Mažosios Lietuvos ir jos kultūros paveldo tyrėjas – Martynas Purvinas

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Birutė ŽEMAITAITYTĖ, Vilnius


2007 m. pabaigoje Kaune išleista knygelė „Martynas Purvinas. Bibliografinė rodyklė (1972-2007)“*.

Joje pateikta autoriaus biografija ir pirmą kartą gausi spausdintų darbų bibliografija: 1. knygos; 2. moksliniai straipsniai: kraštovaizdžio analizė, liaudies architektūra, Mažosios Lietuvos kultūros paveldas, urbanistika ir architektūra; 3. enciklopedijų straipsniai; 4. mokslo populiarinimo straipsniai: Mažosios Lietuvos kultūros paveldas, liaudies architektūra, architektūra ir urbanistika, kraštovaizdžio architektūra; 5. publicistika: Mažoji Lietuva; architektūros ir urbanistikos problemos; aktualijos.

Bibliografiją sudarė pats Martynas Purvinas ir Marija Purvinienė. Joje 2 335 pozicijos (iš jų 5 knygos) pagal chronologiją.

Martynas Purvinas gimė Kaune 1947 m. gruodžio 13 d. išeivio iš Mažosios Lietuvos šeimoje. Jo tėvas doc. dr. Erikas Purvinas (1908-1999) kilęs iš gausios lietuvininkų bei kuršininkų giminės, gyvenusios Klaipėdos ir Šilutės apylinkėse, Kuršių nerijoje, ir piečiau Nemuno (Pakalnės, Labguvos, Unguros ir kt. apskrityse). Senelis Martynas valdė didelį žemės sklypą su keliais namais Klaipėdos centre; greta kasdieninių darbų dar užsiėmė ir lietuviškos bendruomenės reikalais, buvo lietuviško laikraščio redaktorius.

Prasidėjo sovietinė okupacija, o vėliau ir II pasaulinis karas. Beveik visiems Purvinams pasitraukus į Vakarus nuo artėjančio fronto bei slapstymosi nuo nacių gaudynių, M. Purvino tėvas E. Purvinas liko Didžiojoje Lietuvoje. Pokariu atsikūrus Lietuvos žemės ūkio akademijai grįžo ten dirbti, patirdamas visas sovietinio režimo „malones“ ir slėpdamas praeitį.

Tokioje atmosferoje ir augo M. Purvinas. Teko girdėti dar aidint šūvius Pakaunės miškuose. Vienas po kito vis nyko vaikystėje šmėkštelėję senų laikų žmonės – vieną ištrėmė, kitas pabėgo į Vakarus. Laimingiausi metai praėjo Kauno vidurinėje dailės mokykloje – gabesni vaikai, atidesni mokytojai, vasaromis kelionės į vaizdingas vietoves. Tik rengiantis baigiamiesiems egzaminams, kartu su visa klase teko stoti į komjaunimą – antraip nepateksi į aukštąją mokyklą.

Nuo mažų dienų vartant tėvo knygas apie gamtą ir senąsias enciklopedijas, gerai besimokant mokykloje, ją pabaigus netraukė į „grynąjį meną“. M. Purvinas pasirinko architektūros studijas, „kur Kauno politechnikos instituto Statybos fakulteto mandatinėje komisijoje vėl užkliuvo jo tėvo kilmė. Laimei, vadovas numojo ranka: „jis tik žoleles renka“, nepavojingas“ (p. 10). 1965 m. studijoms pasirinko gyvenviečių planavimą – urbanistikos pakraipą, galop ir kraštovaizdžio architektūrą, mielesnę nuo vaikystės gamtoje vasarojusiam negu anuometinių betoninių „dėžučių“ projektavimą. Diplomą apgynė su pagyrimu. Deja, sovietinė tikrovė nebuvo idiliška – po studijų teko dar pabuvoti armijos poligone.

Pagal paskyrimą nuo 1970 m. rudens M. Purvinas ėmė dirbti Žemės ūkio statybos projektavimo institute (ŽŪSPI) – didžiuliame sovietinio projektavimo fabrike, kur beveik iš standartinių projektų buvo štampuojama žadėtosios šviesios ateities pastatai. Vadai gabų studentą buvo išsiuntę į Maskvą disertacijos parengimui. Tačiau poros mėnesių ruošimasis nuėjo veltui – nors stojamieji egzaminai ir buvo išlaikyti, bet lietuviškąją vietą Maskvos aspirantūroje užėmė Vidurinės Azijos atstovas. Grįžęs į ŽŪSPI, M. Purvinas sulaukė pasiūlymo 1971 m. stoti į Vilniaus Inžinerinio statybos instituto (VISI) Architektūros fakulteto aspirantūrą. Ten įstojus vis buvo tikslinama „darbo kryptis plačiame kraštovaizdžio architektūros bare, galop užčiuopus itin painią kraštovaizdžio analizės problematiką“ (p. 11). Prasidėjo vis įdomesnių atradimų metas – sukurta kraštovaizdžio erdvinės struktūros samprata, jos tikslios analizės bei vertinimo originalūs metodai, apibūdinti tokie reiškiniai kaip kraštovaizdžio natūralizmas bei įvairovė. Baigus aspirantūrą vėl pasikartojo maskvietiška istorija – dėstytojo vietai parinko žmogų, kuris turėjo ryšių „iš viršaus“. M. Purvinui teko grįžti į Kauną ir darbuotis Lietuvos statybos ir architektūros mokslino tyrimo instituto (LSAMTI) urbanistikos sektoriuje.

1975 m. išvyko dėstyti paskaitų į VISI architektūros fakulteto Gyvenviečių planavimo ir tvarkymo (vėliau Urbanistikos) katedrą, kur darbuotasi dar aspirantūros metais. Iš pradžių jaunas dėstytojas matė daugybę veiklos barų. Giliau pasinėrus į mokslinio tyrimo vandenis, skatinti studentų moksliniai darbai, analizuoti akivaizdžiai netikę sovietinės urbanistikos bei architektūros pavyzdžiai, rengtos naujos darbų ir praktikų metodikos. Žmonai Marijai Purvinienei LSAMTI Urbanistikos sektoriuje išplėtojus Lietuvos miestų tyrimus, M. Purvinas pradėjo bendradarbiauti su LSAMTI, kartu su studentais tyrė Kauno centrą, Trakus, kitus miestus. Kaupėsi gausi tyrimų medžiaga, nauji atradimai ir publikuoti reikšmingi moksliniai straipsniai.

Šie pasiekimai buvo naudingi katedros ir fakulteto ataskaitoms, bet laikui bėgant vis labiau ėmė erzinti kolegas bei vadovus – „pernelyg darbštus išsišokėlis „negražiai atrodė“ pilkšvame fone, pavojingai judino daugeliui įprastą stagnacinį liūną“ (p. 12). 1980 m. kandidatinę disertaciją „Architektūrinės analizės teoriniai – metodiniai klausimai“ apsigynęs, 1983 m. docento pedagoginį vardą gavęs M. Purvinas ir toliau nesilygiavo į kolektyvą atsisakęs stoti į komunistų partiją. Vėliau, pakritikavus vietinių partiečių bei saugumiečių įžūlumą, 1987 m. neva pačiam teko pasitraukti iš VISI.

1987 m. įsidarbino LSAMTI; ten jam pavedė tirti sovietinę urbanistiką rengiamam „Lietuvių architektūros istorijos“ IV tomui. Įsidrąsinant Lietuvos spaudai M. Purvinas dar 1988 m. pradeda skelbti vis atviresnius straipsnius apie sovietinę urbanistiką, liaudies architektūros likimą, Mažosios Lietuvos kultūros paveldą. Kitas svarbiausias jo veiklos baras – liaudies architektūros tyrimai. Bet 1987 m. vasarą vėl bedarbiu likęs, dėl pernelyg didelio savo domėjimosi kaimų praeitimi ir sovietmečiu nepageidaujamiems jos puslapiais, jis ėmė fiksuoti senuosius kaimus Rusnės apylinkėse. Taip atsivėrė naujas didžiulis darbo baras. Darbo VISI laikais tiesiog buvo drausta planuoti tyrimo ekspedicijas į Mažąją Lietuvą – „sovietinės okupacijos dešimtmečiais tai buvo etnokultūriniam sunaikinimui pasmerktas kraštas. Tik atskirų pasišventėlių dėka 1980 m. buvo organizuota kraštotyros ekspedicija į Rusnę, kur M. Purvinas vadovavo paminklotyrininkų grupei“ (p. 14-15). Tačiau taip ir nebuvo leista išleisti knygos apie Rusnę. Ji pasirodė tik 1992 m.

Taigi nuo 1987 m. iki dabar M. Purvinas kasmet tiria savo protėvių kraštą – lankytą dar vaikystėje. Per kaimų tyrimo metus suvokęs nesulaikomą senojo kaimo griūtį, jis pradėjo kruopštų tyrimą ir Mažojoje Lietuvoje. Naujaisiais laikais didieji darbai pagaliau buvo pastebėti – 1998 m. išeivijoje veikiantis Mažosios Lietuvos fondas jį su talkininke žmona apdovanojo Dr. Vydūno premija už veikalo „Mažosios Lietuvos kaimai“ rankraštį. 1996 m. abu gavo Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“, o 2006 m. – M. Jankaus kultūros paveldo premiją.

Nuo 1996 m. M. Purvinas įsijungė į naują didelį darbą – unikalios „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ (MLE) rengimą. Nuo 1997 m. pavasario tapo MLE vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju (o faktiškai – MLE rengimo vadovu ir sudarytoju) ir ėmėsi beveik neįmanomos apimties darbo, „iš daugybės šaltinių rinkdamas gausybę duomenų apie sovietimečiu suniokotą kraštą, negrįžtamai sunaikintą jo savitą kultūrą“ (p. 16). Daugelį metų už savo lėšas kasmet važinėjo į Vokietijos archyvus ir bibliotekas, iš kur parvežė tūkstančius dokumentų kopijų iki tol Lietuvoje nežinotos istorinės medžiagos šio krašto savitumui atskleisti. MLE I-III tomams parengė vienas (ir su kitais) net 1817 straipsnių. Beje, bibliografijoje nėra 98-ojo puslapio (vietoje jo pakartotas 88 p.), tad neįrašyti 6 paskutiniai straipsniai iš MLE ir 12 – iš VLE.

Biografinės apybraižos autorius prof. dr. Jonas Minkevičius rašo, kad „per keliolika pastarųjų metų vieno
žmogaus pastangomis buvo atvertas ištisas naujas kontinentas – ilgai užmarštyje buvusi Mažosios Lietuvos tradicinė medžiaginė kultūra“ (p. 16).

M. Purvinas Mažosios Lietuvos kultūros paveldo klausimais 1994-2007 m. istorijos laikraštyje „Voruta“ paskelbė 20 aktualių publikacijų (iš jų 10 kartu su žmona).

Nepaprastai gausios M. Purvino publikacijos labai praturtino Lietuvos architektūrologiją.

*Martynas Purvinas. Bibliografinė rodyklė (1972-2007) / KTU Architektūros ir statybos institutas. – Kaunas: V. Dobrovolsko firma „Lameta“, 2007. – 125 [1] p., iliustr. Tiražas 300 egz.

*****
Įdomumo dėlei pateikiama smulkesnę informaciją apie M. Purvino str. „Vorutoje“.

M. Purvinas Mažosios Lietuvos kultūros paveldo klausimais 1994-2007 m. istorijos laikraštyje „Voruta“ paskelbė 20 aktualių publikacijų (iš jų 10 kartu su žmona): 1994 m. – 2; 1996 – 4; 1997 – 4; 1998 – 4; 2006 – 4; 2007 – 2.

Publikacijos Nr. pagal chronologiją:
1994 m. – 272, 281; 1996 m. – 319, 325, 332, 333; 1997 m. – 353, 354, 355, 359; 1998 m. – 374, 376, 381; 2006 m. – 1623,1624,1628,1635; 2007 m. – 2324, 2325; 1998 m. – 394,

Nuotraukoje:
Bibliografinės rodyklės viršelis

Voruta. – 2008, saus. 26, nr. 2 (644), p. 2.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra