„Mažoji studija“. Romas Sakadolskis. Mums svarbiausia buvo pralaužti Lietuvos izoliaciją

Autorius: Data: 2013-12-29, 13:04 Spausdinti

„Mažosios studijos“ laidoje „Kultūra ir religija“ pranciškonas Arūnas Peškaitis kalbino žurnalistą, ilgametį „Amerikos balso“ radijo Lietuviškos redakcijos bendradarbį Romą Sakadolskį.

Puikiai atsimenu tą laiką, kai laisvės dvasia skverbėsi pro senus radijo imtuvus. Amerikos balsas, Laisvoji Europa, Vatikano radijas ar BBC – tai buvo informacijos kanalai, kurie keitė žmonės, griovė izoliaciją, Beje, ar Amerikos balso radijas vis dar egzistuoja?

Taip, kalba pasauliui, kaip ir anksčiau. Tačiau buvo priimtas politinis sprendimas, kad nebėra būtinybės perteikti informacijos lietuvių ir dar kai kuriomis kitomis kalbomis, nes tose valstybėse jau egzistuoja žiniasklaidos laisvė. Tai logiškas sprendimas. Galbūt Laisvosios Europos radijas dar galėjo kiek ilgiau egzistuoti ir būti kokybiškos žiniasklaidos pavyzdžiu, tačiau čia jau kitos diskusijos tema. Sprendimas uždaryti Amerikos balso redakcijas tų valstybių, kurios tapo nepriklausomos, kalbomis, mano galva, logiškas.

Po Baltijos valstybių okupacijos lietuviai, latviai ir estai, gyvenantys JAV, spaudė šios šalies vyriausybę, kad ši tęstų nepripažinimo politiką. Tai, kad 1951 metais Amerikos balso radijuje atsirado lietuviškų, latviškų ir estiškų laidų redakcijos – vienas iš nepripažinimo politikos išraiškų. Amerikos balsas lietuviškai bylojo okupuotai tautai, ir toks požiūris išliko iki pat revoliucinių permainų Lietuvoje.

Amerikos balsas finansuojamas JAV valstybės?

Tai JAV administracijos finansuojama žiniasklaidos priemonė, kuriai skiriama atskira eilutė valstybės biudžete.

Teko girdėti ne vieną mitą, susijusį su Amerikos balso programomis. Pavyzdžiui, jog būtent Amerikos balso programos apgavo lietuvius pokariu, skelbdamos, kad tuoj JAV paskelbs karą Sovietų Sąjungai, ir daug jaunų žmonių, išgirdę šią žinią, išėjo į mišką kovoti. Tačiau, kaip pats sakote, Amerikos balso programa lietuvių kalba prasidėjo tik 1951 metais..

Sovietmečiu buvo bandoma sukurti daug mitų apie „bloguosius amerikonus“. Čia veikiausiai vienas iš jų.

Papasakokite kaip atsidūrėte Amerikos balso radijuje.

Į žurnalistiką atėjau pro kiemo duris, mokiausi dirbdamas. Čikagoje veikė lietuvių radijo valandėlė „Margutis“, kurią dar ketvirtame dešimtmetyje įkūrė kompozitorius Antanas Vanagaitis. Vadino „dienžodžiu“, nes transliavo kasdien, o vienu metu buvo girdimas nuo Apalačų kalnų rytuose iki Uolinių vakaruose. Mirus A. Vanagaičiui, „Margučiui“ vadovavo jo našlė Lilijana, o persikėlus į Ameriką karo pabėgėliams, pagrindiniu pagalbininku tapo jaunosios kartos poetas Algimantas Mackus. Kaip šiandien girdžiu jų duetą eteryje – jos dainingą tarseną su „amerikietiškomis“ priegaidėmis, jo švarią dikciją, į minorinę gaidą linkusią greitakalbę. 1964-aisiais L. Vanagaitienė ir A. Mackus žuvo autoavarijoje, po kelerių metų prie „Margučio“ vairo stojo bendradarbis Petras Petrutis. Jis mane ir pasikvietė. Tai buvo 1968-ieji. Jau gimnazijoje su draugais leidome moksleivių laikraštį, buvau šį tą parašęs lietuvių spaudoje. Be to, teko įkalbėti tekstą mokomajai plokštelei. Petrui atrodė, jog balsas tinkamas radijui. O mane sudomino darbas eteryje.

Transliavome vietos lietuviams. Čia sužinojau, kas yra žurnalistika, ir visam gyvenimui užsikrėčiau noru būti žurnalistu.

1969 metais į Čikagą buvo atvažiavęs Petro bendrapavardis Alfonsas Petrutis, jis išgirdo mano balsą ir pagalvojo, kad galbūt būsiu tinkamas kandidatas Amerikos balsui. 1969 metais kaip neetatinis Amerikos balso bendradarbis iš Čikagos pradėjau rengti reportažus, interviu, apžvalgas. Po ketverių metų išvykau į Vašingtoną, ten dirbau lietuvių redakcijoje, vėliau grįžau į Čikagą kaip korespondentas, galiausiai visam laikui persikėliau į Vašingtoną, vadovavau lietuvių redakcijai, o paskui iki 2004-ųjų dirbau redaktoriumi naujienų skyriuje.

Pamenu tokį epizodą – mokyklos šokiai, ir mūsų klasei teko budėti. Buvome su raudonais budėtojų raiščiais ir, pasidėję VEF radijo imtuvą, išsitraukę anteną, klausėmės Amerikos balso laidos. Priėjo mokytojas ir, turiu pripažinti, korektiškai pareiškė, kad Sovietų Sąjungoje yra žodžio laisvė, ir mes galime patys nuspręsti, ko norime klausytis, tačiau dabar visiškai netinkamas laikas klausytis radijo, nes turime prižiūrėti šokius. Beje, tais laikais tikrai nebuvau joks disidentas, visai nuoširdžiai tikėjau oficialia propaganda ir nejaučiau, kad esame okupuoti. Tačiau, nepaisydamas to, Amerikos balso noriai klausydavau. Taigi, kaip įsivaizdavote savo adresatą?

Mes žinojome, kad Lietuvių tautoje yra įvairiausių žmonių. Vieni daugiau paveikti sovietinės propagandos, kiti – mažiau. Tačiau svarbiausia mums buvo tai, kad visa tauta gyvena informacinės izoliacijos sąlygomis. Ko labiausiai trūksta žmogui kalėjime? Būtent izoliacija yra vienas sunkiausiai pakenčiamų dalykų. Pagrindinė Amerikos balso misija buvo pramušti šią izoliaciją. Izoliuotas žmogus nustoja orientuotis pasaulyje ir tampa labai pažeidžiamas, net žodynas tampa savitas. Amerikos balso kūrėjams atrodė labai svarbu pateikti Lietuvos žmonėms daugiau informacijos apie tai, kas iš tiesų vyksta pasaulyje, kas vyksta aplink patį žmogų. Pradžioje net buvo įkurtas biuras Miunchene, kuriam buvo lengviau gauti lietuviškos spaudos, sekti Lietuvos įvykius, juos kritiškai analizuoti ir pateikti kontrargumentų, demaskuoti propagandą. Tačiau vėliau, dar prieš man pradedant dirbti Amerikos balse, to biuro neliko, buvo nuspręsta, kad visą informaciją turime pateikti iš JAV. Tad natūraliai mažiau buvo kalbama apie situaciją Lietuvoje, daugiau pateikiama užsienio naujienų. Tačiau svarbiausia, jog izoliaciją šiek tiek pavyko pramušti.

Aišku, gyvenant JAV ir niekada nesilankius Lietuvoje, buvo sunku susidaryti realistinį, adekvatų Lietuvos vaizdą. Neišvengiamai romantizavome savo Tėvynę. Mano tėvai buvo išplėšti iš Lietuvos, ir jiems okupacija buvo randas, kuris skaudėjo. Vyresni kolegos geriau įsivaizdavo Lietuvą, jie čia buvo gyvenę, ir daug apie Lietuvą iš jų galėjau sužinoti, išmokti.

Aš užaugau su tikėjimu, kad LIetuva bus kada nors nepriklausoma ir laisva. Ar aš sulauksiu? Nebuvau tikras. Man didžiulę pagarbą kėlė vyresnieji redakcijos darbuotojai, kurie gūdžiais Brežnevo valdymo laikais tikrai neturėjo jokio pagrindo vilčiai, kad Lietuva netrukus bus laisva, tačiau, nepaisydami to, jie nenustojo tikėti. Kaip ir mano tėtis bei mama. Tai, kad nebuvo aišku, ar pavyks sulaukti laisvės, mūsų entuziazmo nestingdė, o jį tik didino.

Jūs buvote viltingesni už mus. 1981 metais, kai pradėjau studijas Vilniaus universitete, labai greitai išsisklaidė visi sovietiniai mitai. Tačiau netgi tada netikėjau, kad sulauksiu Lietuvos Nepriklausomybės, ir drįstu teigti, jog net 1987 metais Lietuvos laisve tikėjo tik drąsiausi disidentai. Jūs buvote viltingesni. Jūs savo tikėjimu palaikėte ir mus. Dar apie laidas. Buvo jaunuolių, kurie anuomet lygindavo Amerikos balsą ir BBC laidas rusų kalba. Jie sakydavo, kad BBC rengia tikrą analitinę žurnalistiką, o Amerikos balsas užsiima propaganda. Kaip primate tokį vertinimą?

Su šypsniu. BBC laidos yra geros ir gerai parengtos. Tačiau keista lyginti BBC rusų kalba, kur transliuojama daug valandų per parą su dviem pusvalandžiais lietuvių kalba. BBC rusų kalba pateikė bendrą Sovietų Sąjungos kontekstą, o pas mus to buvo keli elementai. Tačiau mes labai daug dėmesio skyrėme pasakojimui apie išeivijos veiklą. To nedarė BBC ar kitos žiniasklaidos priemonės. Išeivija JAV buvo radikaliai nusiteikusi Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu ir kritiškai vertino Sovietų Sąjungą. Tai buvo galima jausti ir iš mūsų laidų. Nemanau, kad tai galima vadinti propaganda.

Amerikos balsas daug dėmesio skyrė religijos laisvės temai. Kodėl?

Ši tema rūpėjo tiek mums redakcijoje, tiek JAV visuomenei apskritai. Nereikia būti religingam, kad rūpėtų religijos laisvė, kuri yra viena iš laisvių, būtinų gyvenant demokratinėje visuomenėje. JAV religija ir valstybė aiškiai atskirtos, tačiau tai reiškia, kad valstybė nesiima kaip nors riboti, trukdyti religijos veiklai. Lietuvoje buvo visai kitaip, ir į tai nebuvo galima nereaguoti. Kitas dalykas – sutikime, kad Katalikų Bažnyčia Sovietų Sąjungoje buvo bene vienintelė visuomenės dalis, kuri puoselėjo valstybės nekontroliuojamą alternatyvą. Ši alternatyva buvo svarbi ne tik sovietmečiu, bet ir atgavus Nepriklausomybę. Esu įsitikinęs, kad Katalikų Bažnyčios egzistavimas suvaidino labai svarbų vaidmenį atkuriant valstybę, nes ji turėjo alternatyvos patirtį situacijoje, kai reikėjo kurti alternatyvią visuomenę.

Kai pradėjo eiti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, mes ją gaudavome ir labai vertinome. Mes jos neskaitėme visos, kaip kad „Vatikano radijas“, bet naudojomės ten surašytais faktais kaip svarbia medžiaga mūsų laidoms. Beje, „Kronika“ darė įtaką ir kitomis kalbomis transliuojančių Amerikos balso redakcijoms ir ja buvo naudojamasi.

Religija visada yra arti politikos, o situacijoje, kai tikėjimą bandoma išstumti iš žmogaus gyvenimo, jis neišvengiamai tampa politiniu klausimu. Galima sakyti, kad pati okupacija politizavo religijos laisvės klausimą, ir jo kėlimas jau buvo ne koks nors ypatingas vertybinis prielankumas kuriai nors religijai, bet kova už laisvą demokratinę visuomenę apskritai.

Pagal „Mažosios studijos“ laidą „Kultūra ir religija“ parengė A. N.

www.bernardinai.lt

Kultūra , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra