Mažosios Lietuvos žurnalistinė premija – pirmasis žingsnis, o kas toliau?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Pagėgiuose įteiktos pirmosios žurnalistinės premijos už Mažosios Lietuvos kultūros paveldo populiarinimą. Pirmieji laureatai – Dana Junutienė (Šilutė), Vytautas Kaltenis(Vilnius) ir Aleksandras Vitkus (Kaunas).

Iš „Vorutos“ į „Mažąją Lietuvą“
Daugiau kaip prieš dešimtmetį Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“ pradėjo rašyti apie lietuvių etnines žemes Mažojoje Lietuvoje. Buvo leidžiami teminiai puslapiai. Iš autorių labiausiai pasižymėjo patyręs žurnalistas Vytautas Kaltenis, kaip pats sakė, Klaipėdos krašte pradėjęs dirbti net nuo 1953-iųjų. „Vorutoje“yra nuolatinis Mažosios Lietuvos skyrius, o rašiniai įvairių įvairiausi – pradedant istorija ir baigiant lietuvių švietimu Karaliaučiaus krašte. Dar 2003 metais atsirado „Vorutos“ laikraščio internetinė svetainė „Mažoji Lietuva“, kuri neblogai lankoma. Juo labiau kad kai kurie tekstai skelbiami lenkų, vokiečių, anglų ir rusų kalbomis.
Per praėjusių (2004 m.) metų sueigą Bitėnuose „Vorutos rengėjas (leidėjas) ir vyr.redaktorius Juozas Vercinkevičius žurnalistams pasiūlė rengti Mažosios Lietuvos kultūros paveldo populiarinimo konkursus. Pasiūlymui pritarė Pagėgių savivaldybė ir šiemet jau paskelbti pirmieji Mažosios Lietuvos žurnalistinės premijos laureatai. Apie juos keletas minčių, kurios kilo klausantis autorių kalbų per premijų įteikimą ir Pagėgių viešojoje bibliotekoje per susitikimą su bibliotekininkais.

Danos Junutienės laiko sąskambiai
Tikras žurnalistikos produktas yra šiemet išleista Danos Junutienės knyga „Laiko sąskambiai“. Knyga sudaryta iš žurnalistės vietos spaudoje 2000–2005 metais (Šilutės r. laikraščių „Pamarys“ ir „Šilokarčema“) skelbtų straipsnių. Kukli knygos poligrafinė išvaizda neadekvati turiniui, nes visus straipsnius galima būtų vertinti kaip aukšto lygio eseistiką, turinčią lietuvių žurnalistikoje gerą tradiciją, kurią Dana Junutienė gražiai pratęsia. Mat Mažosios Lietuvos tautiniai santykiai ne bet kuriam žurnalistui prieinami, suprantami ir suvokiami.Ne vienam žurnalistui dar vaikystėje „įkalta“, kad mažlietuviai yra vokiečiai… Autorė jau nuo 1992 metų yra Šilutės H. Zudermano klubo narė ir dalyvauja įvairiuose renginiuose, skaito pranešimus apie garsius Mažosios Lietuvos veikėjus – H. Šojų, E.V. Berbomą, Ankerius, V.Gaigalaitį. Knyga suskirstyta į keturis skyrius: „Susitikimai“, „Praeities labirintai“, „Iš tos pačios versmės“, „Atminties kultūros takais“. Kiekviename skyriuje daug įdomių istorijos dalykų. Antai „Ar filosofas Kantas, kurio šaknys Šilutėje, klydo dėl savo škotiškos kilmės? „Kodėl nesididžiuojame Martynu Mažvydu?“. Daug įdomių dalykų „Šilutės krašte“(taip autorė vadina Mažosios Lietuvos dalį, kuri sovietų laikais vadinta ar mėgstama vadinti „kraštais“.Beje, knyga leista autorės ir kitų rėmėjų lėšomis, tik 300 egz.tiražu. Vadinasi, tik siauram pažįstamų ir draugų ratui. O kur Lietuvos bibliotekos ir visi tie, kuriems brangios lietuvių etninės žemės, arba jie iš ten kilę? Gaila, tačiau kartais rajonų kultūros strategija toliau savo ribų nemato ir kūrėjai paliekami vieni sau…
Recenzuoti šią knygą – ne šio straipsnio tikslas. Norėjome tik paminėti gerą žurnalistės eseistikos knygą ir parodyti bei paskatinti kitus žurnalistus leisti savo knygas.Beje, labai abejojame autorės noru savo knygą priskirti straipsnių rinkiniui. Mūsų manymu, knyga yra tikra esė apie Mažąją Lietuvą.

Medicinos profesorius rašo istorijos įvykių chronologijas

Kauno medicinos universiteto profesorius Aleksandras Vitkus kuria Lietuvos istorijos chronologijas. Jau yra išleistos net keturios knygos – nuo seniausių laikų iki 1940 metų. Lietuvos istorijos brangintojai palankiai vertina tokias chronologijas, jos padeda greitai susiorientuoti istorijos įvykiuose, yra kiekvieno besidominčio Lietuvos istorija knyga. Profesorius yra didelis darbštuolis, daug metų dirbantis su knygomis ir kompiuteriu.Verta atskleisti keletą jo biografijos faktų.
Aleksandras Vitkus gimė 1946 m. rugsėjo 29 d. Kaune, inteligentų šeimoje. 1954 m. baigė Kauno 5-tą vidurinę mokyklą (dabar V.Kudirkos) ir įstojo į Kauno medicinos institutą. 1970 metais gavo medicinos gydytojo diplomą su pagyrimu ir buvo paliktas Medicinos institute (dabar Kauno medicinos universitetas) Histologijos-embriologijos katedroje. 1990 m. suteiktas docento vardas bei patvirtinta daktaro disertacija. Šiuo metu yra profesorius. 2004 metais aukštojo mokslo vadovėlių konkurse apdovanotas jo su doc. A.Padaiga išleistas vadovėlis „Bendroji histologija“. Taip pat su bendraautoriais išleistas bendrasis vadovėlis „Žmogaus histologija“ (2004 m.).
Jo tėvelis buvo inžinierius, laisvalaikiu rašęs lietuviškus istorinius romanus. Gaila, kad tik po mirties pasirodė sūnaus pastangomis išleistos trys jo knygos: Pražūtingas žygis“, „Kunigaikščio sūnus“ I ir II dalis. Tarybiniais laikais tai buvo vadinamieji buržuaziniai romanai. Tėvo darbai įkvėpė Aleksandrą domėtis Lietuvos istorija. Dar 1979 metais žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ pasirodė pirmas jo straipsnelis „Lietuva – TSRS pašto ženkluose“. Ir tai reikėjo įrodinėti, kad tai ne nacionalizmas. Dabar su šiuo žurnalu, jo redaktoriumi bendradarbiaujama. Teko matyti Ergostome turtingus Vengrijos istorijos klodus, susipažinti su Jogailaičių indėliu į Vengrijos karūną. 1995 metais„Skomanto“ leidyklos paskelbtame istorinės apysakos konkurse yra laimėjęs premiją.
Ir Lietuva, būdama labai turtinga istorinių įvykių, neturi vientiso Lietuvos istorijos įvykių žinyno. Tad ir bandyta tą spragą užpildyti. Pirmiausia, surinkti ir pamečiui sudėlioti istoriniai įvykiai buvo išspausdinti Lietuvos istorijos laikraštyje „Voruta“, o po metų pasirodė ir pirmoji „Lietuvos istorijos įvykių chronologija“ knyga. 1996 metais išleista Lietuvos istorijos įvykių chronologija” apėmė laikotarpį nuo pirmųjų Lietuvos gyventojų pasirodymo iki 1795 metų. 1988 metais išleista antroji knyga – nuo 1795 metų iki Lietuvos valstybės atkūrimo – 1918 metų vasario 16 dienos. 2000 m. išleista trečioji knyga apėmė tarpukario Lietuvos tarpsnį nuo 1918 iki 1926 metų gruodžio 17 d. 2003 m. išleista ketvirtoji knyga užbaigė Smetoninės Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio chronologiją iki 1940 m. metų birželio 15 d. (iki Lietuvos okupacijos).
Dabar rašoma penktoji knyga apima tolesnį Lietuvos pirmosios okupacijos laikotarpį, pradedant 1940 metų birželio 15 d. (kai Lietuva tapo okupuota) iki 1953 metų kovo 15 d. (J. Stalino mirties).
Šiuo laikotarpiu Lietuvos istorijos akiratyje prabėgo skaudūs įvykiai –sovietų okupacija, trėmimai, nacių okupacija, holokaustas, antroji sovietų okupacija ir aneksija bei vėl trėmimai, stribų ir „žaliukų“ (Lietuvos partizanų) žūtbūtinė kova. Šiame fone turėjo vykti paprasto Lietuvos gyventojo gyvenimas, paliečiantis tiek jį asmeniškai arba jo giminę.

Vytautas Kaltenis – žurnalistas ir Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengėjas
Lietuvos žurnalistikoje seniai pažįstamas Vytautas Kaltenis savo darbo biografiją pradėjo Klaipėdoje. Ir atgimimo metais nenustojo domėtis mažlietuviais ir klaipėdiškiais. Daugiausia spausdinosi „Vorutoje”. Sėkmingiausias jo gyvenimo tarpsnis tikriausiai bus Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengimas.Žemiau cituojame Vytauto pasisakymą Pagėgių viešojoje bibliotekoje, pristatant premijų laureatus.
„Įpusėtas Mažosios Lietuvos enciklopedijos III tomas. Maketuojame „O“ raidę, redaguojami „P“ raidės straipsniai. Esu atsakingas už iliustracijų ūkį, darau maketo planą, rašau daugiausia apie šio krašto senuosius gyventojus. Dėkingas „Vorutos“ redaktoriui, kad jis imasi spausdinti kai kurias klaipėdietiškas istorijas.
Mūsų likimai persipynę, tos istorijos padeda suvokti daug ką.
Vydutaičiuose gyveno stambus ūkininkas Jonas Šimkus (žmona Elzikė Juozupaitytė). Devyni vaikai: keturios panos ir penki sūnūs – Jonas, Gustavas, Martynas, Mikas ir Domas. Visi penki tarnavo kaizerio kariuomenėje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Du ulonai Jonas ir Mikas buvo ir Lietuvos kariuomenės savanoriai. Jonas – grandmajoras, Lietuvos gaisrininkų vyriausiasis vadas. Mikas tarnavo Tauragės muitinėje, kai po 1939 metų naciai jį primušę išmetė leisgyvį per valstybinę sieną. Iki okupacijos buvo santarietis, dalyvavo jaunųjų ūkininkų ir kituose lietuviškuose rateliuose.
Jų giminės nuotraukas gavome iš anūko Gedimino Šimkaus, Klaipėdos universiteto docento. Tos nuotraukos sutryptos sovietinių saugumiečių batais. Jau kai kurias spausdinome, rašydami apie klaipėdiškių kareiviavimą.
Netoli Vydutaičių, kur gyveno Šimkai, Gerhardo Lepos tėvo Emilio tėviškė Kuturiai, motinos – Vėlaičiai. Jų giminė buvo opozicijoje Lietuvos valdžiai. Po 1939-ųjų, kai kraštą užėmė hitlerininkai, tėvas ėjo karinę tarnybą pasienyje su Lietuva.
Frontui artėjant abu seneliai ir moterys su vaikais traukėsi į Vakarus, abu seneliai mirė, moterys grįžo sudoroti derliaus, paskui vėl traukėsi Aistmarių link, bet atkirto sovietinė kariuomenė. Čia juos raudonarmiečiai apiplėšė, motiną išprievartavo vaikų akivaizdoje. Gerhardui tada buvo 12 metų.
Kai grįžo į tėvo tėviškę Kuturiuose, jų neįsileido naujieji gyventojai. Senelės sodyba taip pat buvo užimta, bet jai leido gyventi tarnų kamarėlėje. Tad visi susikraustė pas senelę: mama, sesuo ir Gerhardas.
Gerhardas dirbo mechanizatoriumi, o po kariuomenės 1958 m. visi nerepatrijavo į Vokietiją. Dabar jis mūsų geras bičiulis ir talkininkas. Parūpino apie 200 nuotraukų iš Pagėgių apylinkių, repatrijavusių žmonių, užrašė atsiminimus iš nacių nukankinto Klaipėdos krašto Direktorijos pirmininko Martyno Reisgio dukros Evos Sibiro tremties.
Kai birželį važiavome į Karaliaučių, viešėdamas Lietuvoje, Gerhardas atvyko mūsų išlydėti prie Tilžės tilto. Jo į Karaliaučių neįsileidžia.
Pažįstu Pagėgiuose gyvenantį Edviną Palioką, muzikantą. Bet Paliokų giminė plati. Vienas Paliokas Margiškiuose turėjo malūną ir septynis vaikus. Su trim dukterim teko kalbėti. Visos trys mokėsi Pagėgių gimnazijoje, visos trys medikės ir po karo dirbo Tauragės ligoninėje, į kurią atsiveždavo iš Pagėgių surinkimo punkto – internuotų piliečių lagerio – leisgyvius nuo bado žmones. Ema Paliokaitė-Valinčienė, kuri gyveno Trakuose, man liudijo sovietinį genocidą. Labiau pažįstu Lydiją Paliokaitę-Aušrienę, kun. Valdo Aušros, gyvenančio Čikagoje, Mažosios Lietuvos fondo tarybos nario, motiną. Ji mums pateikė žinių apie savo giminę.
Tėvas iš Ragainės lagerio parsivežė tris beglobius vokietukus, augino Renatą, leido ją į mokyklą, kitus du berniukus pasiėmė kaimynai, nes jie jau galėjo dirbti. Kai atsirado vaikų tėvas, jų iškart nevežė į Vokietiją, paprašė giminaičių Pagėgiuose juos pagloboti, kad priprastų prie vokiečių kalbos, kurią buvo pamiršę.
Užpernai buvome susitikę su Paliokų augintine Renata Kintuose per lietuvininkų susiėjimą. Ji buvo atvažiavusi iš Vokietijos su dukra ir aiškino jai kas tie lietuvininkai. Lydiją Aušrienę vadino seserimi.
Į Pagėgius atvežiau keletą knygų: Mažosios Lietuvos enciklopedijos II tomą. Mažiau, nei buvome atvežę per I tomo pristatymą. Bet mes kalbėjomės su meru, gal savivaldybė parems III tomą, tai po kitų metų Kalėdų atvažiuotume visu būriu, kaip ir per I tomo pristatymą.
Beje, 1953 metais, kai Pagėgiai buvo Klaipėdos srities rajonas, su „palutarka“ atveždavome visą kėbulą, dengtą tik brezentu, knygų. Dirbau Klaipėdos srities knygų bazės ekspeditoriumi. Man tada buvo 16 metų. Knygyno direktorė ar vedėja buvo šauni moteris. Kai iškraudavom knygas, ji atnešdavo butelį degtinės su islandiška silke. Pasistiprindavome ir važiuodavome toliau – į Tauragę. O kartais ir nakvodavome Pagėgiuose, mažame vedėjos butelyje, pasitiesę paltus ant grindų. Malonu dabar vaikščioti po švarius, sutvarkytus Pagėgius.“

Pagėgių viešoji biblioteka – Vytauto g. 1

Pagėgių savivaldybės viešojoje bibliotekoje premijų laureatus pasitiko visi darbuotojai, o su mumis ir savivaldybės administracijos direktorė Dainora Žilinskaitė.Pastaroji pasakojo, kaip atgimsta Pagėgiai, tapę savivaldybės centru.
Bibliotekoje vietos trūksta, tačiau daroma viskas, kas būtina skaitytojų aptarnavimui. Visus laureatus maloniai pristatė bibliotekos direktorė Elena Stankevičienė, ypač daug dėmesio susilaukė Dana Junutienė, kuri čia gerai pažįstama. O ir jos knygos įvykiai ar asmenys daugumai bibliotekininkų yra girdėti ar žinomi.
Visi laureatai maloniai bendravo prie kavos ir arbatos puodelio, aiškinosi įvairius įvykius, prisiminė pažįstamus, ypač Dana Junutienė ir Vytautas Kaltenis.

Kas toliau?
Pirmųjų premijų įteikimas sukėlė diskusijas tarp žurnalistų. Atseit ne visi buvo girdėję apie konkursą, nors sąlygos ilgai „sukosi“ internete. Kitąmet galėtų būti ir daugiau autorių ir, svarbiausia, knygų, kurias būtų galima pristatyti vertinimo komisijai. Pagėgių meras Kęstas Komskis išsakė pageidavimą, kad prie šio konkurso prisidėtų ir Kultūros ministerija. Gali būti ir taip.
Nuotraukas rasite tinklapyje, adresu: http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=364 ir laikraštyje

Voruta. – 2005. rug. 3, nr. 17 (587)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra