Ukrainos gyventojų visur draugiškai palydėti (G. Kaltenis. „Žygis žemaitukais iki Juodosios jūros. 2000 kilometrų istorijos“, Vilnius, 2012).

Tęsdama ankstesnės Lietuvos pastangas, Vytauto diplomatija sugebėjo, susiklosčius naujoms aplinkybėms, panaudoti tam tikras totorių pajėgas Lietuvos gynybai, kovojant su Kryžiuočių ordinu Žalgirio mūšyje. Etninėse lietuvių žemėse ir kitur įkurtos totorių sąjungininkų gyvenvietės įgalino juos įsilieti į Lietuvos gyvenimą, padaryti savo įnašą naujoje tėvynėje. Tai buvo reikšminga ir pačiam čia įsikūrusiam etnosui. Vytautas Lietuvos įtaką išplėtė ir Aukso ordoje, kai net keli jos chanai buvo Vytauto statytiniai. Galėdama tam tikra prasme įtakoti Aukso ordą, Lietuva tapo dar reikšmingesniu faktoriumi plačioje tarptautinėje arenoje, stiprindama savo valstybingumą. Pagrindą tam padėjo Algirdo veiksmai Mėlynųjų Vandenų epochoje.

 

R.Batūra. Mėlynųjų vandenų mūšio pergalė 1362/1363. – Vilnius:Versmė, 2012. – 12p.:iliustr.

Lietuvos valdovas Algirdas. Skulpt. V.Kašuba

Naujienos iš interneto