Mažumoms Lenkijoje – nesaldu

Autorius: Data: 2011-04-14, 09:06 Spausdinti

Mažumoms Lenkijoje – nesaldu

Eldoradas BUTRIMAS, specialiai LR, Varšuva

Dėl lenkų tautinės mažumos tariamo diskriminavimo Lietuvą šiuo metu vis labiau kaltinanti Lenkija verčiau apsidairytų savo kieme. Tai net ne Lenkijos lietuvių, o kitų šalies tautinių mažumų nuomonė.

Lenkų kilmės Lietuvos europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis šią savaitę sukėlė skandalą arogantiškai pareiškęs, kad ne lenkams Lietuvoje reikėtų integruotis, o lietuviams Vilniaus krašte. Nes čia esą visuomet buvo „lenkų žemė“.

Toks politiko pareiškimas sukėlė didelį atgarsį, tačiau iš esmės nesulaukė jokio rimtesnio Lietuvos valdžios atsako. V. Tomaševskio niekas neapkaltino nelojalumu valstybei.

Tuo tarpu Lenkijoje neseniai kilo visiškai priešingas skandalas. Opozicinės Teisės ir teisingumo partijos (TTP) lyderis Jaroslavas Kačynskis net sileziečių tautiškumo propagavimą sulygino su valstybės išsižadėjimu, o šią tautinę mažumą pavadino užsimaskavusiais vokiečiais.

Tiesa, opozicijos lyderio išsišokimą sutartinai pasmerkė kitų Seimo partijų vadovai.

Bet sileziečių lyderiai pareiškė paduosiantys J. Kačynskį į teismą dėl tautinio kiršinimo ir jų mažumos žeminimo.

Tad kokia gi tautinių mažumų padėtis pačioje Lenkijoje? Juo labiau kad pats Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis, ragindamas Lietuvą atsisakyti tariamai lenkų padėtį Lietuvoje bloginančių sprendimų, siūlė Lietuvos pareigūnams nuvykti į Lenkiją ir pasigėrėti, kokiomis puikiomis sąlygomis čia gyvena tautinių mažumų atstovai.

Kariauja informacinį karą?

„Lietuvos rytas” nusprendė paklausti trijų didžiausių tautinių mažumų atstovų apie gyvenimą ir problemas Lenkijoje. Pokalbyje dalyvavo Ukrainiečių sąjungos pirmininkas Piotras Tyma bei vietos vokiečiams ir baltarusiams atstovaujantys šalies parlamentarai Ryszardas Galla ir Eugeniuszas Czykwinas.

P. Tyma pareiškė senokai pastebėjęs, jog Varšuva vykdo tikslingą dezinformacijos kampaniją prieš tautines mažumas, o nuo to ypač kenčia lietuviai ir ukrainiečiai.

2010 metų gruodį Ukrainiečių sąjunga tarptautinėms organizacijoms išsiuntinėjo pranešimą, kuriame apkaltino Varšuvą kuriant neigiamą Ukrainos ir Lenkijos ukrainiečių įvaizdį.

Šį pranešimą Ukrainiečių sąjungai padėjo parengti Helsinkio žmogaus teisių gynimo organizacija, o dokumente buvo akcentuota, kad antiukrainietiškas žinias dažnai skleidžia valstybinė Lenkijos televizija ir radijas.

P. Tymos nuomone, pastaruoju metu labiausiai ukrainiečiai šmeižiami internete – Lenkijos Senato lėšomis išlaikomuose portaluose, skirtuose užsienyje gyvenantiems tautiečiams.

Ukrainiečių sąjunga buvo pateikusi net oficialų protestą, kad portalo „Kresy24“ komentaruose tyčiojamasi iš tautinių mažumų, nors jis skelbiasi, kad komentarus cenzūruoja.

Lenkijo Senatas kasmet skiria 75 mln. zlotų tautiečių organizacijoms užsienyje, dar papildomai pinigų prideda Užsienio reikalų ministerija ir privatūs rėmėjai.

Anot P. Tymos, nemažai pinigų skiriama informaciniam karui, kurį Vilnius ir Kijevas akivaizdžiai pralaimi, nes neskiria tam pakankamai dėmesio ir lėšų.

Svarbu neprovokuoti daugumos

Lenkijos vokiečių lyderis R. Galla pritaria, kad Varšuva per daug dėmesio skiria savo tautiečiams kitose šalyse ir per mažai paramos suteikia mažumoms Lenkijoje.

Tačiau šis Lenkijos parlamentaras primena ir tai, kad pasaulinė praktika liudija, jog kiekviena tautinė mažuma visada yra pralaimėjusiojo pozicijoje.

Tad esą geriau nekiršinti daugumos, siekti kompromiso ir nemojuoti patriotizmo kardu.

Tokiu principu Lenkijoje ir vadovaujasi vokiečių tautinė mažuma, nusprendusi neprovokuoti lenkų ir nereikalauti skubėti rašyti dvikalbių gatvių pavadinimų.

Nors įstatymai tai leidžia, vokiečiai pamatė, kad vietos gyventojams tokie pakeitimai nepatinka ir jie užteplioja dvikalbius užrašus dažais. Tad nuspręsta užrašus keisti palengva, pradedant nuo tų vietų, kur niekas neprieštarauja.

Mažumoms – aukštas barjeras

Tuo tarpu ukrainiečiai apskritai negali džiaugtis dvikalbiais gatvių pavadinimais. Mat prieš šešerius metus Lenkijoje priimtas tautinių mažumų įstatymas leidžia dvikalbius vietovių, gatvių ir įstaigų pavadinimus tiktai tose vietose, kur tautinės mažumos sudaro ne mažiau kaip 20 procentų gyventojų.

P. Tyma teigia, jog ši sąlyga neleidžia ukrainiečiams atgaivinti senųjų pavadinimų, nes per akciją „Wisla“ 1946 metais jie prievarta buvo išskaidyti po visą Lenkiją nedidelėmis grupėmis.

Nors daugelyje Vakarų šalių mažumos gali naudotis privilegijomis ten, kur jų gyvena nors dešimt procentų, Lenkijos Seimas ignoruoja tokį ukrainiečių prašymą.

Skirtingi Varšuvos principai

2010 metų gruodį Europos Tarybai pateiktame alternatyviame raporte dėl konvencijos apie tautinių mažumų apsaugą Lenkijoje ukrainiečiai pažėrė ir daugiau skundų.

Raporte kritikuojamas Varšuvos nenoras prisiimti teisinės ir materialinės atsakomybės už akciją „Wisla“ ir atlyginti žalos nukentėjusiesiems, teigiama, jog šalyje niokojami ukrainietiški paminklai, o teisėsauga kaltininkų neranda.

Ukrainiečiai skundžiasi, kad mokyklose trūksta vadovėlių, kad net keturiasdešimt procentų vaikų negali lankyti tautinės mokyklos, nes ši yra per toli.

Beje, P. Tyma ironiškai primena dabartinius Varšuvos priekaištus Vilniui, kad šis nori taikyti veidrodinį tautinių mažumų teisių principą – mat Lenkija ukrainiečių padėties gerinimą savo šalyje tiesiogiai sieja su lenkų mažumos padėties gerinimu Ukrainoje.

Diskriminuojami ir stačiatikiai?

Lenkijos baltarusių lyderis E. Czykwinas kritikuoja Lenkijos valdžią ir dėl to, kad ji neskiria lėšų vienintelei stačiatikių aukštajai mokyklai šalyje, nors išlaiko tris katalikiškuosius universitetus ir tris kunigų seminarijas.

Visam katalikiškajam mokymui Varšuva per metus skiria daugiau nei 100 mln. zlotų, o baltarusių dvasininkų rengimui nesutinka duoti ir 400 tūkstančių zlotų.

Kad Varšuva skirtingai vertina lenkus ir tautines mažumas, esą liudija ir faktas, kad čia buvo priimti skirtingi įstatymai dėl valstybės santykių su Bažnyčia.

Vietoj vieno bendro įstatymo buvo priimti skirtingi kiekvienai religijai, o daugiausia privilegijų buvo suteikta Katalikų bažnyčiai.

Aistros – ir dėl praeities

Ypač dviveidiškais P. Tyma, R. Galla ir E. Czykwinas pavadino Varšuvos priekaištus Vilniui dėl lenkams negrąžinamų žemių. Jie primena, kad Lenkijoje reprivatizavimo įstatymas išvis nėra priimtas.

Todėl čia žemės ir pastatų negali atgauti nei mažumų organizacijos, nei privatūs asmenys.

R. Galla ir J. Tyma pasakojo, kad istorinis palikimas kelia ir daugiau aistrų.

Pasak jų, Lenkijoje beveik neįmanoma gauti leidimo atstatyti jų valdytų žemių istorinę praeitį menančius paminklus. Taip būna net ir tada, jei to prašo vietos lenkai, norintys tokiu būdu privilioti turistų.

Vokiečiams ir ukrainiečiams ne visur leidžiama atkurti senuosius vietovardžių pavadinimus – lenkai siūlo pasitenkinti naujų pavadinimų vokišku ar ukrainietišku vertimu.

Dar didesnių sunkumų mažumos patiria norėdamos pagerbti aukas, žuvusias nuo lenkų rankos.

Štai ukrainiečiams ant paminklo, skirto pagerbti lenkų partizanų sušaudytiems Pavlokomos kaimo žmonėms, buvo leista tik užrašyti, kad jie tragiškai žuvo. Tuo tarpu priešais netrukus išdygo Varšuvos sumanytas paminklas su užrašu, kad yra skirtas ukrainiečių žiauriai nužudytiems lenkams atminti.

Istorinės žaizdos negyja?

Ukrainiečius bei baltarusius pykdo ir Varšuvos sprendimas reabilituoti lenkų partizanus, žudžiusius taikius stačiatikius.

Taip, pavyzdžiui, buvo pasielgta dėl Romualdo Raiso, pravarde Bury, kurio grupuotė vykdė stačiatikių genocidą. Partizanai trijuose kaimuose atskyrė stačiatikius ir sušaudė, tačiau R. Raiso palikuonims Lenkijos Seimas neseniai skyrė piniginę kompensaciją.

Lenkijos moksleiviams rengiamos kelionės partizanų vado Lupaszkos keliais, nors jis vadovavo taikių lietuvių ir baltarusių žudynėms.

Tuo tarpu Lenkijos Seimas atmetė E. Czykwino pasiūlymą pinigines kompensacijas skirti partizanų aukų palikuonims ir finansuoti Balstogėje paminklą 1938–1956 m. nužudytiems stačiatikiams.

Tautines mažumas pykdo ir tai, kad Lenkija idealizuoja tarpukarį, nors tada buvo vykdoma intensyvi nutautinimo politika, dėl kurios stačiatikiai negalėjo siekti karjeros kariuomenėje ir kitose valstybinėse institucijose.

Baltarusiai apskritai buvo laikomi antros kategorijos žmonėmis, todėl dauguma ėmė vaikams duoti lenkiškus ir vakarietiškus vardus, kad mokykloje jų niekas nepravardžiuotų.

Siekdama nutautinti baltarusius ir ukrainiečius 1938 m. Lenkijos kariuomenė kartu su policija per vieną naktį nugriovė 140 stačiatikių cerkvių.

Pokariu nuo lenkų partizanų rankos žuvo šimtai nekaltų stačiatikių ir tokio likimo išsigandę į SSRS gyventi persikėlė 60 tūkstančių baltarusių.

Dar daugiau nuo partizanų žuvo ukrainiečių, net 150 tūkst. jų 1946 metais buvo iškeldinta į Lenkijos gilumą per akciją „Wisla“.

Visa tai neabejotinai vis dar turi įtakos tautinių mažumų požiūriui. Tačiau E. Czykwinas, P. Tyma ir R. Galla yra įsitikinę, kad tautinės mažumos savo teisių turi siekti gerbdamos vietos konstituciją ir vengdamos konfliktų.

Pašnekovai neslepia, kad šiuo atžvilgiu Punsko lietuviai jiems yra geresnis pavyzdys negu Vilniaus krašto lenkai ir ypač jų lyderis V. Tomaševskis.

Nerimui pagrindo netrūksta

Lenkijos tautinių mažumų atstovai šią savaitę viešai pareiškė esantys sunerimę ir dėl visuotinio gyventojų surašymo, kuris šalyje prasidėjo balandžio 1 dieną.

Kaip pranešama, sutrumpintose internetinėse surašymo anketose nėra galimybės nurodyti priklausomybę tautinei mažumai arba etninei grupei. Be to, kyla abejonių, ar gyventojai pateiks teisingus atsakymus.

Nerimauti verčia ir ankstesnio visuotinio surašymo, kuris Lenkijoje vyko 2002 metais, rezultatai. Mat per tuometį gyventojų surašymą tik 1,2 procento piliečių prisipažino esantys ne lenkų tautybės, nors prieš Antrąjį pasaulinį karą kitataučiai Lenkijoje sudarė net trečdalį gyventojų.

Oficialiai dabar Lenkijoje gyvena 150 tūkstančių vokiečių, 48 tūkstančiai baltarusių ir 31 tūkstantis ukrainiečių, nors šie teigia, jog jų atstovų yra bent tris kartus daugiau.

Tautinių mažumų organizacijos tvirtina, jog kitų tautybių žmonės per surašymą neretai slepia savo tikrąją tautybę bijodami, jog tai gali pakenkti jų ar vaikų karjerai.

Be to, senesni žmonės prisimena, jog per ankstesnius surašymus toks prisipažinimas lemdavo represijas. Tą ypač skaudžiai patyrė žmonės, kurie per 1946 metų surašymą prisipažino esantys ukrainiečiai: netrukus visi jie buvo iškeldinti iš protėvių žemės į Lenkijos gilumą. Jie privalėjo sulenkinti pavardes ir visą dešimtmetį negalėjo burti kultūrinių organizacijų, mokyti vaikų ukrainiečių kalba.

Sovietmečiu ukrainiečiams buvo leista įkurti tik vieną mokyklą, į kurią vaikus patriotiški tėvai vežė iš visos šalies ir apgyvendindavo bendrabutyje. Dabar yra penkios ukrainietiškos mokyklos ir keliolika savaitgalio mokyklų.

Labiausiai sulenkinti jaučiasi baltarusiai, kurie Lenkijoje neturi nė vienos savo mokyklos ir yra įkūrę tik vieną privatų baltarusišką vaikų darželį. Baltarusiai čia kalba tarme, kurioje yra daugybė ukrainietiškų žodžių, todėl Minske juos dažnai painioja su ukrainiečiais.

Politinė situacija Minske kenkia ir Lenkijos baltarusiams. Mat šie bijo prašyti finansinės paramos iš Minsko, kad lenkai neapkaltintų diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos rėmimu ir jo idėjų propagavimu.

Tuo tarpu vokiškai besimokančių vaikų Lenkijoje daugėja, nes šios kalbos mokytis neretai savo atžalas skatina ir lenkai, norintys, jog jų palikuonys darbo ieškotų Vokietijoje.

Berlynas skiria ne tik nemažai lėšų tautiečiams Lenkijoje. Nemaža dalis pinigų skiriama ir bendriems infrastruktūros projektams. Už Berlyno pinigus senosiose vokiečių žemėse taisomi kaimų keliai, vedama kanalizacija. Tuo siekiama pagerinti visų žmonių gyvenimo sąlygas ir sumažinti emigraciją į Vokietiją.

Tačiau didžiausią Varšuvos ir Berlyno trintį kelia sileziečių mažumos, kalbančios vokiečių, lenkų ir čekų kalbų mišiniu, problema. Per 2002 metų gyventojų surašymą sileziečiais pasivadino net 173 tūkstančiai lenkų – daugiau nei prisipažino esantys vokiečiai.

Sileziečiai pokariu patyrė panašių represijų, kaip ir vokiečių tautybę deklaravę asmenys, bet demokratiją atkūrusi Lenkija atsisako sileziečiams suteikti net tautinės mažumos statusą.

Varšuva baiminasi, kad sileziečiai vėliau nepareikalautų prieš karą turėtų išskirtinių autonominių teisių bei nesugalvotų prisijungti prie Vokietijos.

www.lrytas.lt

Nuotraukose:

1. Ypač daug priekaištų Lenkijos valdžiai turi ukrainiečių lyderis P. Tyma, nuolat primenantis prievartinį savo tautiečių perkėlimą 1946 metais.

2. Baltarusių ir vokiečių atstovus Lenkijos Seime E. Czykwiną (kairėje) ir R. Gallą ypač stebina tokie Varšuvos priekaištai Vilniui, kokius galima pareikšti ir pačiai.

Lietuva - Lenkija , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra