Mažosios Lietuvos enciklopedija – pageidavimai iš vokietkalbės aplinkos

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Vokietijos ir Šveicarijos mokslinėse bibliotekose jau yra keturtomė „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ (MLE). Bet ja naudotis gali labai nedaug žmonių.
 
Nors angliškai ir vokiškai yra pateiktos tiek antraštės, tiek visų tomų įžangos, tačiau enciklopedijos tekstas nemokantiems lietuviškai yra neprieinamas dėl kalbos barjero. Todėl vienatomė enciklopedija, išleista anglų kalba, padarytų ją labiau prieinamą pasauliui. O leidimas vokiečių kalba atitiktų daugelio Vokietijoje gyvenančių išeivių iš buvusios Rytų Prūsijos interesus.
 
Tokia enciklopedija svarbi ne tik žmonėms, kurie neteko savo tėvynės prie Nemuno ir Priegliaus, bet ir jų palikuonims, kurie dažnai atvyksta į Kaliningrado sritį ir buvusį Klaipėdos kraštą. Vyresnieji nori vėl išvysti savo gimtąsias ir jaunystės vietas, jaunesnieji – susipažinti su vietovėmis, apie kurias pasakoja jų tėvai ir seneliai.
 
Enciklopedija būtų naudinga ir kitiems vokietkalbiams, besidomintiems istorija, visų pirma, žurnalistams bei mokslininkams. O štai svarbiausias argumentas vokiškam leidimui: žinios apie senųjų Rytprūsių etninę grupę – prūsų lietuvius – dabartinėje Vokietijoje yra nepaprastai menkos.
 
Daugelis žmonių apskritai nieko nežino apie šios gyventojų grupės egzistavimą, jau nekalbant apie jos istoriją ir kultūrą. Čia jiems bent kiek galėtų padėti Mažosios Lietuvos enciklopedija. Juk Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje gyvena nemažai žmonių, kuriuos pagal vardus ir pavardes galima kildinti iš lietuviškų šaknų.
 
Yra daug publikacijų vokiečių kalba apie tuometines provincijas abipus Vyslos – Vakarų ir Rytų Prūsiją. Vien Ernsto Wermkės sudaryta didžiulė 1939–1970 m. išleistų leidinių Rytų ir Vakarų Prūsijos istorijos bibliografija (Bibliographie der Geschichte von Ost- und Westpreußen) apima daugiau kaip 23 000 bibliografinių vienetų – tai straipsniai spaudos leidiniuose, antologijos, monografijos.
 
Daug publikacijų, tarp jų ir populiaraus pobūdžio, susijusios su politiniais perversmais Vidurio Rytų Europoje XX a. 9 dešimtmetyje. Tačiau šioje literatūros gausoje vokiečių kalba iki šiol nėra regioninės enciklopedijos, tokios kaip MLE. Šis leidinys užpildytų informacijos, bent jau apie tuometinės Rytų Prūsijos šiaurės rytinės dalies, kuri Vokietijoje vadinama Prūsų Lietuva, spragas. Išleisti Mažosios Lietuvos enciklopedijos vokiškąją versiją būtų ambicingas uždavinys.
 
MLE pasižymi nepaprasta faktinės tekstinės medžiagos ir iliustracijų gausa. Niekur kitur nėra tiek daug glaustos informacijos apie mažiausių kaimelių, jų kapinių, bažnyčių, mokyklų istoriją ir išvaizdą, tokio detalaus daugelio vandenų, pelkių ir miškų aprašymo. Didžiausiems Rytprūsių Lietuvos provincijos miestams – Karaliaučiui, Klaipėdai, Tilžei – paskirti ištisi skyriai su abėcėline tvarka išdėstytais straipsniais jų viduje. Pateikta nesuskaičiuojama daugybė žmonių, kurie kokiu nors būdu susiję su šiuo kraštu ir su lietuvybe, biografijų. Siekiant išsamumo, neišvengta ir mažiau reikšmingų asmenybių aprašymo, pateiktos biogramos ir tų, apie kurių gyvenimą neturėta pakankamai duomenų. Šie trūkumai parodo, kokį kiekį medžiagos enciklopedijai turėjo parengti maža redakcija, dirbusi anaiptol ne idealiomis sąlygomis, disponavusi ribotais resursais.
 
Negausiose recenzijose, kurios Vokietijoje buvo skirtos MLE, besąlygiškai pripažįstamas medžiagos turtingumas ir džiaugiamasi, kad pateikta gana daug naujos, net ir specialistams, informacijos. Bet aptariami ir kai kurie prieštaravimai, susiję daugiausia su viso projekto koncepcija, ypač su XX a. aštuoniasdešimties metų istorija. Enciklopedijos idėja kilo mažlietuvių išeiviams Šiaurės Amerikoje, ją išplėtojo ir finansavo ten įkurtas Mažosios Lietuvos fondas.
 
Vokietijoje išsakyta kritika nukreipta iš esmės į tai, kad MLE išimtinai orientuojamasi į tarpukario Lietuvos istoriją, o jos vertinimai dažniausiai atitinka tautininkų laikų ideologiją. Reikia pripažinti, kad, vertinant 1923-01-09 Klaipėdos sukilimą, naujausiais Lietuvos istorikų tyrimais ir išvadomis buvo mažiausiai pasinaudota. Atrodo, kad romantizuotas lietuvininkų istorijos įvaizdis nubloškė rengėjus gerokai atgal, į laikus, iš kurių Europos istorijos raidą mato mažlietuvių išeivija, ir tai paveikė MLE koncepciją.
 
Bet reikėtų pridurti, kad čia kalbu tik apie I ir II tomų recenzijas1. Po IV tomo pasirodymo viso kūrinio vaizdas leidžia cum grano salis pasakyti, kad redakcija Vilniuje pasistengė ir tomas po tomo darė pažangą – istorinę praeitį ir jos vertinimą pateikė gerokai objektyviau ir daugelio bendradarbių pastangomis atitinkamai enciklopediškiau suredagavo. Tai ypač pastebima tuo atžvilgiu, kad pateikta kur kas daugiau vokiečių kilmės asmenybių, susijusių su kitomis Rytprūsiuose gyvenusiomis etninėmis grupėmis. Ši aplinkybė parodo esminę problemą, kurią konceptualiai įveikė MLE ir kurią svarbu atskleisti planuojamame leidinyje vokiečių kalba.
 
Neabejotinai yra teisėta pasirinkti vieną tautinę grupę, jos istoriją ir kultūrą kaip enciklopedijos objektą. Bet problema yra ta, kad Mažosios Lietuvos etninėje ir geografinėje erdvėje šimtus metų gyveno dvi etninės grupės – vokiečiai ir lietuviai. Jos gyveno ne tik viena šalia kitos, bet ir viena su kita tiek mieste, tiek kaime. Situaciją komplikuoja tai, kad vokiečių tauta dominavo politiškai, todėl diktavo ir socialinei sričiai, ir kultūrai. Akultūracijos ir asimiliacijos procesai ištisus šimtmečius nuolatos veikė lietuvių tautinės grupės raidą. Esant tokioms aplinkybėms, yra sunku, sakyčiau, neįmanoma net ir hipotetiškai jų atskirti – vienos etninės (ir kalbinės) grupės kultūrą atriboti nuo kitos. Kaip pavyzdį galima paminėti MLE pateikiamus lituanizmus rytprūsiečių dialekte. Atvirkštiniam vyksmui – germanizmams, patekusiems į lietuvininkų dialektą, skiriama kur kas mažiau dėmesio.
 
Bet juk abu šie procesai yra glaudaus skirtingų kalbinių kultūrų susipynimo ženklai. Kaip džiuginantį beveik 10 metų trukusio redakcijos tobulėjimo rezultatą reikėtų pripažinti tai, kad krašto bikultūriškumui pradėta skirti vis daugiau dėmesio.
 
Tokios mintys kyla, galvojant, kuo vokietkalbiams skaitytojams galėtų būti įdomi MLE vokiškoji laida. Viena vertus, jie norėtų daugiau sužinoti apie lietuvininkus ir jų kultūrą, antra vertus, – taip pat ir apie jų ryšius su kaimynais vokiečiais.
 
Šiandieninėje Vokietijoje mažlietuvių etninė grupė yra beveik užmiršta, ir tai labai liūdnas faktas. Pavyzdžiui, Martyno Jankaus vardo nėra jokiame vokiškame žinyne, net Vydūnas ir jo kūryba menkai žinoma. O juk abi asmenybės, be kita ko, buvo susijusios ir su vienokia ar kitokia priešprieša vokiškai aplinkai. Todėl būsimajame leidinyje turėtų būti pristatyti ir svarbiausi mažlietuvių asmenys.
 
Tuometiniai regiono gyventojai ar jų palikuonys visų pirma tikėtųsi rasti kuo daugiau faktų apie prarastąją savo tėvynę, jos praeitį ir gyvenimo būdą.
 
Dar norėčiau paminėti, kad vokietkalbėje erdvėje reikėtų vartoti terminą Prūsų Lietuva, nes sąvoka Mažoji Lietuva Vokietijoje nevartojama.
 
„Kultūros barai“ nr. 5
 
www.lrytas.lt
 
V. Ščiavinsko nuotr.
 
Nuotraukoje: Enciklopedija svarbi ne tik žmonėms, kurie neteko savo tėvynės prie Nemuno ir Priegliaus, bet ir jų palikuonims

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra