Megidas: archeologų radinys ir tikroji krikščionio tapatybė

Autorius: Data: 2014-07-03, 10:50 Spausdinti

Teksto autorius – Patersono vyksupas Arthuras Serratelli (Naujasis Džersis, JAV)

Megidas buvo vienas iš svarbiausių senojo pasaulio miestų, įkurtas mažiausiai 5 amžiuje prieš Kristų. Išsidėstęs ant kalvos, žvelgiančios į Jezrelio slėnį dabartiniame Izraelyje, istorijoje miestas turėjo strateginę reikšmę. Kadaise jis kontroliavo perėjimą dviem karo ir prekybos keliais. Vienas jų jungė Egiptą su dabartiniu Iranu, Iraku, Turkija ir Sirija. Kitas – Jeruzalę su dabartiniu Libanu, kuris senovėje per jūrą atverdavo kelią į Italiją ir Ispaniją.

Istorijos eigoje daug kraujo buvo išlieta ir kardų sudildyta siekiant kontroliuoti Megidą. Išties, Naujasis Testamentas kalba apie šį miestą kaip apie galutinio mūšio pasaulio pabaigoje vietą (Apr 16, 16). Vardas „Armagedonas“ paprasčiausiai reiškia Har Megiddo, arba Megido kalva. Šiandien senasis Megidas yra taiki archeologinių radinių vietovė.

Mozaika priklauso galimai seniausiai lig šiol aptiktai krikščionių bažnyčiai (III a. vid.– IV a. pr.). Ligšiol buvo manoma, kad bažnyčios pradėtos statyti tik Konstantinui legalizavus krikščionybę Romos imperijoje 313 m.

Tačiau neseni atradimai nupurtė dulkes, nusėdusias ant šios vietovės. Netoliese veikia kalėjimas. 2005-aisiais Izraelio valdžia norėjo laikinas kalinių palapines pakeisti kameromis. Kadangi vietovė yra svarbi dėl savo archeologinių radinių, atitinkamos institucijos pareikalavo, kad prieš imantis statybų būtų atlikti papildomi kasinėjimai. Būtent tokio kasinėjimo metu du kaliniai aptiko nuostabų radinį. Jie atkasė 3 amžiaus po Kristaus bažnyčios liekanas. Šią bažnyčią galima drąsiai vadinti viena seniausių krikščionybės istorijoje.

2 ir 3 amžiais po Kristaus netoli Megido bazavosi didžiulė romėnų karių stovyklavietė. Tomis dienomis Romos kariai susidurdavo su visomis įmanomomis laikmečio religijomis. Romėnų armija buvo išties derlinga naujų konvertitų dirva. Be jokios abejonės, tuo metu, kol krikščionybė dar nebuvo legali religija, Megide įsikūrusi armija savo gretose turėjo ne vieną naujai į krikščionybę atsivertusį kareivį. Neseniai atrasta bažnyčia yra dalis didesnio pastatų komplekso, apimančio ir gyvenamąsias romėnų karininkų patalpas, ritualines vonias bei kepyklą.

Reikšmingiausias šio kasinėjimo radinys yra 580 kvadratinių pėdų (maždaug 53 kv. m) mozaika, vaizduojanti žuvį, kuri yra vienas iš ankstyviausių krikščionybės simbolių. Mozaikoje yra graikiškas įrašas, skelbiantis: „Dievą mylintis Akeptousas pasiūlė stalą Dievui, Jėzui Kristui, kaip atminimą“. Ši mozaika svarbi dėl dviejų priežasčių.

Pirmiausia, jos įrašas yra ne tik ankstyviausias lig šiol žinomas Jėzaus Kristaus paminėjimas, bet dar nuostabiau yra tai, kad apie Jėzų kalbama kaip apie Dievą.

Knygoje „Da Vinčio kodas“ Danas Brownas teigia, kad Jėzus buvo vien moralinis mokytojas. Anot jo, tik vėliau, per garsųjį 4 amžiaus Nikėjos Susirinkimą, Jėzaus sekėjai, Romos imperatoriaus Konstantino raginami, priskyrė Jėzui dievišką statusą. Akivaizdu, kad šis užrašas rodo, jog krikščionys Jėzų laikė Dievu visu amžiumi anksčiau nei vyko susirinkimas. Jėzaus dieviškumas yra svarbiausias krikščionių tikėjimo pamatas.

Antra, įrašas mini stalą, kuris buvo dovanotas krikščionių susirinkimui šioje bažnyčioje. Kai Konstantinas legalizavo krikščionybę 313 metais, buvo pradėti statyti vieši bažnyčių pastatai, ir Eucharistija buvo švenčiama prie altoriaus. Altorius reiškė, kad Eucharistija yra tikra auka. Tačiau prieš tai krikščionys rinkdavosi prie stalo švęsti to, ką Jėzus buvo padaręs per Paskutinę vakarienę. Išties 1 Kor 11, 23–34, kuris yra ankstesnės datos nei rašytiniai evangelijų tekstai, liudija apie tokius krikščionių susirinkimus aplink stalą švęsti Eucharistiją. Dabar pirmą kartą turime ir objektyvų šios praktikos archeologinį įrodymą iš Magedo.

Tad tiek literatūriniai Naujojo Testamento įrodymai, tiek ir šiuolaikiniai archeologijos radiniai patvirtina, kad krikščionys rinkdavosi kartu švęsti Eucharistijos nuo pat Bažnyčios ištakų. Tai be galo reikšmingas faktas. Būti krikščionimi visada reiškė kur kas daugiau nei vien asmeniniai įsitikinimai ir pamaldumas. Būti krikščionimi reiškia būti dalimi Bažnyčios, susirinkusios kartu dėl Eucharistijos.

Popiežius Pranciškus aiškiai pabrėžia šią pamatinę tikėjimo tiesą. Tuo metu, kai daugelis į tikėjimą žiūri kaip į privatų reikalą ir nesuteikia reikiamos svarbos sekmadienio Mišioms, popiežius priminė šiuos pamatinius dalykus. Būti krikščionimi ir rinktis kartu su kitais krikščionimis švęsti Eucharistijos yra du neatsiejami dalykai. „Krikščionis nėra monada, esantis kažkur vienas. Ne, jis priklauso Bažnyčiai. Krikščionis be Bažnyčios yra gryna idėja, o ne realus dalykas! Krikščionis be Bažnyčios yra nesuprantamas: tai – laboratorijos objektas, kažkas dirbtinio, dalykas, kuris negali turėti gyvybės. Krikščionis visada yra Eucharistijos moteris ar vyras. (Popiežiaus Pranciškaus 2014 m. gegužės 15 d. homilija Šv. Mortos namuose).

Iš „Catholic News Agency“ išvertė S. Žiugždaitė

Bernardinai.lt

Religija , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra