Mečislovas Reinys apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Praėjus 6 metams nuo Vilniaus arkivyskupo Jurgio Matulaičio mirties, Lietuvos istorikas Kazimieras Čibiras rinkinyje „Arkivyskupas Jurgis Matulevičius“ pirmą kartą paskelbė tuometinio Vilkaviškio vyskupo koadjutoriaus Mečislovo Reinio prisiminimus apie J. Matulaitį. Lietuvos valstybės centriniame archyve pavyko surasti M. Reinio 1932 m. balandžio 10 d. rašytų prisiminimų originalą. Apie palaimintąjį Vilniaus arkivyskupą į Matulaitį Lietuvos istorikai Stasys Yla  ir dr. A.Kučas yra parašę knygas, kuriose daug dėmesio skyrė ir  Matulaičio santykiams su Reiniu. Taip pat būtina paminėti dr. G. Gustaitės, dr. A. Vasiliauskienės darbus bei neseniai išleistą Matulaičio dienoraštį, atskleidžiantį jo santykius su įvairiais žmonėmis, tarp jų ir su Reiniu.
Mečislovo Reinio prisiminimai praplečia anksčiau minėtų istorikų darbus, parodo Reinio požiūrį į Matulaitį, kurį pažinojo nuo studijų laikų Peterburgo dvasinėje akademijoje, atskleidžia Reinio ir Matulaičio bendravimo poziciją, būtent todėl svarbu plačiajai visuomenei pateikti jų originalą.
Dvidešimt metų (1907–1927) – didelis laiko tarpsnis, per jį gerai galėtų atsiskleisti Reinio kaip žmogaus reikšmingiausios savybės, į kurias atkreipė dėmesį jo mokytojas, visų gerbiamas mokslininkas prof. Matulaitis, taip pat A. Dambrauskas-Jakštas, labiausiai įtakojęs Reinį aktyviai dalyvauti visuomenės veikloje.
Studijų Peterburgo dvasinėje akademijoje metais tarp Reinio ir Matulaičio užsimezgęs ryšys nenutrūko ir vėliau – Reiniui tapus aktyviam Lietuvos visuomenės veikėjui, lietuvybės skleidėjui. 1927 m. sausio 27 d. mirus Vilniaus arkivyskupui Matulaičiui, Vilkaviškio vyskupas koadjutoriaus M.Reinys pagerbė savo buvusį profesorių ir bendramintį – parašė apie jį prisiminimus.
„1905 metų pavasarį baigiau mokslą Vilniaus kunigų seminarijoje ir rudenį buvau pasiųstas į Petrapilio dvasinę akademiją eiti aukštuosius teologijos mokslus. Šitų metų ruduo buvo neramus, triukšmingas, revoliucingas. To pasėkos buvo caro manifestas, pažadėjęs politines ir kultūrines laisves. (…) Sukrutome ir akademijos studentai ir po kiek laiko įteikėme savo artimiausiai vyresnybei memorandumą, kuriame, tarp kitų dalykų, prašėme įsteigti akademijoje sociologijos katedrą. (…)
1907 metų rugsėjo 13 dieną atvyko į akademiją kun. Jurgis Matulevičius, pakviestas sociologijos katedros. Mūsų, studentų, susidomėjimas buvo labai didelis. Tiesa, apie naują profesorių akademijoje kursavo atsiminimas iš Matulevičiaus studentavimo laikų. Prieš kokį dešimtį metų buvę akademijoje du gabiausi studentai ir artimi draugai: Pranas Būčys ir Jurgis Matulevičius. Būčys buvęs teoretikas, Matulevičius – praktikas. Būčys sugalvodavęs naujų sumanymų, Matulevičius surasdavęs jų pritaikymą ir vykdydavęs. Nuo 1902 metų rudens Pr. Būčys jau profesoriavo akademijoje. Tų pačių 1907 metų rugsėjo 18 d. skaitė profesorius Matulevičius įžanginę paskaitą tema „quonam iure nititur propietus“ (kokia teise remiasi nuosavybė). Paskaitos įspūdis apie naują profesorių išsakytas anų laikų mano dienyne šiais žodžiais: “gilus protas, nuoseklumas, iškalba, rimtumas”. Rugsėjo 25 d. buvo pirmoji eilinė paskaita. Įspūdis – tik džiaugtis nauju profesoriumi. Dėstė visus keturis kursus. Dėstė taip įdomiai, kad pasitaikius galimybei eidavome klausytis jo paskaitų net į kitus kursus. Kalbėdavo ramiai, bet taip gražiai, nuoširdžiai, logiškai, aktualiai, kad jo žodžius nors tiesiog spausdink.
O kalbėdavo, rodos, be jokio susirūpinimo: dažniausiai kiek atkišęs kairiąją ranką su užriestais pirštais ir žiūrėdamas į tų pirštų galus. Jo paskaitos buvo ne vien maistas protui, bet ir širdžiai: ne vien formuodavo pažiūras, bet ir nusistatymą, nusiteikimą, pasiryžimą jausti taip, kaip pažiūros reikalauja. Ir jeigu aš asmeniškai suprantu gyvą reikalą visuomeniškai veikti, visuomeninį veikimą branginu, jį mėgstu, tai yra daugiausia prof. Matulevičius sociologijos paskaitų vaisius. Prof. Matulevičius dėstė sociologijos teoretinę ir praktinę bei pritaikomąją dalį. Pritaikomojoje dalyje dėstė ir apie susirinkimų vedimą bei dalyvavimą juose. Ypač čia gyvai įstrigo viena be galo praktiška taisyklė: eik į susirinkimą visada tinkamai pasiruošęs, vadinasi, dienotvarkę išstudijavęs, kiekvieną jos pamatą išnagrinėjęs, turėdamas savo nusistatymą bei siūlymą. Tokis dalyvavimas susirinkime bus naudingas. Argi tai ne šventa tiesa?
Istorikas Stasys Yla savo veikale “Jurgis Matulaitis” pažymi, kad “Matulaičio buvę studentai lietuviai šioje akademijoje, kaip M.Reinys, Pr.Kuraitis, Vl.Jurgutis, Iz.Tamošaitis, B.Česnys, M.Vaitkus ir kiti, taip pat kolegos dėstytojai, kaip Pr.Būčys, pasidarė tie naujosios katalikiškos socialinės akcijos perteikėjai, inspiratoriai, dvasiniai vadovai.”
Savo talentingai pateikiamose paskaitose Peterburgo dvasinės akademijos studentams prof. Matulaitis skatino tarp susipratusių lietuvių studentų tautinio išdidumo, tautinės savimonės, Tėvynės meilės jausmus. Galbūt prof. J.Matulaičio įtakoje “studentai lietuviai akademijoje turėjo savo lavinimosi kuopelę, rengdavo susirinkimus, kuriuose skaitydavo referatus, kritikuodavo, svarstydavo planus, kaip moksliškai bei visuomeniškai veikti, baigus mokslus ir grįžus į Lietuvą”.
Ne veltui lietuvių studentų tautinio judėjimo susirinkimuose “nuo 1908 metų kovo mėn. 17 d. pradėjo lankytis (…) ir akademijos, visų nuomone, žymiausi, geriausi profesoriai – Pr. Būčys ir Matulevičius. Diskusijoje jie savo pastabomis padėdavo mums išspręsti iškeltuosius klausimus”, – prisimena  Reinys. Veikiausiai įgimtas Reinio užsispyrimas siekti užsibrėžto tikslo – ateity mokyti žmones siekti dvasinio tobulėjimo, stengtis pagal galimybes palaikyti ryšius su gimtine – bei J.Matulaičio į Peterburgo dvasinę akademiją atneštos naujos idėjos dar labiau paskatino įsitraukti į aktyvią visuomeninę veiklą.
Kiekvieno žmogaus gyvenime galiausiai ateina akimirka, kai prasideda kitas – savarankiškos veiklos – etapas, tenka išsiskirti su mokslo draugais ir mokytojais – „1909 metų pavasarį baigiau mokslus Akademijoje ir ilgą laiką neteko matytis su profesorium Matulevičium“.(11)
Tai nereiškia, kad ateity likimas nesuves laikinai išsiskyrusių mokslo darbuotojų. Kaip susiklostė tolimesnis Matulaičio likimas? Ar buvęs jo studentas Reinys žinojo, kokios pareigos, kokie išbandymai laukia prof. Matulaičio?
Reikšminga, kad Reinio prisiminimuose apie Matulaitį yra pažymėtos konkrečios mintys apie pastarojo pakėlimą į Vilniaus vyskupus – „žinia nepaprasta, nes tai pirmas vyskupas Vilniuje – susipratęs lietuvis. Visi žino, kad Matulevičius – visuomeninė veikėjas, tad dar daugiau visi sujudo, susirūpino katalikų akcija“. Plačiau į šiuos klausimus atsako išeivijos istorikas dr. A. Kučas – „1918 metų lapkričio 11 d., kun. Matulevičius gavo Apaštališkojo vizitatoriaus telegramą, raginusią tuojau konsekruotis vyskupu ir pradėti valdyti Vilniaus vyskupiją, nelaukiant ateinančios popiežiaus bulės. Susidarė kebli padėtis. Todėl kun. Matulevičius pasiuntė į Varšuvą kun. Vincentą Dvarauską parvežti paskyrimo raštą. Kelionė pavyko laimingai ir parvežė tą svarbų dokumentą: „…Jo Šventenybė Šv. Tėvas Benediktas XV suteikė Jūsų malonybei galią nelaukiant minėtųjų bulių, tuojau iš katalikų vyskupo rankų priimti vyskupų konsekraciją ir jums paskirtą vyskupų sostą…“.
Jaunai Lietuvos valstybei buvo nelengva apsiginti nuo ją puolančių priešų. Reinys savo prisiminimuose apie Jurgį Matulaitį tai akcentuoja: „1919 metų vasario mėnesį Vilniuje šeimininkavo bolševikai. Sužinojau, kad esąs bolševikų įsakymas mane suimti. Gavęs tą žinią pirmąją naktį savo bute nenakvojau. Rytojaus dieną nuėjau pas savo vyskupą pasitarti, ką daryti, ar pasišalinti į nepriklausomą Lietuvą, ar pasilikti. Tėviškai suramino ir patarė nesišalinti; sakė,gal ir kitiems reikės pakliūti, tai visi kartu kentėsime“.
Išeivijos istorikas A. Kučas to laikotarpio Vilniaus arkivyskupo Matulaičio užrašus apie kitos dienos įvykius po pokalbio su Reiniu paskelbė savo knygoje „Jurgis Matulevičius“ – „…mūšiai tęsėsi balandžio 19-20 d. Pagaliau lenkai užėmė miestą. Traukdamiesi bolševikai įkaitais išsivarė kun. Dogelį, kun. Reinį, kun. Vailokaitį, Bortkevičienę, Girą ir Stašinską, taip pat keliolika lenkų“.
Reinys, patyręs bolševikų „globą“, prisiminimuose rašė: „Teko gerai patirti, kaip kiti žmonės gyvena ten, kur yra sunkiausia bausmės vieta. Tą patyręs žmogus jautiesi drąsesnis pasaulyje, daugiau brangini savo ir kitų žmonių laisvę, geriau supranti ir įvertini brutalios prievartos bjaurumą, geriau atjauti Dievo sutverėjo pasaulio gražumą ir malonumą, daugiau perpranti, kad tik nedoro žmogaus darbai ardo gyvenimo jaukumą“.
Matyt, tarp Vilniaus arkivyskupo Matulaičio ir  Reinio išliko geri santykiai, nes kai „1923 metų liepos 16-19 dienomis J. Matulevičius trečią kartą buvo išrinktas marijonų generolu ir išvažiavo į Kissingeną pasigydyti ir pailsėti, jis parašė porą laiškų Būčiui, kurių viename persiuntė kun. prof. Mečislovui Reiniui raštą dėl jo pakėlimo į šambelionus (monsinjorus)“.
Toliau save prisiminimuose apie Vilniaus arkivyskupą Matulaitį Reinys rašo: „1925 metų pradžioje, Lenkams sudarius konkordatą su Apaštalų sostu, palietusį Vilniaus klausimą, mūsų Vyriausybės santykiai su Apaštalų sostu suiro. Tųjų pat metų rudenį susiformavo kitas Ministerių kabinetas, kuriame man teko būti užsienio reikalų ministeriu. Atvykus Apaštalų sosto vizitatoriui arkivyskupui Matulevičiui teko su juo tartis, kaip santykius su Apaštalų sostu vėl būtų galima atstatyti. Šia proga arkivyskupas Matulevičius pareiškė mūsų buvusioms Vyriausybėms, kad jos nepasirūpino anksčiau negu lenkai sudaryti konkordatą. Šituose pasitarimuose buvo nustatyti trys etapai santykiams sutvarkyti: įsteigti bažnytinę provinciją Lietuvoje, sudaryti abipusę atstovybę ir sudaryti konkordatą. Nusistatyta pradėti nuo bažnytinės provincijos įsteigimo, nes tai būtų faktiškai Lietuvos katalikų ir vyskupijų išlaisvinimas nuo kaimynų lenkų, vokiečių, latvių priklausomybės, tai būtų sudarytas atskiro bažnytinio vieneto bažnytinės provincijos pavidalu, priklausančio tiesiog vien nuo Apaštalų sosto“.
1925 m. spalio 16 d. Vilniuje arkivyskupas Matulaitis laiške Būčiui rašo: „Neatitaisius su Apaštalų sostu santykių ir nesuderinus, jam (Reiniui), mano nuomone, ir nepritiktų ilgiau ministeriauti…“
Reiniui 1926 m. balandžio 21 d. sėkmingai baigus diplomatinę tarnybą, „Apaštališkasis vizitatorius Lietuvoje, Vilniaus arkivyskupas Jurgis Matulaitis Lietuvos užsienio reikalų ministrą, universiteto profesorių dr. Mečislovą Reinį pasiūlė Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso pagalbininku“.
Lietuvos dienraštis „Rytas“ 1926 m. gegužės 18 d. štai kaip aprašė Reinio paskyrimą Vilkaviškio vyskupu koadjutoriumi: „Š. m. gegužės 16 dieną Bazilikoje buvo įšventintas į vyskupus buvęs užsienio reikalų ministeris prof. dr. M. Reinys. Įšventinimo apeigas atliko J. E. Apaštališkasis vizitatorius arkivyskupas J. Matulevičius asistuojant vyskupams J. Staugaičiui ir J. Kuktai. Bazilikon buvo atvykę daug aukštų svečių: respublikos prezidentas A. Stulginskis, min. pirmininkas L. Bistras, vidaus reikalų ministeris Endziulaitis, susisiekimo ministeris Sližys, valstybės kontrolierius Z. Starkus, generolas Žukauskas, visas diplomatinis korpusas, vyskupai Vilkaviškio Karosas, Panevėžio Paltarokas ir daug kitų“. Paskutinis dalykas, kurį prieš mirtį arkivyskupas Matulaitis padarė Lietuvos labui stengdamasis užtikrinti Romos popiežiaus paramą, pasak Reinio, „buvo sudarymas konkordato projekto 1927 metų sausio mėn., bet to laiko Ministeris pirmininkas p. Voldemaras vis atidėliojo tartis, nors ir pirmiau buvo žadėjęs, kaip man sakė pats arkivyskupas Matulevičius, o paskui staiga užklupo arkivyskupą liga, ir pagaliau mirtis“.
Taip nelauktai baigėsi dvidešimt metų trukęs bendravimas tarp tokių dviejų skirtingų kartų atstovų ir asmenybių, kaip Vilniaus arkivyskupas Jurgis Matulaitis ir Mečislovas Reinys.

Nuotraukoje: Pal. J. Matulaitis

Voruta. – 2003, kov. 9, nr. 5 (503), p. 7.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra