Melkyje – šventė dideliems ir mažiems

Autorius: Data: 2016-07-06, 10:18 Spausdinti

Melkyje – šventė dideliems ir mažiems

Dr. Nastazija KAIRIŪKŠTYTĖ, Melkys, www.voruta.lt

Šventė ir jos dalyviai. Šių metų birželio 12-ąją pagyvėjo Melkio apylinkė. Jos asfaltuotu keliu viena po kitos riedėjo mašinos į profesorės, socialinių mokslų daktarės Zinaidos Gineitienės sodybą, kurios erdvame kieme vis daugėjo atvykstančių į Melkio bendruomenės vasaros šventę. Atvyko ir didelis autobusas su svečiais iš Belgijos. Tai vienos Briuselio katechetų aukštosios pedagoginės mokyklos studentai, būsimieji mokytojai, keliaujantys po Baltijos šalis. Čia jie stebėjo aplinką, bendravo tarpusavyje, nes plačiau su vietos žmonėmis trukdė kalbos barjeras, nors bendrauti padėjo vertėja Vilija Turienė. Belgai išvyko patenkinti svetingu priėmimu, nusifotografavo. Atsisveikinimui sudainavo dainą apie meilę gamtai, o saviškiai sugiedojo jiems Ilgiausių metų.

Šventėje buvo svečių iš Vilniaus, kitų vietovių, atvykusių ne tik dalyvauti šventėje, bet ir aplankyti neseniai čia įsikūrusių artimųjų, pamatyti prof. Zinaidos besiplečiančią sodybą, pasigrožėti gamtos aplinka.

Šventės dalyvių didžiumą sudarė bendruomenės nariai su savo vaikučiais. Pastarieji buvo bene gausiausi, energingiausi šventės dalyviai. Jie žaidė, mokėsi prekiauti tiek savo, tiek kitų pagamintomis prekėmis vad. blusturguje. Kelios mergaitės prekiavo savo išaugintomis gėlėmis, kitos – žaislais, pagamintais iš molio ir čia pat išdegintais lauže. Keli berniukai, pardavinėjantys prekes, mokėsi kaip reikia derėtis dėl kainos su pirkėjais. Vaikai žaidė tarpusavyje bei su šunimis, šokinėjo per gumytę, stebėjo vantų rišimą ir kt.

Šventės metu viena iš jos organizatorių prof. Zinaida, neseniai perdavusi buvusias bendruomenės pirmininkės pareigas, pasipuošusi tautiniais rūbais, grakščiai sukosi tarp svečių, kiekvienam surasdama malonų žodį, kiekvieną paragindama vaišintis. O vaišės ne tik suneštinės, bet ir sodyboje iškepta  ruginė duona, kurią visi šventės dalyviai godžiai valgė su sviestu ir kanapių sėklomis, kaip vieną iš didžiausių skanumynų. O šios kanapių sėklos yra iš prof. Z. Gineitienės ekoūkyje išaugintų kanapių. Dalyviai galėjo vaišintis čia lauže iškeptomis bulvėmis. Pasirodo, kad lietuviai sugeba linksmintis, kai prie vaišių stalo nėra alkoholio.

Jei šventės pradžioje skambėjo muzikologės Inos Dudenienės paruoštos ir diriguojamos lietuvių liaudies dainos kaip Tititi tatatoj, kas ti gražiai triūbijo, Saulala sadina lylia, Nuslaide saulala vakari raudona, Ei, žilvitėli, dobile, Jau saulutė leidžias, artyn vakarėlis ir kitos, išgirstos pirmą kartą šventės dalyvių, tai šventės pabaigoje sodybos savininkės prof. Zinaidos uždegtas suliepsnojo didelis laužas. Nors buvo nemažai dūmų, bet prie laužo nevienas norėjo arčiau prieiti, nusifotografuoti.

Šventė buvo įdomi ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, ypač stebint vaikus, jų elgesį, bendravimą tarpusavyje, santykius su tėvais.

Sodyba ir jos ypatumai. 1985 m. prof. Z. Gineitienė iš Melkio kaimo gyventojo lenko savininko pirko sodybos gyvenamąjį namą, vėliau prie sodybos įsigijo ir žemės, kurios plotą sudarė apie 15 ha. Sodybos atsiradimas sukėlė vietinių lenkų gyventojų priešiškumą. Iki tol net neįsivaizdavau, kad Vilnijos gyventojai taip priešiškai nusiteikę prieš lietuvius. Tuometis Bolševiko kolūkio pirmininkas trumpai drūtai nukirto, kad „litvinai“ į jo valdas kojos neįkels. Ir  dabartiniais nepriklausomybės laikais, – prisiminė su nuoskauda prof. Zinaida, – jaučiamas tamaševskių kurstomas tautinis supriešinimas.

Sodyba, nutolusi nuo Karvio miestelio, per 4, nuo Vilniaus daugiau kaip 25 km. Iš kelių pusių ji yra supama netolimo miško, skendi vasaros pievų žalumoje. Kieme yra keli tvenkinukai. Viename iš jų augančios keliose vietose rausvais žiedais vandens lelijos leidžia praeiviams pajusti gamtos grožio didybę. Kieme daug gėlių. Čia prie gyvenamojo namo galima pamatyti kadaise lietuvių darželiuose itin mėgiamas rūtas, bijūnus, kitas gėles. Sodyboje yra didelis sodas su trimis dešimtimis vaismedžių. Joje galima pamatyti ir nedidelius sklypelius, kuriuose  mokinukai praktikuoja ekologišką įvairių daržovių auginimą.

Naujoji sodybos savininkė išplėtė sodybą keliais naujais pastatais. Viename iš jų įsikūrusi lietuvių pradinė mokykla, kitame pastatėlyje šiais metais ruošiama atidaryti vaikų darželį. pastatyti koplyčią. Čia pastatų statybai naudojama molis, šiaudai. Statyba iš šiaudų ir molio Lietuvoje dar tik plintanti ekologiška naujovė ir kt.

Šios prof. Zinaidos sodybos atsiradimas neatsitiktinis. Ji iš prigimties, iš vaikystės ne miesto, o kaimo mergaitė, kuriai teko anksti dirbti įvairius žemės ūkio darbus. Būdama iš prigimties itin darbšti tų darbų, nors kartais pagal amžių, esant paauglei net ir per sunkių, nevengė. Ypač kai sirgdavo motina, tada jai tekdavo atlikti daug darbų. Apie tai prisiminė: Tie darbai užgrūdino, todėl dabar panašiai ūkininkauju savo ekoūkyje Vilnijoje, su malonumu pakartoju vaikystę, net baltą žirgą Pegasą turiu, kaip pas dėdę anuomet.

Melkio lietuvių bendruomenė. Prof. Z. Gineitienės iniciatyva ši bendruomenė atsirado čia, savų etninių lietuvių žemių vietose, kuriose išnyko gyvenusieji lietuviai. Negailestingų istorijos pokyčių eigoje jie nesugebėjo išlikti lietuviais, prarasdami ne tik gimtąją kalbą, tautybę, net ir lietuviškas pavardes, vardus. Taigi prof. Zinaidos dėka lenkiškoje apsuptyje čia vėl suskambėjo lietuviška šneka.

Melkio bendruomenė – tai viena iš Karvio, Maišiagalos ir kitų Vilnijoje prof. Z. Gineitienės įkurtų bendruomenių. Kaip kitos, taip ir Melkio bendruomenė atsirado siekiant įgyvendinimui glaudesnio  žmonių bendradarbiavimo ne tik ekonominiame, kultūriniame gyvenime, gamtinės aplinkos puoselėjime, tautinės praeities atgaivoje ir kitose srityse.

2000 m. prof. Zinaidos rūpesčiu buvo sutelkti žmonės į Melkio lietuvių bendruomenę. Ši bendruomenė nedidelė, apimanti Melkio, Daučiūnų, Daučioniškių, Lutiškių kaimų gyventojus, sudarančius daugiau kaip 20 šeimų. Be to, ne tik pagal įsikūrimo laiką, bet ir pagal savo narių amžių bendruomenė jauna. Nemažai jos narių neseniai gyvenantys atvykėliai iš Vilniaus. Jie įsikūrė Melkyje dėka prof. Zinaidos. Čia surado ieškotos ramumos, gamtos prieglobsčio bei erdvės savo vaikams. Tai matosi stebint švenčių dalyvius iš jų laikysenos, geranoriškumo, atsispindinčios veiduose dvasinės ramybės.

Melkio ekologinė bendruomenė priklauso tarptautiniam ir Baltijos ekobendruomenių tinklui. Prof. Z. Gineitienė dalyvauja šių tarptautinių organizacijų renginiuose.

Nuo bendruomenės įsikūrimo jai vadovavusi prof., soc. m. dr. Zinaida Gineitienė, 2016 m. šias pareigas perdavusi bendruomenės narei prof., soc. m. dr. Aistei Diržytei. Pastaroji garsi psichologijos mokslų tyrimais ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Švietimo reikalai. Jau nuo pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos metų prof. Z. Gineitienei, nuolat besilankančiai savo naujoje vietovėje, gimė mintis pasirūpinti Karvio miestelio ir jo apylinkių lietuvių vaikų mokymu gimtąją kalba. Tuo tikslu Karvio miestelyje ji siekė įkurti lietuvišką mokyklą, nes jame vaikai buvo mokomi tik lenkiškai ir rusiškai. Kai pradėjau minti kelius pas tuometį Vilniaus apskrities viršininką Alį Vidūną, – prisiminė Zinaida, – mane iškvailino, kad tam nėra  pinigų. Bet aš susiradau architektą, kuris nemokamai suprojektavo nediduką modernų pastatą, o bičiulis, turintis nuosavą statybos įmonę, pažadėjo laukti pinigų tiek, kiek reikės. Vilniaus rajono savivaldybės tarybai prireikė net dvidešimties posėdžių, kad laisvoje valstybinėje žemėje būtų leista statyti mokyklą, nors oficialiai nieko nebuvo sakoma, kodėl to sklypelio mums neduoda. Be to, lenkiškoje apylinkėje pasklido kalbų, grasinimų, kad mokykla bus sudeginta. Pagelbą pasiūlė Karvio parapijos klebonas Bronislovas Jaura, leisdamas vaikams mokytis klebonijoje. Turbūt keistai skamba, kad 1998 m. Nepriklausomoje Lietuvoje valstybinė lietuviška mokykla du metus veikė vos ne pogrindžio sąlygomis. Pusę penkių ryto keldavosi klebono šeimininkė Valerija Kuktaitė, kad iškūrentų krosnis ir vaikams būtų šilta. Ji iš savo tremtinės pensijos gamindavo vaikams pietus. Po metų entuziastų ir rėmėjo UAB Andova prezidento Antano Jasiukaičio dėka  per rekordiškai trumpą laiką, vos tris mėnesius duris atvėrė naujas, modernus mokyklos pastatas. Planuojama  Karvyje  įsteigti vaikų ir jaunimo amatų centrą.

2006 m. prof. Z. Gineitienė Karvyje įkūrė Kunigaikščio M. Giedraičio ainiai vaikų dienos centrą ir iki 2013m.jam vadovavo. Jame dalyvavo įvairių tautybių vaikai, su kuriais buvo bendraujama lietuviškai, mokomasi kalbos, istorijos, papročių, organizuojamos ekskursijos. Prisimindama šį darbą prof. Z. Gineitienė nurodė: Dirbdama pastebėjau, kad turininga jų veikla daro gerą įtaką  ne tik vaikams, bet ir visai bendruomenei, nes centre dirba kūrybingi savanoriai, kai kurie buvę mano studentai. Dabar jau daugelis iš šių 25 vaikų iš rizikos šeimų  užaugo , 10 iš jų Rūdiškių Jonitų įkurtoje mokykloje įgijo specialybes, ,sėkmingai integravosi į darbo rinką. O svarbiausia per vaikus, per užribyje esančias šeimas  yra mažinama įtampa tarp tautinių mažumų atstovų.  

Su Melkyje lietuvių vaikų daugėjimu atsirado rūpesčių dėl jų mokymo gimtąja kalba. Nemažai teko paplušėti tol, kol buvo pasiekta, kad vaikai mokytųsi lietuviškai. Pagaliau 2014/2015 mokslo metais prof. Zinaidos sodyboje viename iš naujoviškai įrengto medinio pastato su vidiniais pripildytais medžių dvelksmo įrenginiais, buvo atidaryta jauki Melkio lietuvių pradžios mokykla pirmokėliams. Pirmasis jos mokytojas buvo skulptorius Vytautas Žaltkauskas. Mokykloje vaikų daugėja ir 1916/1917 m. m. joje mokysis pirmokai, antrokai ir trečiokai. Šiuo metu mokyklai vadovauja Ernesta Zakarevičienė. Pastarajai nemokamai talkina kiti mokytojai.

Apie du metus Melkio bendruomenei teko praeiti nemažai kryžiaus kelių, kol nugalėjo lenkų priešinimąsi, Lietuvos valdininkų abejingumą dėl lietuvių darželio Melkyje įsteigimo. Pradžiugo Melkio bendruomenės nariai, kai sužinojo, kad nuo 2016 m. rudens Melkio bendruomenės 16 darželinukų amžiaus vaikučių galės lankyti lietuvišką darželį, įkuriamą padovanotame prof. Z. Gineikienės sodybos pastate.

Z. Gineitienės vaidmuo Melkio krašto, žmonėms, istorijai. Prof. Zinaidos širdyje visada yra tas neišsenkantis gėrio šaltinis, ne tik atsiradęs jos prigimtyje, bet ir išugdytas vaikystėje. Jau vaikystėje iš giminaičių išmoko apginti nelaimingą ir priglausti vargšą. P. Jonelio širdis buvo tokia plati, – prisiminė ji, – kad namuose tilpo iš geto pabėgęs ir priglaustas žydas, ir kareivis rusas, ir naktimis iš miško ateinantys partizanai. To gerumo mokėsi ir iš tetos, kai po karo po kaimus vaikščiodavo daugybė elgetų. Kai teta iš tolo pamačiusi vargšą, įbrukdavo Zinai į rankas kiaušinį, duonos žiauberę ir liepdavo paduoti. Vėlesnis gyvenimas prof. Zinaidai nepagailėjo iššūkių, tačiau jie subrandino ją kaip tvirtą asmenybę, užgrūdino ir daug ko išmokė, palikdami tą gilų gerumo, gailestingumo jausmą. Todėl jai rūpėjo visi, ypač Melkio, bendruomenės žmonės. Po nepriklausomybės atgavimo, kai  1993 m. prof. Z. Gineitienė, apsigyvenusi Melkyje, pamatė vietos senyvo amžiaus žmonių ne tik materialinius vargus, bet ir ligotumus. Stengėsi jiems padėti. Tuo tikslu susitarė su Vilniuje Lukiškių poliklinikoje dirbančiais bičiuliais gydytojais S. Stasiuliene, B. Terbetiene, L. Germanavičiene ir kitais, kurie lankosi pas ją ir tikrina vietos gyventojų sveikatą bei suteikia kitą medicininę pagalbą.

Prof. Zinaida   nuolatinį  dėmesį skiria ne tik savo bendruomenės žmonėms,  bet ir kitiems,  patekusiems į nelaimes, našlaičiams, beglobiams, visuomenės atstumtiesiems. Nors nekartą jų  būna apvilta, bet neprarado dalinimo žmonėms  gėrio, gerumo, paguodos ir pagelbos  negailint tam  jėgų,sugebėjimų.

Prof.  Zinaida, dar būdama Vilniaus universiteto dėstytoja, vasaromis gyvendama Melkyje, įsijungė į šio krašto  visuomeninę veiklą, siekdama atgaivinti šio krašto nugramzdintą į praeitį. Ir vienas šiam tikslui skirtų darbų buvo susijusiais su kunigaikščiais Giedraičiais, daug nusipelniusiais Rytų Lietuvoje. 2000 m. buvo įkurta VŠĮ Kunigaikščio M. Giedraičio ainiai, kurios  vadovė.  Prof. Z. Gineitienė. Buvo atliktas nemažas darbas  atskleidžiant  šiame krašte kunigaikščių Giedraičių  vaidmenį. Išaiškinta, kad  Karvio, Videniškių kunigaikščių Giedraičių palikuonių yra daugelyje  šalių. Buvo  užmegsti ryšiai su  Toronte gyvenančiu 22-osios  kunigaikščio Mato  Giedraičio kartos palikuoniu teisininku  Karoliu Giedraičiu. Pastarasis su šeima kasmet lankosi Karvio bendruomenėje, planuoja prisidėti prie Karvio bažnyčios, kurią  1893 m. pastatė Karvio dvaro savininkas  Edmundas Giedraitis, rekonstravimo. 2001 m.prie karvio lietuviškos  mokyklos  pastato buvo atidengtas paminklinis akmuo, nes  čia XVI amžiuje gimusiam vyskupui Merkeliui Giedraičiui, „Postilės“ kūrėjui ir leidėjui atminti.

Daug triūso, laiko iš  prof. Zinaidos pareikalauja  kasmetinis, skirtas Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Algirdui paminėti, teatralizuotas  renginys, pravedamas paskutinįjį rugsėjo mėnesio sekmadienį kartu  su  Vilniaus įgulos karininkų ramovės,  kariuomenės atstovais  prie  Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo memorialo, pastatyto 2002 m. Maišiagalos piliakalnio papėdėje. Visuomenė  pamato  teatralizuotą eiseną,  kovų inscenizacijas, klausosi  koncerto, bendradarbiauja prie laužo vakaronėje, vaišinasi kareiviška koše ir  kt.

Z. Gineitienės gyvenimo  credo.  Ankstyvoje vaikystėje gyvenant Klaipėdoje  Zinaida ( g.1941 V 09 ) neteko tėvo, buvusio prieškario  akcinės bendrovės Sodyba Šiauliuose steigėjo, tėvynės patrioto. Motiną, buvusią mokytoją,  ištrėmė į Sibirą. Zinaida prisiminė: Mama, suprasdama, kad tokia mažutė tremtyje galiu neišgyventi, gelbėdama mano gyvybę, paskutinę akimirką pasibeldė į kaimyno Venslausko gydytojo duris ir įspraudė jam mane.  Apie  tris mėnesius  teko gyventi net pas kelis naujus globėjus, kol galiausiai patekau į Joniškio  apskr. Balkaičių kaimo pamiškėje buvusį Povilo Jonelio vienkiemį, kuriame  gyveno  senelė,  mamos sesuo. Tetos vyras P. Jonelis, buvęs Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, vėliau kelerius metus uždarbiavęs JAV ir grįžęs į Lietuvą, ūkininkavo. Šioje šeimoje Zinaida augo  mylima, nes ši šeima  buvo palaidojusi visus  tris vaikus, todėl visą meilę, atidavė  giminaitei. Didžiausiu  jos autoritetu ir mokytoju buvo tetėnas Povilas. Zinaida sako: Vaikystėje man buvo suteikta visiška kūrybos laisvė. Manau, tai išėjo į gerą, nes naujos idėjos mane tiesiog „sprogdina“ iki šiol, nors jau skaičiuoju garbų amžių.

Zinaida, baigusi Vilniaus universitete ekonomikos studijas, jame dirbo, apsigynė disertaciją. Daugiausia dėmėsi sutelkė į  verslo ir vadybos tyrimus. Parašė ir išleistas jos  vadovėlis  Verslo kūrimas ir valdymas (2005 m. )  Ji  yra VŠĮ Verslo informacijų ir konsultacijų centro koordinatorė, Asociacijos  Vilniaus ekologinio biodinaminio ūkininkavimo  Centro direktorė.  Ji skaito paskaitas ekologinio ūkininkavimo bei jo valdymo klausimais, teikia konsultacijas, skatina žmones   kuo plačiau įsijungti į ekologinį ūkininkavimą, panaudojant įvairias naujoves. O ir ji pati  nuolat siekia gauti pačių naujausių žinių iš ekonomikos, verslo, jo valdymo,  ūkinės nuolat siekia gauti pačių naujausių žinių iš ekonomikos, verslo, jo valdymo, ūkinės ekologijos ir kitų sričių. Be to, gautas žinias praktiškai įgyvendina savo Melkio ekoūktyje.  

Šiame straipsnyje aprašyta tik kai kurie  prof. Zinaidos Gineitienės  nuveikti darbai.  Jos darbų nepastebi mūsų valdžios  atstovai, o pastebi svetimieji. 2011m. Lietuvoje reziduojantieji užsienio šalių  ambasadoriai ją  apdovanojo  Savanorio lyderio statulėle už  10 metų savanoriavimą.

Prof. Zinaidos svajonėse Melkys bus  daugiau kaip 100 gyventojų ekokaimas su žaliąja mokykla-darželiu, senjorų bei jaunų šeimų namais, veiks amatų artelė, gyvuos ekologinis ūkis, kultūrinio paveldo, turizmo centras.  Be to,  toliau bus dalina žemė, norintiems šioje bendruomenėje apsigyventi bei  pasaulietiniam darbui pasišventusios vienuolijos namų įkūrimui.ir kt. Taigi Melkio laukia dideli ateities darbai. Prof. Zinaida  tiki jų  įgyvendinimu  sakydama: Aš esu  kantri patriotė lietuvė, jaučiu ir matau Lietuvos žingsnius – visko pakanka. Duonos ir materialinių, ir energetinių išteklių, atsiremkim į protėvių Dvasios stiprybę, tautos kultūros vertybes, tausokim tautinį identitetą. Nelaukime dovanų iš valdžios, o kurkim atsakingą pilietinę visuomenę, atsigręžkime į save, atraskime duotus talentus, kiekvienas tikėkime, pasitikėkime Dievo malone, vienykimės, darykim gerus, gražius darbelius, nedejuokim: optimizmo, vilties ir meilės 2016 Dievo Gailestingumo metais.

Straipsnis parašytas pasinaudojant Interneto, Z. Gineitienės asmeninio archyvo medžiaga.

Jono Česnavičiaus nuotr.

 

Lietuva ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra