Mažosios Lietuvos pėdsakais

Autorius: Data: 2013-08-16, 08:36 Spausdinti

 

LTV „Būtovės slėpiniuose“ prof. E. Gudavičius nuoširdžiai prisipažino, kad kažkoks „šeštasis jausmas“ atbaido specialistus nuo domėjimosi Mažąja Lietuva – ten buvusi jau ne mūsų valstybė, lietuviai ten buvę kampininkai.

Tiesa, lyg ir ne mūsų valstybe buvo carinės Rusijos imperija. Tačiau jos paveldas veik be išlygų pripažįstamas savu. Nenuostabu, kad sovietmečiu LSSR urbanistikos paminklais buvo paskelbtos XIX a. sukurtos carinės Rusijos kolonijinės gyvenvietės – Zarasai, Ignalina ir kt. Tada buvo privaloma šlovinti „vyresnįjį brolį“, jo didžiuosius nuopelnus.

Tačiau ir nepriklausomoje Lietuvoje pasakiškai dosniai (lyginant su skurdžios valstybės galimybėmis) buvo finansuojami carinės Rusijos paveldo tyrimai. Antai ligšioliniai Lietuvos paminklosaugos vadovai, įslaptinę savo skirstomas lėšas, taip ir neprisipažino, kokia gi toji „liūto dalis“ buvo skiriama „vyresniojo brolio“ palikimui.

Be abejo, ir carinės okupacijos pėdsakai yra savaip vertingi. Tačiau jie nėra nei tokie jau seni, nei tokie jau trapūs, kad reiktų juos tyrinėti bei globoti ypatingos skubos tvarka. Tačiau lemia turbūt sovietmečio papročiai bei anuometinių veikėjų (ir šiandien tebetvarkančių ištisas sritis) užgaidos. Taip randama didžiulių lėšų Kauno tvirtovei – carizmo metais įrengtiems fortams tyrinėti, o Lietuvos liaudies architektūros likučiams tirti tiek neatrandama. Kam berūpi, kad mūriniai fortai gali išstovėti dar kelis šimtmečius, o kuklios medinės Lietuvos kaimų trobos ir pirkios jau baigia supūti.

Dar dėl „savo“ ir „svetimo“ paveldo. Antai nedidelė Austrija geba gan dosniai finansuoti Habsburgų imperijos pėdsakų (šiandien atsidūrusių kitose valstybėse) tyrimus. Kodėl gi ligšioliniai Lietuvos paminklosaugos ir kitų sričių vadovai kuklinosi trikdyti didžiųjų Rytų kaimynę? Būtų labai gražu, jei carinės Rusijos paveldas Lietuvoje būtų tyrinėjamas už gaunamas iš Rusijos lėšas. Tad luklūs nepriklausomos Lietuvos ištekliai išties liktų savam paveldui – LDK pėdsakams, liaudies architektūrai ir pan.

Gal tada būtų susivokta, kad Mažosios Lietuvos paveldas vis tik labiau savas nei didžiosios Rytų imperijos okupacijos žymės. Natūralu, kad, pavyzdžiui, Vokietijai visų pirma rūpi savojo krašto, jo gyventojų bei kultūros vokiškumas. O kam gi turi rūpėti to krašto antroji pusė – jo baltiški bruožai? Lengviau numoti ranka – ten buvo ne mūsų valstybė, tai ne mūsų reikalas…

Spraudžiant viską į valstybių rėmus, nenorima prisiminti, kad Prūsija vienu metu buvo net Žečpospolitos vasalė. Net ir Europoje tebesiginčijama – ar toji XVI-XVIII a. Prūsija išties buvo grynai vokiška valstybė, ar veikiau įvairiatautis konglomeratas. Ir Lietuvos istorikai galėtų paieškoti Europos ir pasaulio istorijoje tinkamesnių analogų Mažajai Lietuvai, padedančių geriau suvokti ir kitiems paaiškinti to krašto specifinį likimą ir problemas. Pavyzdžiui, Transilvanija šiandien nebelaikoma vien vokišku, vien tik vokiškosios kultūros kraštu. Kaip gi būta su Mažąja Lietuva?

Ligšioliniai veikėjai, svarstę Mažosios Lietuvos reikalus, gudriai pasukdavo į patogius kraštutinumus: arba tai svetimas kraštas (ne mūsų valstybė, kuria nereikia rūpintis), arba tai visai tas pats kaip Didžioji Lietuva – nelyg koks Alytaus ar Pakruojo rajonas (o kadangi kiekviename eiliniame rajone pakanka visokių rūpesčių, tai nosą dėl ko ypatingai iškelti tą Mažąją Lietuvą – ten viskas taip pat).

Tarptautinė padėtis taip pat neskatina Lietuvos valdininkų savarankiškesniems žygiams šioje srityje – juk Rytuose aukščiausiu lygiu svarstoma, kad net ir Klaipėda turinti atitekti Rusijai. Kas čia ryšis kalbėti apie kažkokią Mažąją Lietuvą… Galima gi ir Žirinovskį su Ziuganovu supykdyti.

Kas benorės žadinti grėsmingą rusišką mešką, jei jau stengiamasi pamiršti atgimimo metais atskleistus kai kam nemalonius Liotuvos istorijos faktus.

Lyg jau ir visiems žinoma, kad pokariu buvo suniokotas Kauno karo muziejaus sodelis, ten buvę nepriklausomos Lietuvos simboliai. Jų vietoje buvo pastatyti sovietinio režimo ženklai. Tačiau 1996 m. Kauno technologijos universitete surengtos konferencijos „Statyba ir architektūra“ organizatoriai iš autoriaus pranešimo apie Kauno centro raidą išbraukė visą pastraipą apie tą vandališką įvykį. Gal Kauno technologijos universiteto vadovybė taip įgyvendina ankstesnės valdžios raginimus depolitizuoti mokslo procesą. Išties kam bepriminti jaunajai kartai kažkokias Lietuvos istorijos „smulkmenas“: gal ir visai nebuvusią sovietinę okupaciją, menkas stalinizmo veikėjų „išdaigas“…

Tiesa, būta ir rimtesnių priežasčių tokiai uoliai cenzūrai. Kaip tik tais mėnesiais pats Lietuvos Prezidentas įteikė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordiną vis dar tebegyvuojančiam architektui, stalinizmo metais perdirbusiam Kauno karo muziejaus sodelį (vietoj Laisvės paminklo suprojektavo paminklą Kapsukui, vietoj Nežinomojo kareivio paminklo – paminklą Dzeržinskiui, vietoj Knygnešių memorialo – paminklą keturiems komunistams ir t. t.).

Tiesa, šis nutikimas tebuvo menkas epizodas daugiametėje to veikėjo uolios tarnystės okupaciniam režimui kronikoje. Įteikiant šį ordiną, per masines informacijos priemones buvo paskleista tam tikrų specialistų sukurta įžūliai fantastinė Lietuvos pokarinės istorijos versija – atseit tik dėl sumanaus Lietuvos architektų triūso į mūsų kraštą atvyko kur kas mažiau kolonistų iš „plačiosios tėvynės“, nei kad į Latviją bei Estiją. Šį oficialų pareiškimą iš pačių aukštybių kukliai nutylėjo tikrosios pokario istorijos žinovai. Gal nenorėta pyktis su valdančiąja galybe? Gal išties patikėta, jog kolonistai iš Rytų išsigando būtent tokių Lietuvos architektų – tokių, kurie patys griovė bažnyčias ir Nepriklausomybės simbolius, kapinėse projektavo linksmybių vietas ir sovietiškai perdirbdami savo i kraštą, pranoko net ir Maskvos direktyvas.

Tokios viešos cenzūros bei politinių spekuliacijų laikais ir neverta tikėtis visai objektyvaus ir nuodugnaus Mažosios Lietuvos reikalų aptarimo.

Dar viena (šiame tūkstantmetyje jau neišsprendžiama) problema – specialistų kvalifikacijos bei profesionalumo (gal net ir atsidėjimo savajam darbui, pilietinio sąmoningumo ar pan.) lygis.

Besidomint gyvenviečių istorija, teko matyti, kaip tie dalykai nagrinėjami Vakaruose. Nejauku ir prisiminti anų kraštų specialistų preciziškų tyrimų išvadas. Kruopščiausiai išnagrinėję smulkiausias praeities žymes, tie profesionalai užtikrintai teigdavo, pavyzdžiui, „tas medinis sandėliukas sklypo kampe buvo pastatytas 1155 metais, o 1157 m jo vietoj jau buvo pastatytas naujesnis“.

Kuri gi Lietuvos gyvenvietė galėtų pasigirti tokiais preciziškais istoriniais tyrimais? Ką jau kalbėti apie Mažąją Lietuvą „ne mūsų valstybę“…

Nesulaukdami rimtesnių istorinių tyrimų tame krašte, 1992 m. kartu su architekte M. Purviniene pradėjome tyrinėti Priekulę – būdingą Mažosios Lietuvos gyvenvietę Per penketą darbo metų dvidešimties tomų darbe apibūdinome Priekulės architekturinį-urbanistinį paveldą. Pasiremdami istorikės Z Genienės ir išeivio G. Jankaus skelbtais duomenimis pamėginome atsekti miestelio raidos bruožus XVI-XX amžiais. Stokojant išsamesnių istorinių duomenų, teko užsiimti nuodugnia istorine-urbanistine analize, bent hipotetiškai atskleidžiant savitesnius Priekulės raidos etapus.

Jei kada bus aptikta daugiau istorinių šaltinių apie tos gyvenvietės ir to krašto praeitį, bus galima patikslinti mūsų spėjimus. Deja, specialistams žinoma, kad senieji šaltiniai nepasižymi žinių išsamumu bei konkretumu (nesama detalių gyvenviečių ar juolab didesnių plotų tikslių planų iš kokio XV amžiaus, labai išsamių inventorių ir pan.). Nežinia, kada sulauksime preciziškosios archeologijos (sunkiai ką ir beaptiksiančios po didžiųjų sovietmečio statybų, ankstesnių perdirbinėjimų ir pėrkasinėjimų). Tad istorinės-urbanistinės rekonstrukcijos galėtų bent iš dalies praplėsti mūsų žinias apie senovę, parodyti vientisesnį praeities gyvenviečių vaizdą nei siaurų specialistų aptikti pavieniai faktai („ten ir ten buvo rasta tiek ir tiek šukių iš daugmaž to laikotarpio“).

„Vorutoje“ tikimės paskelbti rašinių ciklą apie Priekulės ir jos atskirų dalių istorinę raidą. Gal jie paskatins ir kitų Mažosios Lietuvos gyvenviečių nuodugnesnius tyrimus.

Priekulė slenkant amžiams

  1. Kas toji Priekulė?

Pagal dabar turimas žinias Priekulė nuo XVI a. klostėsi kaip administracinis, dvasinis, prekybinis centras. Jau XVI a. čia stovėjusi bažnyčia. XVII a. pradžioje čia susikūrė privilegijuota karčema, iš kurios vėliau išaugo Kulminis dvaras. Šiauriau senosios gyvenvietės įsikūrė didelis kilmingasis Priekulės dvaras. Jau XVI a. pabaigoje Priekulėje pradėjo veikti pradinė mokykla. Nuo seno čia veikė turgūs, ypač išsiplėtę vėlesniais amžiais.

Priekulė itin išsiplėtė XIX a., tapus reikšmingu nemažos teritorijos centru. Jos reikšmę padidino XIX a. viduryje iš Klaipėdos į Tilžę nutiestas naujas plentas, nauja trasa perkirtęs Priekulę. XIX a. II pusėje Priekulę perkirto ir geležinkelis Klaipėda-Tilžė-Karaliaučius. Per miestelį ėjo vieškeliai į Dreverną bei Kintus. Tokių svarbių kelių sankryžoje buvusi gyvenvietė labai sparčiai augo ir plėtėsi XIX a. – XX a. pradžioje. Tarpukario metais Priekulė taip pat augo tradiciškai, kaip reikšmingas apylinkių prekybinis, administracinis bei dvasinis centras.

Sovietinės okupacijos metais buvo sunaikinti Priekulės tradicinio socialinio-ekonominio ir kt. gyvavimo pagrindai. Čia nebeliko didžiųjų turgų, daugumos amatininkų dirbtuvių, gausių parduotuvių bei užeigų. Buvo sunaikinta senoji evangelikų liuteronų bažnyčia, pakeista kitų parapijos pastatų paskirtis. Sumyko ir tradicinė žemėvalda – nebeliko daugumos senųjų sklypų ribų (ypač daugiabučiais gyvenamaisiais namais paverstose sodybose).

Priekulės istorinė dalis Antrojo pasaulinio karo metais nedaug tenukentėjo. Tenykščiai kapitaliniai statiniai bei sklypai daugiau buvo keičiami pokariu. Dar didesnio užmojo naujos statybos vyko buvusiuose tuščiuose plotuose – protarpiuose tarp senų sodybų bei aplinkinėse teritorijose.

  1. Kaip ir kada atsirado Priekulės bažnyčios žemės?

Nuo seno Priekulė kūrėsi prie svarbiausios Klaipėdos krašto trasos – vieškelio iš Klaipėdos į Šilutę-Tilžę. Matyt, nuo seno buvo susiklosčiusi ir perkėla per Minijos upę, kiek žemiau dabartinės Priekulės, ties praeityje garsia Minijos karčema. Senasis vieškelis ėjo, matyt, natūralia trasa – anuomet patogesnėmis važiuoti vietomis (sausesnėmis – neužliejamomis bei nepažliungančiomis aukštumomis). Turbūt todėl kažkada menko (šiandieniniu požiūriu) kelio trasa vingiavo, taikydamasi prie vietovės reljefo. Sprendžiant iš senų žemėlapių bei istorinių duomenų, tas kelias iš Klaipėdos ėjo kiek kita linkme nei dabartinis plentas, įsirežiantis į Priekulės centrą dabartine Klaipėdos gatve. Senasis kelias ėjo nuo Elniškių kaimo (į vakarus nuo Priekulės), perkopdamas per Priekulės kalvagūbrį, nusileisdamas link Minijos upės ir kirsdamas ją ties minėtaja senaja karčema. Atrodo, kad senojo kelio trasa išliko iki mūsų dienų kaip dabartinės Turgaus ir Žalgirio gatvės, iš šiaurvakarių į pietryčius skrodžiančios dabartinę Priekulę.

Ties dabartinių Turgaus ir Pamarių gatvių sankryža, matyt, nuo seno klostėsi istorinės gyvenvietės branduolys: evangelikų liuteronų bažnyčia su parapijos statiniais, gretima karčema (vėliau peraugusia į Kulminio davro sodybą).

Bažnyčia buvo įsikūrusi piečiau Turgaus gatvės – senojo vieškelio, ties jo ir Drevernos-Kintų kelio (vėliau Pamarių gatvės) sankryža. Matyt, nuo seno bažnyčiai ir Priekulės parapijai priklausė dideli plotai (piečiau Turgaus gatvės abipus Pamarių gatvės), nes ten ir vėliau kūrėsi vien su tuo susijusios sodybos (senoji klebonija su ūkiniais pastatais bei bažnyčios tarno sodybėlė, antrojo kunigo sodyba, parapijinė mokykla, vėlesni parapijos namai ir kt.). Bažnyčios žemė, matyt, tęsėsi beveik iki XIX a. antroje pusėje nutiesto geležinkelio. Tą rodo ir 1903 m. vykusi statyba, kai evangelikų liuteronų bendruomenės namai (dabartinė jų bažnyčia – Pamarių g. 8) buvo pastatyta piečiau antrojo kunigo namo, siaurokame sklype – gal pačiame bažnyčios parapijos sklypo pietiniame pakraštyje (šį gal nustatė ir geležinkelio statyba, anuomet neišvengiamas ruožo nusavinimas geležinkelio statybai, galbūt galioję draudimai statyboms arčiau geležinkelio).

Tačiau įdomu, kad bažnyčia stovėjo ne pačioje anuomet svarbiausių kelių sankryžoje, o šiek tiek piečiau jos – šventorių nuo Turgaus gatvės dar skyrė visai kitos paskirties sklypas, kur prieškariu buvo administracinės-prekybinės įstaigos, o iki to, matyt – Kulminio dvaro statiniai. Tai, kad bažnyčios šventorius „nustumtas“ nuo pagrindinės trasos – labai savitas senosios Priekulės plano struktūros elementas, žymintis ypač senų laikų ypatybes.

Kadangi Priekulės bažnyčia galbūt gyvavo jau XVI amžiuje (1688 m. naujesnė bažnyčia turbūt buvo statoma tame pačiame šventoriuje, vietoje senesnės ar greta jos), tai minėtas savotiškumas galėjo susiklostyti jau XV-XVI a. Gal tai rodo, kad piečiau Turgaus gatvės – pačioje svarbiausių kelių į Klaipėdą, į pamarį ir Šilutę – Tilžę sankryžoje – nuo seniausių laikų buvusi užeiga ar pan. aplink kurią ir pradėjo klostytis Priekulės gyvenvietė. Tad žemė bažnyčiai gal buvo paskirta jau prie seniau stovėjusios kokios nors užeigos ar pan.

Tiesa, 1619 m. Urbanui Jagentoifeliui gaunant smulkininko teises buvo nurodoma „… netoli bažnyčios nėra jokios karčemos, kur parapijiečiai galėtų užsukti lyjant ar šiaip jau esant blogam orui“. Tačiau Priekulėje būta ir kitokių įstaigų: 1594 m. minėto

Hanso Groso dvarelio, 1614 m. minėtos Priekulės krautuvės (gal seniūno nuosavybės). Tad tą reikšmingą vietą pačioje sankryžoje nuo seno galėjo būti kas nors užėmęs. Kur kas mažiau tikėtina, kad aptariamasis tarpas tarp bažnyčios šventoriaus ir Turgaus gatvės atsirado vėliau, atidalinus bažnyčios žemės plotą kokių nors pasaulietiškų įstaigų statybai (juolab kad bažnyčią paprastai apsupdavo senosios kapinaitės, kuriose ką nors statytis anuomet vargu ar kas būtų ėmęsis).

Tos vietos žemėvaldos savotiškumą gal rodo ir savotiška evangelikų liuteronų bažnyčios padėtis sklype, dar užfiksuota pokariniuose planuose. Ji stovėjo įstrižai šventoriaus. bet gana lygiagrečiai Turgaus gatvės atkarpai. Tiesa, tas įstrižumas gal susidarė, panorėjus XVII a. pabaigoje statytą bažnyčią orientuoti daugmaž tiksliai pasaulio šalių (rytų-vakarų ašies) atžvilgiu.

Minėtos bažnyčios šventoriaus ribos turbūt buvo susiklosčiusios pakankamai seniai. Tą liudija ir jo rytinės ribos netaisyklingumas (gal derintas prie vietovės mikroreljefo, o ne prie vėlesniais amžiais paplitusio griežto ir taisyklingo sklypų padalinimo). Tas šventorius buvo aptvertas iš lauko akmenų sumūryta tvora su keliais vartais bei varteliais (jos fragmentai teliko prie gyvenamojo namelio Pamarių g. Nr. 3a). Gal ta tvora atsirado XIX a. tobulinant senąją bažnyčią, kai prie XVII a. pastato buvo pridurtas aukštasis bokštas.

Kelis šimtus metų išstovėjusi didžioji Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia buvo sunaikinta sovietinės okupacijos metais – jau pirmosiomis dienomis ją padegė, o apie 1957 m. nugriovė visai. Tada buvo sunaikinta ir senoji tvora aplink šventorių, kapų aplink bažnyčią liekanos. Tas plotas buvo paverstas dykviete, kurioje planuota statyti įvairios paskirties statinius. To išvengta, atėjus atgimimui. Buvusioje dykvietėje (kur šventoriaus kapinėse sovietmečiu buvo pastatytas dujų įrenginys gretimam gyvenamajam namui) 1992-1993 m. buvo pastatytas paminklas sunaikintai šventovei atminti.

Piečiau bažnyčios buvo klebonijos sodyba. Ji turėjo įsikurti su bažnyčia – gal dar XVI a. Turbūt anuomet jau buvo skirta pakankamai erdvus bažnyčios-parapijos žemės sklypas. Per praėjusius amžius klebonijos statiniai turbūt buvo daug kartų perstatyti. Žinoma, kad 1893 m sudegė didžiulė daržinė kunigo sodyboje, kur bažnyčios remonto metu buvo laikomos mišios. Tačiau bendrosios sklypo ribos galbūt bendra sodybos struktūra galėjo išlikti daugmaž panaši. Matyt, pietiniame klebonijos sklypo pakraštyje buvo dabartinė kūdra. Piečiau tos kūdros jau aiški visai kitos sodybos (dabar Pamarių g. Nr. 5) riba.

Sovietmečiu senoji klebonija buvo nusavinta. Jos pagrindinis pastatas (dabar Pamarių g. Nr. 3) buvo paverstas daugiabučiu gyvenamuoju namu. Tokiu pat buvo paverstas ir kieme stovėjęs klebonijos ūkinis pastatas. Jį perstatė pokario metais. Pačiame sklype buvo pristatyta smulkesnių prastų pastatų (sandėliukų ir pan.), taikantis prie dabartinių gyventojų poreikių buvo pakeistas sklypo suplanavimas. Rytiniame sklypo pakraštyje buvo pastatyti kolektyviniai garažai bei kitokie ūkiniai statiniai, labai pažeidę tradicinę žemėvaldą.

Pasikeitė pokariu ir bažnyčios tarnautojo sodybėle (dabar Pamarių g Nr 3a) pakito jos apstatymas bei buvusi plano struktūra.

Vakariniame Pamarių gatvės (senojo kelio link Kuršmarių) šone taip pat buvo įsikūrusios su bažnyčia susijusios įstaigos ir pan.

Tos pusės šiauriniame pakraštyje buvo įsikūrusi parapijinė mokykla (dabar Pamarių g. Nr. 2). Priekulės mokykla minima jau XVI a. Galbūt ir tada ji buvo įsikūrusi tame pačiame sklype – visai greta pagrindinių kelių sankryžos, pačiame istorinės gyvenvietės branduolyje. Tačiau įdomu, kad mokyklos sklypas tiesiogiai nesiriboja su Turgaus gatve. Jį nuo pagrindinio senojo vieškelio skiria neplatus ruožas, kuriame galėtų tilpti dar viena sodyba. Tame ruože iki sovietinečio veikė žuvų turgus, o sovietinės okupacijos metais ten buvo pastatytas buitinio aptarnavimo pastatas. Galbūt seniausiais laikais ten išties stovėjo sodyba ar pan. ir tik vėliau (gal po gaisrų, sugriovimų ar pan.) tas plotas galėjo būti paskirtas turgui. Šiuo požiūriu senosios mokyklos situacija beveik analogiška anksčiau apibūdintai evangelikų liuteronų bažnyčios situacijai – abi šias įstaigas nuo pagrindinio senojo vieškelio (dabartinės Turgaus gatvės) dar skyrė vienos sodybos pločio juosta.

Galbūt tai rodo, kad jau XV-XVI a. palei senajį vieškelį svarbių kelių sankryžoje buvo susiklosčiusi sodybų eilė, jų grupė. Nusprendus Priekulėje statyti bažnyčią bei mokyklą, jos buvo statomos jau buvusių sodybų užnugaryje – abipus svarbaus, bet vis tiek antraeilio kelio į pamarį. Tad apibūdintas sodybų išsidėstymas gal žymi labai senos žemėvaldos reliktus.

Pokariu perdirbant Priekulės istorinį centrą, senoji mokykla buvo paversta keliabučiu gyvenamuoju namu, istorinės sklypo ribos bei tradicinis sklypo apstatymas gerokai pakito (ypač pietiniuose bei vakariniuose sklypo pakraščiuose).

Buvusią planavimo sistemą supainiojo dar vienas pokarinis pakeitimas. Buvęs pagalbinis-ūkinis bažnyčios pastatas buvo perstatytas ir paverstas keliabučiu gyvenamuoju namu (dabar Pamarių g. Nr. 4). Jo kieme dar buvo pristatyta daug įvairų ūkinių pastatėlių, kiemas dalintas smulkesniais ploteliais.

Piečiau buvo įsikūrusi antrojo kunigo sodyba (dabar Pamarių g. Nr. 6). Ji galbūt buvo įkurta po 1879 m., kai Priekulės bažnyčiai buvo paskirta antroji kunigo vieta. Kadangi ta patogi vieta prie judraus kelio į Pamarį iki tol lyg nebuvo užimta jokių kitų sodybų, tai galima spėti, kad visas tas plotas nuo seno priklausė Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčiai. Patogiojo vietoje priešais senąją kleboniją ir buvo įkurdinta antrojo kunigo sodyba.

Sovietmečiu ji buvo gerokai pakeista nugriauti seni ūkiniai pastatai, pristatyta daug ir įvairių ūkinių statinių, perstatytas kunigo namas – jis paverstas keliabučiu gyvenamuoju namu, sklypas padalintas netaisyklingais ploteliais ir kt. Nebelikus būdingų ūkinių statinių palei gatvę, pasikeitė ir gatvės pavidalas – ji pernelyg ištuštėjo.

Dar piečiau XX a. pradžioje buvo pastatytas evangelikų liuteronų bendruomenės pastatas (dabar Pamarių g Nr 8). Atrodo, kad jis buvo bažnyčios parapijos sklypo pietiniame pakraštyje – galbūt taikantis prie geležinkelio apribojimų ar pan. Sovietmečiu sunaikinus didžiąją bažnyčią, šiame gerame pastate sovietiniai kareiviai laikė arklius. Vėliau išlikę parapijiečiai šiame pastate įrengė ir dabar veikiančią bažnytėlę.

Tarp minėtojo statinio ir geležinkelio ilgai buvo likęs tuščias tarpas. Pokariu čia buvo pastatytas individualus gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais (dabar Pamarių g Nr 10).

Pamarių g. rytiniame šone, piečiau senosios klebonijos sodybos, matyt, ilgokai taip pat buvo likęs tuštesnis tarpas tarp tos sodybos ir geležinkelio. Gal tik XX a. pradžioje ten buvo įkurdinta didoka sodyba (dabar Pamarių g Nr 5). Pokariu pagal anuometinį paprotį buvo perstatytos tos sodybos ūkinis pastatas, jame įrengtas daugiabutis gyvenamasis namas (dabar Pamarių g Nr 5a). Senosios sodybos rytiniame pakraštyje, jos gilumoje, buvo pastatyta daug įvairių ūkinių pastatėlių (sandėliukų, garažų, rūsių, lauko virtuvėlių ir pan. ). Itin prasti ūkiniai trobesiai buvo pastatyti į šiarryčius nuo šios sodybos, lyg niekieno žeme tapusiame plote už kūdrų. Ten susiklostė chaotiški antisanitariniai labirintai.

Trumpai apibūdinant nagrinėtosios Pamarių gatvės atkarpos (nuo jos pradžios iki geležinkelio pervažos) urbanistinės raidos ypatybes, pažymėtini šie momentai:

- akivaizdžiai seniausiu lieka esamas ir buvęs apstatymas šiauriniame Pamarių gatvės gale (buvusi evangelikų liuteronų bažnyčia, parapijinė mokykla ir senoji klebonija), kur galbūt liko XVI a. žemėvaldos bei urbanistinės struktūros žymių. Kultūros paveldo požiūriu – tai pati svarbiausia Pamarių gatvės dalis, kurios išlikusius bruožus bei fragmentus būtina išsaugoti, paryškinti bei at kurti;

piečiau (matyt, buvusioje bažnyčios-parapijos žemėje), abipus Pamarių gatvės jau vėliau kūrėsi su bažnyčia susijusios sodybos bei pastatai (antrojo kunigo sodyba, bendruomenės pastatas – dabartinė bažnyčia);

dar piečiau, greta geležinkelio, kūrėsi naujausios sodybos – Pamarių g. Nr. 5 (XX a. pradžioje) bei Pamarių g. Nr. 10 (pokariu);

specifinį šios Pamarių gatvės dalies apstatymą bei suplanavimą (retokas apstatymas netoli buvusio judraus senojo centro, nedideli pastatai) lėmė specifinė šios teritorijos paskirtis – jos priklausomybė praeityje vietos bažnyčiai – evangelikų liuteronų parapijai. Tą labai savitą Priekulės bruožą būtina išsaugoti, kaip kad ir senosios žemėvaldos reliktus – istorines sklypų ribas.

3. Priekulė – senovinių vieškelių žymės

Nagrinėjamąja Turgaus gatvės atkarpa (nuo jos pradžios iki senosios geležinkelio pervažos) apibūdinsime pradėdami nuo rytinio galo – dabartinės pradžios.

Beje, istoriniu požiūriu ši „pradžia“ gerokai sąlygiška. Atrodo, kad ji susiklostė tik XIX a. viduryje, kai naujasis plentas iš Klaipėdos dabartinės Klaipėdos gatvės trasa įsikirto į senąjį vieškelį – Turgaus gatvę. Turbūt tik tada atsirado dabartinė Turgaus-Klaipėdos-Žalgirio gatvių sankryža. Istoriniu požiūriu – daug reikšmingesnė dabartinių Pamarių-Turgaus gatvių sankryža, kaip seniausių kelių į Klaipėdą, Kuršmarių pakrantę bei Šilutę-Tilžę kryžkelė.

Toji kryžkelė senovėjegalėjo būti dar šiek tiek kitokia. Tikslesniuose planuose matyti, kad Pamarių gatvės trasa, jei ją pratęstume už Turgaus gatvės ir aikštės, beveik sutaptų su Naujosios gatvės (kelio į Priekulės kilmingąjį dvarą bei Stragnus) trasa. Tas sutapimas turbūt nėra atsitiktinis. Galbūt senovėje keliukas nuo Pamario nesibaigė Priekulėje, o vedė tolyn į Stragnus bei dar tolimesnes gyvenvietes. Gal tą skersinį važinėjimą per pagrindinį vieškelį vėliau užtvėrė Kulminio dvaras (berods įsikūrusio pačioje kryžkelėje) šeimininkai, nenorėję, kad būtų važiuojama tiesiai per dvaro sodybą.

1810 m. žemėlapyje – ganėtinai schematiškame, tačiau atspindinčiame ir XVIII a. būklę – parodyta, kad kelias iš kilmongojo dvaro tada beveik statmenai kirtosi į pagrindinį vieškelį (dabartinę Turgaus gatvę). Jo įsikirtimas į tą vieškelį parodytas į Rytus nuo Pamarių-Turgaus gatvės sankryžos. Gal tai tik rodo, kad anuometinis kulminis dvaras jau buvo šiek tiek nustūmęs šonan neparankų kelelį. Gal įvairių epochų palikimą rodo šiek tiek savotiškai vingiuota Naujosios gatvės trasa – šiaurinėje dalyje nutaikyta tiksliai į Pamarių-Turgaus gatvių sankryžą, o pietinėje dalyje kiek dirbtinai pasukta rytų pusėn – lyg aplenkiant vėliau atsiradusią kliūtį (galbūt kulminį dvarelį).

Vienu ar kitu atveju (kol kas nėra patikimų duomenų daryti galutines išvadas) Priekulė turbūt nuo seno kūrėsi kaip gyvenvietė kryžkelėje. Tą rodo ir 1810 m. žemėlapis. Būtent į Priekulę vėduokle iš vakarų bei pietų tada suėjo daug smulkesnių keliukų nuo pamario gyvenviečių. Todėl tai atitinkamai veikė gyvenvietės raidą bei jos urbanistinę struktūrą.

Jau buvo minėta, kad būtent Priekulėje buvo pastatyta bažnyčia. Čia nuo seno buvo krautuvė (minėta jau pačioje XVII a. pradžioje), kažkoks dvarelis. Visa tai rodė didesnį gyvenvietės reikšmingumą, skatino jos plėtrą ne pagal eilinio kaimo pavyzdį. Reikšmingas urbanistinės raidos veiksnys buvo ir pats senasis vieškelis Klaipėda-Tilžė (dabartinė Turgaus gatvė).

4. Priekulės kulminio dvaro sodyba

Reikšmingiausias gyvenvietės struktūros elementas greta senojo vieškelio – Turgaus gatvės turėjo būti nuo seno minimas kulminis dvaras.

Anot Priekulės istoriko Gerhardo Jankaus, dar 1594 m. buvęs skerdiko Hanso Groso dvarelis Priekulėje vadintas kulmiškuoju. 1619 m. Urbanas Jagentoifelis Kulmo teisių pagrindu gavo žemės Priekulėje bei smulkininko teises. Tos pačios (?) smuklės ir mažo dvarelio savininkai 1713 m. buvo Kristoforas Grubė, 1714 m. – Elijas Heringas, 1736 m. – Jeremijas Heringas, vėliau Žanas de la Bratonjeras. Šis 1759 m. pardavė smuklę ir jai priklausančią žemę Johanui Georgui Gleichui. To kulmiškojo dvaro pastatai tada jau buvo iki pamatų sudegę rusų invazijos metu (1756-1763 m.). Vėliau, matyt, atstatytą dvarą valdė Gleichų šeima. Teigiama, kad jo pastatai buvo išsidėstę aplink turgaus aikštę. XIX a. pagrindinės kulminio dvaro savininkų pajamas sudarė nuompinigiai už abi Priekulėje esančias karčemas bei mokestis už naudojimąsi turgumi. 1908 m. Gleichai nusigyvenusį dvarą pardavė dvarininkui ir arklių pirkliui Vertmantui. Šis dvarą išparceliavo ir atskiromis dalimis išpardavė.

Ši trumpa istorinė apžvalga išryškina kelis svarbius Priekulės urbanistinės raidos momentus. Kulminio dvaro, esančio pačiame Priekulės centre, istorija gan tiksliai atsekama nuo 1713 m. Matyt, tas pats dvaras (anuomet valdęs didelius plotus žemės – apie 365 margus) gyvavo ir 1619 m., galbūt ir 1594 m. bei dar seniau.

Taip seniai įsikūrusio dvaro sodyba turėjo klostytis pagal tų laikų tradicijas. Tiesa, po XVIII a. vidurio atstatymų kulminio dvaro sodyba galėjo būti ir daugiau perstatyta. Tikslesnių duomenų apie jos senesnę būklę – planavimą, pastatus – kol kas neturime.

Istorikės Z. Genienės žiniomis, XIX a. viduryje ir antroje pusėje buvo išplėsta turgaus aikštė – suplanuota stačiakampė aikštė į rytus (?) nuo bažnyčios. Ji įsikūrė kulminio dvaro žemėje, todėl pajamos, surinktos iš rinkliavų, atitekdvao dvarui. Prie turgavietės įsikūrė kelios naujos karčemos. Apie 1900 m. prie naujosios turgaus aikštės buvo pastatyta karčema, gal vėliau (1925 m.- ?) – gaisrinė. Turgavietė buvusi dviejų dalių – minėta stačiakampė aikštė ir senoji aikštė į pietvakarius (?) nuo šios, kur buvo prekiaujama gyvuliais.

Visur pabrėžiama, kad kulminio karčema (kaip ir bažnyčia, krašto tarėjo dvaras) bei jiems priklausiusi žemė trukdė Priekulės centre kurtis naujoms sodyboms.

Tad Priekulės centrinės dalies funkcionavimą iki XIX a. galima vaizduoti taip: plotą abipus dabartinės Turgaus gatvės užėmė kulminio dvaro sodyba, o plotus abipus dabartinės Pamarių gatvės valdė bažnyčia. Senesnysis turgus buvo gal už Priekulės kulminio dvaro sodybos ribų – į vakarus nuo jos, abipus Turgaus gatvės. Gal ir tas plotas priklausė kulminiam dvarui, nes nėra žinių apie kokius kitus žymesnius senosios turgavietės valdytojus.

Vėlesnės Priekulės centro raidos pagrindinė tendencija, matyt, buvo laipsniškas kulminio dvaro sodybos nykimas; jo sodybos plotas buvo perleidžiamas vis naujiems naudotojams.

Matyt, siekiant didesnių pajamų (gal ir nebesutelpant senojoje aikštėje) buvo sukurta naujoji turgaus aikštė. Nelabai aiški to vyksmo logika. Pakankamai tuščių plotų juk buvo ir ties senąja aikšte (pavyzdžiui, anuomet tuščias dabartinės katalikų bažnyčios sklypas). Gal naujoji aikštė buvo įkurta tiesiog dvaro sodybos kieme, kur gal reikėjo didesnių lėšų ar daugiau darbo pertvarkymams. Gal naujoji turgaus aikštė „įtraukta“ į miesto centrą siekiant geriau kontroliuoti prekybininkus. Gal būta ir kitokių motyvų. Kol kas pažymėsime, kad Priekulės centrinės dalies urbanistinė raida šiuo požiūriu yra labai savita ir ganėtinai reta.

Kita vertus, istoriniu požiūriu gana vėlyvas turgaus aikštės atkelimas į beveik geometrinį senosios gyvenvietės centrą – kitur būtų buvęs akivaizdus urbanistinės struktūros „praskiedimas“, praretinimas, o Priekulės atveju tapo centrinės dalies urbanistinės intensifikacijos veiksniu. Mat bent kelis šimtmečius tą centrą užėmusi kulminio dvaro sodyba, buvusi turbūt gan „kaimiška“. Tarp senų gyventojų išliko pasakojimai, kad vėlesnės turgaus halės vietoje buvusios dvaro karvidės. Iš ten karves gindavo į netoliese (žemumoje) buvusią kūdrą. Tad naujosios turgavietės vietoje ilgai vyko visai žemdirbiškas gyvenimas. Lyginant su žemdirbiška veikla, naujos turgaus aikštės įsikūrimas (aiškiai skatinęs įvairių prekybos bei paslaugų įstaigėlių kūrimąsi aplink ją) buvo didelis žingsnis Priekulės „miestiškėjimo“ keliu.

Deja, kol kas neturime patikimų duomenų apie Kulminio dvaro praeitį bei jo raidą – planavimo bei apstatymo atžvilgiais. Apie visa tai tenka tik spėlioti.

Galima spėti, kad vėlesniais amžiais ties dabartine Turgaus gatve – anuometiniu pagrindiniu vieškeliu – buvusi kulminio dvaro sodyba ten ir turėjo įsikurti XVII a. pradžioje arba dar anksčiau. Pagrindinis sodybos pastatas – savininkų gyvenamasis namas – turėjęs stovėti ne kažkur sklypo gilumoje (kur buvo vėliau žinomos dvaro karvidės ir dar vėliau turgaus halė), o labiau reprezentacinėje vietoje – matyt, netoli reikšmingojo kelio. Tokių vietų aptinkame bent dvi.

Viena jų – dabartinis skverelis Turgaus ir Pamarių gatvių sankryžoje (pokariu įrengtas sunaikinto didžiulio pastato vietoje). Paslaptingas ten buvęs tas pastatas – lyg ne per senas, medinis, tačiau garsėjęs savo didžiuliais rūsiais, gal užsilikusiais dar nuo senesnių amžių). Reikšminga statinio padėtis – svarbiausių kelių (Turgaus ir Pamarių gatvių) sankryžoje, natūralioje pakilumoje (iškilusioje kiek aukščiau už naująją turgaus aikštę – matyt, kulminio dvaro sodybos kiemą senesniais laikais). Jau kiek minėta ir ypatinga to sklypo istorija – jis aiškiai buvo užimtas dar prieš bažnyčios įkūrimą Priekulėje (bent XV-XVI a. ), ten gal buvus ne visai eiliniam statiniui ar sodybos šeimininkui, kurio net bažnyčios statyba negalėjo nustumti nuo užimtos reprezentacinės vietos.

Antra galima vieta – dabartinis pastatas Klaipėdos g. Nr. 1/Turgaus g. Nr. 2. Šis pastatas dažnai nurodomas kaip paskutinių kulminio dvaro savininkų buveinė. Tačiau neaišku, kaip buvo iš tiesų. Nežinomos ir rusų invazijos XVII a. pasekmės, tuometinio kulminio dvaro sodybos likimas. Po ano visuotinio sunaikinimo („statiniai buvo sudeginti iki pamatų“) vėlesnis davro savininkų gyvenamasis dvaras galėjo būti atstatytas senojoje vietoje, o galėjo būti ir kitur perkeltas.

Kol kas neaiškus ir Priekulės urbanistinės raidos istorijai labai svarbus klausimas – rytinio kulminio dvaro sodybos pakraščio susiformavimo laikotarpis. Dabar tebestovintys pastatai Klaipėdos g. Nr. 1 ir 3 formuoja labai aiškią ribą – apstatymo juostą. Galima spėti, kad daugmaž rytiniu tos juostos pakraščiu praeityje ėjusi kulminio dvaro sodybos rytinė riba. Per dabartinį skverelį, vėlesnę trikampę aikštę Turgaus-Klaipėdos-Žalgirio gatvių sankryžoje, matyt, ėjo skersinis keliukas į pagrindinį vieškelį – gal seniau egzistavęs dabartinės Naujosios gatvės tęsinys.

To keliuko ir pagrindinio vieškelio sankryžoje taip pat galėjo stovėti pagrindinis kulminio davro pastatas – kad ir galu pasisukęs į vieškelį, tačiau pagrindiniu fasadu atsigrežęs į Minijos slėnius, lyg pasitikdamas nuo Tilžės pusės atvykstančius pakeleivius.

Neaiški ir istoriniuose šaltiniuose minimos kulminės karčemos vieta. Ji, be abejo, buvo statyta netoli vieškelio – patogioje vietoje pravažiuojantiems (o ir bažnyčios lankytojams, kaip kad pabrėžta ir jau minėtame 1613 m. dokumente). Galima spėti, kad ta karčema galėjo stovėti arba jau apibūdintame pokariniame skverelyje Turgaus ir Pamarių gatvių sankryžoje, arba vėlesniais amžiais žinomos užeigos (dabar Turgaus g. Nr. 8) vietoje. Mažiau tikėtina, kad ji buvo pastatyta atokiau nuo tos svarbios kryžkelės – pavyzdžiui, vėlesniais amžiais žinomo restorano – viešbučio (dabar ten daugiabutis gyvenamasis namas Turgaus g. Nr. 9) vietoje.

Kulminio dvaro sodybos ūkiniai pastatai veikiausiai buvo statomi atokiau nuo vieškelio (išskyrus gal kokias arklides, vežimines ar pan.) – kur nors sklypo gilumoje. Vėlesniais amžiais ten buvo žinomos dvaro karvidės (vėlesnė turgaus halė – dabartinė sporto salė Turgaus g. Nr. 4), senoji kalvė (vėliau gaisrinė – Turgaus g. Nr. 6).

Jau spėjome, kad naujoji turgaus aikštė seniau galėjo būti kulminio dvaro sodybos kiemas, galbūt iš visų pusių apsuptas statiniais. Tada gal galėjo būti koks nors pastatas ir tos aikštės pietiniame pakraštyje, palei vieškelį (Turgaus gatvę).

Toks taisyklingas dvaro sodybos suplanavimas – pastatus dėstant aplink stačiakampį kiemą – buvo būdingas Prūsijos valstybei. Taip pat griežtai buvo suplanuota ir dar vaizdingesnėje vietoje išsidėsčiusi Priekulės kilmingojo dvaro sodyba.

Iki dabar berods likusios ir ganėtinai aiškios kulminio dvaro sodybvietės ribos – išryškėjančios visuose planuose. Rytinę ribą jau apibūdinome – tai dabartiniai pastatai Klaipėdos Nr. 1 ir 3. Pietine riba, matyt, buvo senosios evangelikų liuteronų bažnyčios šventoriaus šiaurinis pakraštys. Mažiau aiški vakarinė riba – gal ėjusi kiek į vakarus nuo senosios užeigos (Turgaus g. Nr. 8) vakarinio galo. Užtat labai ryški šiaurinė riba – iki dabar išlikęs tiesus tarpas tarp statinių šiauriau buvusios turgaus halės (pokariu sporto salės). Tos ribos ganėtinai aiškiai apibrėžia taisyklingą stačiakampį ties Turgaus ir Pamarių gatvių sankryža.

Vėlesnės kulminio dvaro parceliacijos (teigiama, kad jau XIX a. pabaigoje nusigyvenantys savininkai pradėjo pardavinėti sklypus dvaro valdytuose plotuose), jo galutinis likvidavimas 1908 m. neabejotinai pakeitė dvaro sodybos liekanas. Dar labiau jos nukentėjo sovietinės okupacijos metais – pavyzdžiui, reikšmingojo sudegintojo statinio prie Turgaus-Pamarių gatvių sankryžos vietoje buvo įrengtas šabloniškas pokarinis skverelis.

Tačiau likę kulminio dvaro sodybos išdėstymo elementai turi būti saugomi kaip reikšmingas ir retas XVII a. pradžios (gal ir dar ankstesnių laikų) Priekulės urbanistinės raidos elementas.

Reikšmingi yra ir vėlesnių amžių fragmentai – naujoji turgaus aikštė, buvusi turgaus halė ir pan. Tai jau praėjusios epochos ir iš pagrindų sunaikintosios šio krašto kultūros, jo klestėjimo XIX a. – XX a.pradžioje reliktai. Tie elementai turėtų būti saugomi kaip naujesnių laikų kultūros paveldo reikšmingas klodas.

Dr. Martynas PURVINAS

Arcit. Marija PURVINIENĖ, Kaunas

Voruta“ Nr. 17 (299) 1997 m. gegužės 1-9 d., Nr. 18 (300) 1997 m. gegužės 10-16 d.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra