Meilės Tėvynei ir išdavystės akistata

Autorius: Data: 2016-04-28, 09:40 Spausdinti

Meilės Tėvynei ir išdavystės akistata

Povilas Antanas KAUNAS, LŽS ir kauniečių žurnalistikos senjorų klubo MES narys

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, profesorius Aleksandras Vitkus (kartu su grupe bendraminčių Antanu ir Gintaru Zinkevičiais, Gintautu Tamulaičiu ir Vytautu Žymančiumi) 2016-ųjų vasario 29-ąją visuomenei pristatė keletą metų kurtą dokumentinį dviejų dalių filmą „LAIKOM FRONTĄ“ (Partizano Antano Lukšos ir MGB agento Juozo Markulio gyvenimo paralelės). Žinojau, kad šie entuziastai jau sukūrę net šešis įvairios trukmės filmus apie pokario partizanus ir jų rėmėjus (klaipėdietį Steponą Grybauską, Bronių ir Janę Jurgaičius iš Kalvarijos ir kt.), todėl jų patirtimi, analizuojant šią temą, net neabejojau. Juolab, profesoriaus A. Vitkaus objektyvumu, vertinant įvykius, faktus, jo principingą požiūrį į jau žinomų specialistų – istorikų, mokslininkų – leidiniuose pasitaikiusias klaidas bei netikslumus holokausto tema. Bet ką galima pasakyti dar kažką naujo, įdomesnio apie legendinį partizaną Juozą Lukšą, jo brolius Jurgį, Stasį, Antaną, kai ši tema jau buvo pradėta gvildenti daugiau kaip prieš dešimt metų ir ne tik kino dokumentikos mėgėjų, bet jau seniai pripažintų Lietuvos bei užsienio kino scenaristų?

 

Dokumentinio filmo „Laikom frontą“ peržiūros dalyviai. Pirmoje eilėje (iš kairės į dešinę): Antano Lukšos žmona Eugenija, dukra Dalė ir sūnus Kęstutis su dokumentinio filmo kūrybine grupe (antroje eilėje): Aleksandras Vitkus, Gintautas, Algirdas, Tautvydas Juozas Tamulaičiai ir Vytautas Žymančius

 

LUKŠŲ PARTIZANINĖS KOVOS ATŠVAITAI

Mažytė, tik tris milijonus gyventojų turinti lietuvių tauta, prisiglaudusi gintarinės Baltijos jūros rytinėje pakrantėje, net ištisą dešimtmetį (!) sugebėjo priešintis tūkstančius kartų galingesniam agresoriui iš Rytų. Visą šį ilgą beprecedentinės kovos laikotarpį nei masinės žudynės ir tremtys į Sibiro platybes, nei rafinuočiausi MGB metodai neįstengė jos parklupdyti ir nusilenkti pavergėjui, užgesinti viltį būti laisvai, nepriklausomai. Toks lietuvių tautos masinis ir atkaklus priešinimasis agresoriui net neturi analogų kitų pasaulio šalių, kurias buvo okupavęs Stalinas, išsivaduojamosiose kovose, todėl geriausių tautos sūnų herojiškumas negalėjo nedominti ir kino dokumentikos bei meno kūrėjus. Ypač vienos iškiliausių šioje kovoje visos Lukšų šeimos apsisprendimas gyventi tik Lietuvai. Ir jos auka.

Lietuvos Respublikos Seimo narys profesorius Arimantas Dumčius (dešinėje) filmo scenarijaus autoriui Aleksandrui Vitkui įteikia Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos bei Lietuvos Kariuomenės ir savanorių rėmimo parlamentinės grupės pasirašytą Padėką

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1995 metais apie Juozą Lukšą – Daumantą pirmasis prabyla jau visuomenei žinomas kino dokumentalistas, režisierius ir scenarijų autorius Vytautas V. Landsbergis „Balade apie Daumantą“. Ir nenuvilia, nes šioje poetinėje atsiminimų juostoje, pasakojančioje apie partizanų kovas su sovietiniais okupantais pokariu ir jų vadą Juozą Lukšą – Daumantą, daug ir labai vykusiai pasinaudota ne tik partizanų nuotraukomis, sovietine propagandine kino kronika, bet ir pokalbiais su partizano bendražygiais, žmona Nijole Bružaite Kalbina net J. Daumantą išdavusį enkavedistams Joną Kukauską… Į filmą labai vykusiai įkomponuotos  Vytauto Bložės eilės, kurias skaito pats autoriaus.

2004 metais Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, teatro ir kino režisierius Jonas Vaitkus pagaliau pakvietė žiūrovus į jų ilgai laukto meninio kino filmo „Vienui vieni“ premjerą. Ši juosta mus vėl sėkmingai sugrąžina į pokarį, į Lietuvos partizanų žiaurią kasdienybę. Žavimės J. Lukšo – Daumanto, jo brolių Jurgio, Stasio, Antano herojiškumu. Juostoje jau mėginta atskleisti vieno pagrindinių partizaninės kovos vadus ir eilinius partizanus išdavusio NKVD šnipo Juozo Markulio – Erelio paveikslas.

Filmo peržiūros dalyviai Kauno karininkų ramovėje

2011 metų rugsėjo 29 dieną Kauno kino festivalyje žiūrovus džiugina Vytautas V. Landsbergis nauja dokumentine kino juosta „Partizano žmona“. Tačiau šį kartą jis nekartoja J. Lukšos – Daumanto gyvenimo ir kovų faktų, kurių buvo, palyginti, daug baladėje, o visą dėmesį skiria tik Juozo ir Nijolės Bružaitės meilės istorijai. Scenarijaus autorius labai išradingai panaudoja J. Lukšos laiškus mylimosioms – Lietuvai ir žmonai, su kurią kartu gyveno… vos mėnesį!

2014 metų rugpjūčio 15 dieną pagaliau sulaukėme dar vieno dokumentinio filmo „Nematomas frontas“ premjeros, kurios režisieriai – Jonas Ohman, Vincas Sruoginis ir Mark Jahnston. Juostoje partizaninės kovos su okupantu faktai perteikiami daugiausia per amžininkų prisiminimus, panaudojant J. Daumanto dienoraščio fragmentus, dar nematytas archyvines nuotraukas. Ir, žinoma, labai įtaigiai, jautriai atskleista Juozo ir Nijolės meilės istorija. Drama Vilniaus tarptautinio kino festivalyje „Kino pavasaris“ žiūrovų buvo puikiai įvertinta ir net pelnė žiūrimiausio lietuviško filmo apdovanojimą!

 

KEISTA VALDŽIOS BIUROKRATŲ POZICIJA

Gerai, kad pagaliau, jau gyvendami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo trečią dešimtmetį, kino menu (dokumentiniais ir vaidybiniais filmais), visu veidu atsigręžėme į tą rūstų pokario laikmetį ir pradėjome įprasminti keliasdešimties tūkstančių geriausių Lietuvos jaunų žmonių auką, padėtą ant Laisvės aukuro.. Bet kai kurie faktai rodo, kad ne visada mes tai darome geranoriškai, nuoširdžiai, kad aukščiausiuose valdžios sluoksniuose sklando truputį kitokios nuomonės ir tų kovų vertinimo kriterijai, o neabejotinos moralinės vertybės traktuojamos truputį kitu kampu.

Štai, kad ir filmo „Vienui vieni“ kūrimas – jis truko labai ilgai, daugiau kaip penkis metus. Ir tik režisieriaus J. Vaitkaus atkaklumo, nepamatuotos kantrybės dėka, jis pagaliau buvo „pagimdytas“. Režisierius neslėpė – tik pradėjus kurti filmą, netrukus pajuto kai kurių įtakingų valdžios žmonių aiškų priešiškumą. Buvo nemažai finansinių problemų ir todėl reikėjo skaičiuoti kiekvieną išleistą centą. Pavyzdžiui, jeigu tuo metu statomam kitam filmui „Getas“ vyriausybė lengva ranka švystelėjo net penkis milijonus litų, tai „Vienui vieni“ daugiausia rėmė tik užsienio lietuviai. Argi ne paradoksalu – tuometinis Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas, vykdamas vizito į Gruziją ir Armėniją, reprezentuoti mūsų šaliai vežėsi ne „Vienui vieni“, nes, atseit, ten jo niekas nesupras, o… dar 1965 metais sukurtą sovietinį „šedevrą“ „Niekas nenorėjo mirti“! Netrukus vienoje iš televizijos laidų žurnalistas R. Valatka stebėjosi Prezidento sprendimu, nes „Niekas nenorėjo mirti“ aiškiai „šlovina kagėbistus ir reabilituoja stribus“. Neiškentė ir Laisvosios Europos radijas: „Niekas nenorėjo mirti“ yra spjūvis į veidą rezistentams“. (V. Valentinavičius). Bet į panašias pastabas niekas nekreipė dėmesio. Kaip vieną reikšmingiausių Lietuvos kultūros vertybių ir toliau šis filmas buvo siunčiamas į užsienyje rengiamas konferencijas, simpoziumus, o mūsų nacionalinė LRT jį nuolat rodė  ypač per valstybines šventes. Net… Laisvės gynėjų dienos progomis!

Vis dažniau ir dažniau mūsų talentingiausi scenaristai, režisieriai  atsigręžia į pokarį, į partizaninės kovos su okupantu laikmetį. Bet, turbūt, to dar mažai, kad šioje srityje atsvertų Kremliaus ideologų kūrybingai eskaluojamą Lietuvos partizaninio pasipriešinimo versiją. Reikia ne tik daugiau, bet ir išsamesnių, gilesnių pasakojimų, kino dramų, kurios, jas žiūrint, suvirpintų kiekvieno širdis. Tuomet tikrai nereikės bijoti, kad jas gali ne visi suprasti. Žinoma, kūrėjams reikia ieškoti daugiau naujų faktų, kuriuos gali pateikti dar vis gyvi liudininkai. Juos užrašyti, įamžinti. Ir daugiau valdžios geranoriškumo, matant kūrėjų darbo teigiamus rezultatus. Apie politinį sąmoningumą čia, turbūt, ir nereikia užsiminti…

Dokumentinio filmo „Laikom frontą“ kūrybinė grupė (iš kairės į dešinę): Antanas Zinkevičius, Aleksandras Vitkus, Gintautas Tamulaitis ir Vytautas Žymančius

PASIRINKIMAS

Prieš prasidedant  dokumentinio filmo „LAIKOM FRONTĄ“ premjerai, labiausiai knietėjo , ar jo kūrėjai neperkraus juostos partizaninės kovos vaizdais, jau matytais „Legendoje apie Daumantą“, „Vienui vieni“, „Nematomame fronte“, o bandydami, kaip žadėjo, išvesti partizano Antano Lukšos ir MGB agento Juozo Markulio gyvenimo paraleles, nenusileis į kraštutinumus – vieną aukštins, o kitą mals tiesiog su žemėmis.   Bet jau pirmieji kadrai nuramino – A. Lukša, patogiai įsitaisęs savo mėgstamoje kėdėje prie stalo, kuris, be abejo, ne kartą girdėjo visų keturių brolių godas, keletą žodžių pasakęs apie save, toliau pradėjo pasakoti apie visos gausios jų – Lukšų – šeimos kasdienybę. Apie brolius Jurgį, Juozą, Stasį, atkakliai siekiančius mokslų, bet nei akimirkos neužmirštančių gimtinės. Visi keturi augaloti, stiprūs vyrai tėvukui Simonui nuolat talkindavo ūkio darbuose, savomis jėgomis nusausino nemažą užmirkusios žemės plotą, tvarkė ūkinius pastatus, ruošė medžiagą naujo namo statybai. Bet ta prakeikta sovietinė okupacija visus jų tolimesnius planus labai sujaukė. Antanas nuoširdžiai apgailestavo, kad ir mokytis, ir toliau dirbti mėgstamą pedagogo darbą jam sekėsi vis sunkiau ir sunkiau, nes vis dažniau  pagalius į ratus pradėjo kaišioti… buožės vaiko įvaizdis.

Apie Juozą Markulį, kaip, galbūt, daugelis žiūrovų tikėjo, pradeda pasakoti ne Antanas. Jis prisistato pats savo autobiografija, kurią skaito diktorius: „Aš, Juozas Markulis, gimiau Amerikoje…“

Tiesiog stulbinantys J. Markulio pirmieji savarankiško gyvenimo žingsniai kopiant išsvajotos karjeros laiptais: mokėsi  Kauno kunigų seminarijoje ir tuo pačiu dirbo kunigo Jauniaus bibliotekoje ją pertvarkant, 1932 metais tris mėnesius turėjo laimę klausytis paskaitų Romos Grigaliaus universitete, lygiagrečiai mokantis Kauno Vytauto didžiojo universiteto teologijos – filosofijos fakultete teologijos skyriuje ir medicinos fakultete medicinos skyriuje. 1936 metais baigė Karo mokyklos aspirantūrą atsargos leitenanto laipsniui gauti. Ją baigiant vyr. aspirantas J. Markulis pasakė kalbą dalyvaujant net Lietuvos Respublikos prezidentui Antanui Smetonai, Ministrų kabineto pirmininkui Juozui Tūbeliui, kariuomenės vadui ir kitiems aukštiems to meto valdžios atstovams. Pagrindinė jo pasisakymo mintis – geriau liūtu žūti mūšyje kovojant, nė supančiotu avimi mekenti pažemintam, žiūrint į išniekintą motiną tėvynę, dūstančius nedalioje brolius. Mūsų nedaug, bet mes pasiryžę tapsime visų tautų akivaizdoje žmonėmis iš legendų. Tad, broliai, sujunkime jėgas, pajudinkime žemę ir dangų! Ir… sujaudintas aspiranto tokios patriotiškos, tikro Lietuvos sūnaus, kalbos, Prezidentas A. Smetona priėjo prie jo ir apsikabinęs pabučiavo. O karo mokyklos viršininkas generolas Kazys Musteikis pasakė: “Jūs, pone leitenante, meskite mediciną ir eikite studijuoti teisės. Jūs turite didelį talentą paveikti į kitus gyvu žodžiu. Aš jus paremsiu. Neužkaskite gamtos dovanos. Tai privalo  tarnauti Lietuvai”

Gerai, kad, jau ryškėjant Antano Lukšos ir MGB agento J. Markulio skirtingų gyvenimų paralelėms, filmo kūrėjai nesistengia juos priešpastatyti, o leidžia savo herojams ir toliau gyventi savus gyvenimus, tuo pačiu nepraleisdami unikaliausios progos kino juostoje įamžinti tokias akimirkas, kokių ateityje jau nebus įmanoma padaryti. Gražią saulėtą dieną Antanas eina takeliu į laukus, rodo ūkinius pastatus, medžius, krūmus, kurių priedangoje pirmą kartą žengė miško link. Pas savo brolius partizanus. Vėl pakelia ranką. Dabar rodo į miško iškyšulį, kur pirmą kartą pastebėjo būrį enkavedistų, atskubėjusių nuo Šilavoto. Ir pasakoja apie pirmąjį susidūrimą su jais, pirmąjį mūšį… „Lendant pas mus, į tankų eglyną, pirmiausia paklojome penkis kareivius, o po to  ir jų vadą. O mūsų net skvernus jų kulkos nepalietė…“ – džiaugiasi jis.

Antanas Lukša-Artūras

Antanui jau per devyniasdešimt. Tačiau atmintis – kaip reta šviesi. Retkarčiais įkvėpdamas oro, jis pasakoja ir pasakoja, kur kokios lomos miške, kur buvo tankūs eglynai partizanams slėptis ir jų būrį dažnai priglausdavo. Gailisi, kad dabar vis neranda to didžiulio ąžuolo, pro kurį jų būriui tekdavo dešimtis kartų praeiti, kuris juos sveikindavo su sėkmingai įvykdytomis užduotimis ir guosdavo nesėkmių akimirkomis… Ir savo žygio draugus labai gerai prisimena. Mini ne tik jų slapyvardes, bet vardus, pavardes. Vaizdžiai pasakoja, kokias užduotis su jais vykdė. Atrodo, tik spėk viską užrašyti, ir scenarijus naujam dokumentiniam filmui – kaip ant delno!

Apie Juozą Markulį ir jo išdavikišką veiklą Antanas pasakoja nedaug. Santūrios ir diktoriaus pastabos, nes Erelį demaskuojančių dokumentų išliko nedaug. Todėl girdime daugiausia spaudoje publikuotus faktus – 1943 metais jis įstoja į Lietuvos Laisvės armiją (LLA). 1944 metų gruodžio 28 dieną, žuvus LLA vadui Kaziui Veverskiui ir  LLA archyvui patekus į NKVD rankas, greitai buvo suimtas ir netrukus jų užverbuotas. Pirmosios jo, jau kaip agento, užduotys – sekti savo katedros kolegą istoriką Bronių Dundulį, vėliau buvo liepta domėtis Baliu Sruoga…

Netrukus, 1945 metų vasarą, pasinaudojęs senaisiais Lietuvos Laisvės armijos ryšiais, po apsilankymo Kirdeikiuose, išduoda kleboną Petrą Liutkų – Juodąjį Petrą ir Vytauto apygardos vadą kapitoną V. Gumauską – Gailių. O 1946 metais, MGB nurodymu, įkuria neva pogrindinį Vienybės komitetą, kurio pagrindinis tikslas buvo pirmiausia suvienyti visą ginkluotą pogrindį, o po to jį ir likviduoti. Tų pačių metų rugpjūčio 12 dieną Vilniuje surengė partizanų vadų pasitarimą, po kurio greitai suimamas ir kiek vėliau sušaudomas Didžiosios kovos apygardos vadas Jonas Misiūnas – Žalias velnias…1946 m. rudenį, vykdydamas čekistų užduotis, įkūrė Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų štabą, kurio dauguma narių buvo… NKVD agentai! J. Markulis propagavo pasyviąją rezistenciją. Jo tikslas buvo nutraukti ar bent apriboti karinius veiksmus prieš okupantus pervedant kovotojus iš veikiančių būrių į nelegalią padėtį miestuose. Tokiu būdu, sukūrus butų – spąstų sistemą, palaipsniui sunaikinti ir visą pogrindį. Labai nedaug trūko, kad partizaninis karas su okupantu būtų pasibaigęs net šešiais metais anksčiau, negu vyko iki šiol. Bet laimingo atsitiktinumo dėka J. Lukšai pavyko išdaviką išaiškinti ir demaskuoti, nors  iki tos akimirkos jis jau buvo atlikęs neregėto masto juodą darbą. Filmo užsklandoje išryškėja du dideli raudoni skaičiai – J. Markulio iniciatyva buvo suimti net 178 partizanai, ir 18 partizanų nužudyti!

Sėkmingų ir ne visiškai sėkmingų išdavysčių tolimesnė virtinė, nes kai kurios partizanų apygardos vis dar palaikė ryžius su Ereliu. Ir tik  Dievo dovana, kurią dar aspiranto kalboje pastebėjo K. Musteikis – sugebėjimas įtikinti, paveikti kitus – padėdavo išsisukti, išplaukti iš sudėtingiausių ir, atrodo, jau beviltiškų situacijų.

Už didžiulio mąsto išdavystes partizanų nuteistas mirties bausme. Bet ir čia išsisuko. Išliko. Mirė 1987 m. gruodžio 10 dieną Vilniuje. Palaidotas šalia motinos. Spaudoje paskelbtą nekrologą pasirašė tik „Grupė draugų“ (Jeigu iš viso jis jų turėjo). Jaunatviškas maksimalizmas, troškimas tapti „visų tautų akivaizdoje žmonėmis iš legendų“, transformavosi į klasikinę, amžiams liekančią „išniekintos Motinos Tėvynės“ atmintyje, kaip istorija apie… niekšybę, klastą ir išdavystę.

TARSI GULBĖS GIESMĖ

Lukšų šeima – tėvukas Simonas, sūnūs Jurgis, Juozas, Stasys, Antanas – garsiai nekalbėjo apie begalinę meilę Tėvynei, kaip kadaise savo kalboje entuziastingai teigė Lietuvos karo mokyklos aspirantas J. Markulis žiūrėdamas į „išniekintą Motiną Tėvynę, dūstančius nedalioje brolius“. Ištikimybę Lietuvai jie deklaravo… kiekviena savo gyvenimo diena! Visą laiką nuoširdžiai dirbo ūkyje, padėjo kitiems, mokėsi, siekė būti naudingais savo Tėvynei. O kai atėjo pasirinkimo akimirka, nedvejodami pakėlė ginklą prieš okupantą. Net motinai nesuvirpėjo ranka laiminant, šiems pasirinkus partizano dalią, nors ji puikiai žinojo, kokie rūstūs ir negailestingi partizanų takai. Ir kad jais sugrįžti sveikam, laimingam į jau laisvą gimtinę, net labai, labai nedaug vilties…

Didvyrių mirtimi krito trys broliai. Tik Antanas – Arūnas, Tauro apygardos Geležinio vilko  būrio partizanas, 12 metų kankintas sovietiniuose lageriuose, sulaukė savo brolių  svajonės išsipildymo – gyventi vėl laisvoje Lietuvoje. Todėl ypač paskutiniais dešimtmečiais jo būta visur – Antaną matydavome laimingą susitikimuose su jaunimu ir moksleiviais, Garliavos J. Lukšo gimnazijos renginiuose, Ariogaloje vykstančiuose buvusių tremtinių ir politinių kalinių, ir laisvės kovų dalyvių sąskrydžiuose, ten uždegant šventės aukurą, Prezidentūroje pokalbyje su mūsų prezidente D. Grybauskaite… Tai – šio dokumentinio filmo finaliniai kadrai, kurie lieka labai vertingi tautos istorijai

Ir… užsklanda, kurioje pamažu išryškėja Antanas Lukša paradine uniforma. O po nuotrauka –skaičiai: 1923 – 2016. Taip, taip, šiemet ,sausio antrą dieną mus paliko paskutinė Lukšų legendinių sūnų atžala. Laukęs ir nesulaukęs šio filmo premjeros. Užuojautoje LR Prezidentė D. Grybauskaitė rašo: „A Lukšo gyvenimas ir tragiška visos jo šeimos istorija šiandien mums yra gyvas nepalaužiamos dvasios ir stiprybės pavyzdys, meilės ir kilnaus pasiaukojimo savo Tėvynei simbolis, įkvepiantis mylėti Lietuvą ir saugoti už gyvybę brangesnę jos laisvę“.

… Lukšų šeimos likimas, tarsi giesmė gulbės, kuri, atsisveikindama su gyvenimu, nors jį labai vertino, paskutinį kartą pakyla aukštai, aukštai į dangų ir, pergalingai suklikusi, krenta motinai Žemei į glėbį. Tuo paneigdama net pačią Mirtį!

                                                                     *   *   *

Kauno karininkų Ramovės didžioji salė – pilnut pilnutėlė žiūrovų. Užgesus paskutiniams šio dokumentinio filmo kadrams, visi atsistoja ir ilgai, ilgai ploja. Jie dėkoja kūrybinei grupei (filmo scenarijaus autorius profesorius Aleksandras Vitkus}, konsultantui istorikui Kęstučiui Kasparui, projekto partneriams Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai bei Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių dienraščiui „Tremtinys“. Ypač projektą rėmusiems finansais Lietuvos kultūros tarybai, Lietuvos kariuomenės rezervo asociacijos Kauno skyriui  ir Karių veteranų asociacijai.

Renginio šurmulys dar nespėjo nuslopti, o A. Vitkus jau žvelgia į ateitį. Mintimis vėl grįžta prie šio įdomaus ir labai reikšmingo Lietuvos istorijai dokumentinio filmo sklaidos – žada netrukus apsilankyti Jonavoje, Ukmergėje, Utenoje… Be abejo, jį norės pamatyti visa Lietuva – A. Vitkaus kūrybinė grupė pasiryžusi ir tai padaryti.

Ričardo Šaknio nuotr.

Ričardo ŠAKNIO nuotraukose:  žmona Eugenija, dukra Dalė ir sūnus Kęstutis su dokumentinio filmo „Laikom frontą!“ kūrybine grupe; LR seimo narys profesorius Arimantas Dumčius filmo scenarijaus autoriui Aleksandrui Vitkui įteikia  Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos bei Lietuvos Kariuomenės ir savanorių rėmimo parlamentinės grupės pasirašytą Padėka, kuriame teigiama: “Tegul būna šis dokumentinis Laisvės kovos įvykius ir nuveiktus darbus Tėvynės labui apibudinantis kūrinys kaip ilgaamžė istorijos pamoka jaunimui ir kariams, o legenda tapę kario savanorio Antano Lukšos žodžiai „Laikom frontą!“ išlieka priesaku ir palinkėjimu autoriams kūrybinės sėkmės toliau prasmingai įamžinant Laisvės kovotojų atminimą“. Panaši padėka įteikta visiems kūrybinės grupės nariams; žiūrovų salėje – per keli šimtai žiūrovų; bendras salės vaizdas.

                                                         

Istorija Kultūra Rezistencija , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra