Medalių kūrėjo dialogai. Medalininko Petro Gintalo 70 metų jubiliejui

Autorius: Data: 2015-05-12, 14:05 Spausdinti

Antanas OLBUTAS

Paroda, skirta medalininko Petro Gintalo 70 metų jubiliejui

Petras Gintalas – medalių pasaulio žmogus. Nežinia, kuri tiesa yra teisingesnė: medalis atrado dailininką ar dailininkas – medalį. Pirmąją paremia tai, kad jis nuo vaikystės regėjo ir lietė tėvo numizmato surinktus medalius, monetas, skulptūrėles ar kitus paslaptingus kūrinius, o antrąją – glaudus sąlytis su menu Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), kur greta dizaino gilinosi ir į skulptūros estetiką. Regis, abi tiesos yra lygiavertės. Joms gražiai sąveikaujant 1975 m. ir buvo sukurtas pirmasis medalis, skirtas Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, kaip pagarbos ženklas iškiliam dailininkui ir jo kūrybai. Medalyje ryškėja tuo laikotarpiu vyravusi realistinio tipažo ir skulptūrinio, iškilaus reljefo stilistika. Portreto žanras Petro Gintalo kūryboje yra vienas iš pagrindinių. Dažniausiai įamžinamos istorinės asmenybės, kurios iš praeities prikelia patriotines, kultūrines ir dvasines vertybes. Portretinių medalių formas, plastiką, išraiškos priemones nulėmė meninė patirtis ir vidinė intuicija. Greta tradicinio apskritimo ar stačiakampio įsiterpė įvairesnės konfigūracijos, kompoziciniai dariniai, o lipdybą, akcentuojančią portretuojamojo tikroviškumą, papildė pabrėžtinai išryškintos veido konstrukcijos, impulsyviai laužančios lygias plokštumas. Taip atsitinka tik pajutus plastilino pavaldumą minčiai ir jausmui („Dr. Jonas Šliūpas“, 1990; „Simonas Daukantas“, 1993; „Vladas Drėma“, 1993). Kita ekspresyvumą, vaizdinę įtampą dar labiau didinanti priemonė – grafiška linija, besipinanti su reljefiniais štrichais, vagojanti veidus, tai siaurėjanti, tai platėjanti, tai iškylanti, tai dingstanti. Ji išjudina netgi statiško vaizdinio sąstingį („Paulius Galaunė“, 1989; „Atleisk“, 2007). Tai unikalus Petro Gintalo stilistikos ženklas. Kitas savitas bruožas – tai vienoje plokštumoje greta pagrindinio komponuojami mažesnių dydžių portretai. Tokia temos išplėtimo, vaizdinio ir minties tąsa sukuria dvipusio medalio įspūdį.

Dailininko kūriniai kartais yra sudaryti iš kelių dalių. Neįstengiant temos visapusiškai atskleisti diptike ar triptike, ji išplėtojama cikluose. Ciklo samprata dažnai yra sąlyginė, įsikūnijusi netgi viename kūrinyje, bet pajungta formos idėjai, kuri ir diktuoja vienokią ar kitokią, tačiau nesikartojančią sistemą. Ieškojimų pradžia – kompozicija „Telšių mitai“ (1987) – tai ne tik odė gimtajam miestui, tai ciklas, sujungtas ir įrėmintas į netipiškos arkos pavidalo konstrukciją, kuri kūrinį paverčia architektūriniu, siužetiniu reljefu. „Miestas“ (2009) ar „Žemaitijos pyragas“ (2010) – jau veržimosi iš vientisumo rėmų, skverbimosi į neapribotą erdvę pavyzdžiai. Aktyviai dalyvavęs Kristijono Donelaičio Metams skirtame simpoziume, kompozicijoje „Kristijonas Donelaitis“ (2012) dailininkas išreiškė dar įspūdingesnį maištą prieš nusistovėjusius kanonus. Šešiolikos dalių zigzaginė kompozicija, intriguojanti, tarsi hegzametro principu pagrįsta dėlionė, tapo ir poeto eilėdaros plastine išraiška, netgi simboliu. Taip tradicinėmis priemonėmis buvo sukurta netradicinė medalio meno estetika. Petro Gintalo kūrinių turi įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai, jų randasi ir Telšių miesto erdvėse: „Žemaitija“ (2011), „Durbės mūšis“ (2011) – reljefai Žemaičių sienoje, kurie nuo dailininko medalių skiriasi tik dydžiu, o stilistika išlieka ta pati, arba kompozicija-scenografija, skirta dramaturgui Petrui Gintalui (1908–1971) ir poetui Petrui P. Gintalui (1983–2002) Telšių Žemaitės teatre (2008).

Dailininko tėvas Bonifacas didžiuodavosi, kad savo kolekcijoje turi ir sūnaus sukurtų medalių bei monetų. Neturėjo skulptūrų. Skulptūra – pasąmonėje gimusi, netikėta, bet sparčiai auganti Petro Gintalo kūrybos atšaka. Palyginti su medalio raida, čia įvyko impulsyvus proveržis modernizmo link, tačiau savotiško, užslėpto. Abstrakti, siluetinė figūra, medžio motyvas ar daugiafigūrės, daugiaplanės kompozicijos sukūrė mažakalbio mistinių, simbolinių vizijų kūrėjo įvaizdį. Kai kur figūruoja ir skulptūra, ir medalis. Prisirišimas prie medalio meno šiuo atveju suteikia visiškai naujus potyrius: sužadina skulptūros ir medalio jungtį kaip skirtingų žanrų dialogą, bet kartu išryškina medalio plokštiškumo, o skulptūros – erdvinę prigimtį „Vytautui Mačerniui“ (2006); „Modifikatoriai – bendraminčiai“ (2009).

Petras Gintalas kuria tokį meną, kokį diktuoja jo prigimtis: natūralų, paklūstantį tik jam būdingoms meninėms interpretacijoms, vidinėms būsenoms. Džiaugsmas, liūdesys ar tragizmas dažnai lieka užsidarę santūrumo kiaute, pasislėpę žemaitiškoje gelmėje, bet užčiuopiami jausmu. Dailininko skulptūros, tapybos, grafikos kūriniuose atsiskleidžianti poetinė įžvalga neatsitiktinė – jis bendrauja su dviem mūzomis: daile ir poezija. Šis miniatiūrinis eskizas negali atskleisti visų didžiųjų Petro Gintalo kūrybinių ir dvasinių erdvių. Jų visumą pajėgus atverti tik monografinis leidinys.

Pinigai ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra