Mažoji Lietuva

Autorius: Data: 2013-11-26, 10:06 Spausdinti

Stasys IGNATAVIČIUS ir Gintautas TAMULAITIS, Lietuvos šaulių sąjungos Kauno apskrities Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės šauliai

Pagal prof. J. Dainausko, užsienio ir Lietuvos spaudos straipsnius

1918 metų lapkričio 30-oji žinoma kaip Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos akto paskelbimo diena. Tačiau šis abiejų Lietuvų susijungimas dėl istorinių aplinkybių neįvyko.

Nors Mažoji Lietuva (Rytų Prūsija) septynis šimtmečius buvo Vokietijos teritorija, bet lietuviškumas joje išsilaikė net ir A. Hitlerio valdymo laikais. Keturis šimtus metų Mažojoje Lietuvoje formavosi ir gyvavo lietuvių raštijos ir kultūros lobynas. Ypač tai išryškėjo Lietuvą valdant rusijos carams, kurie įvairiais būdais stengėsi surusinti lietuvių kraštą.

Mažosios Lietuvos lietuviai niekada nenustojo dėti pastangų susijungti su Didžiąja Lietuva. Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą ir 1918 m. lapkričio 11 dieną pasirašius paliaubas (tą dieną susirinko pirmasis Lietuvos ministrų kabinetas), sukruto ir Mažosios Lietuvos lietuviai, Tilžėje sudarė lietuvių komisiją, kuri lapkričio 16 dieną lietuvių ir vokiečių kalbomis paskelbė atsišaukimą: „Lietuviai, pabuskim“, kuris buvo išspausdintas Klaipėdos laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ ir Priekulėje leidžiamame „Koncervatyvų draugystės laiške“. Tame atsišaukime buvo skelbiama: „Ten, kur Labguva, Vėluva, Įsrutis, Darkiemis, Golpadė, tai vis lietuviški kraštai… Dabar valanda parėjo pasauliui apsakyti, kad… mes su Didžiąja Lietuva esame vienos motinėlės vaikai… Balsuokit… tiktai už prisiglaudimą prie Didžiosios Lietuvos.“ Tą pačią dieną, 1918 metų lapkričio 16 dieną Tilžėje susirinkę (daugiausiai „Birutės“ draugijos nariai) mažalietuviai sudarė Prūsų lietuvių tautos Tarybą, kuri 1918 m. lapkričio 30 dieną paskelbė Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos Aktą dėl prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos. Šį Tilžės aktą pasirašė 24 Mažosios Lietuvos veikėjai, tarp kurių buvo M. Jankus, J. Vanagaitis, J. Lėbartas, V. Gailius ir kiti.

Kai 1919 metais sąjunginės valstybės susirinko į Paryžiaus (Versalio) Taikos konferenciją išreikšti savo valią Pirmąjame pasauliniame kare pralaimėjusiai Vokietijai, Lietuvos Vyriausybė į Paryžių pasiuntė prof. A. Voldemaro (tuomet buvo užsienio reikalų ministras M. Sleževičiaus vyriausybėje) vadovaujamą delegaciją, kuri 1919 m. kovo 24 dieną raštu kreipėsi į Taikos konferencijos pirmininką G. Clemenceau (tuometinį Prancūzijos ministrą pirmininką), kad pripažintų „de jure“ Lietuvos valstybę ir leistų jos delegacijai dalyvauti konferencijoje. Šiame rašte taip pat buvo iškeltas Mažosios Lietuvos lietuviškų sričių klausimas. Tačiau Lietuvos delegacija į konferenciją nebuvo įleista. Tuomet Prūsų lietuvių Tautos Taryba 1919 m. balandžio 8 dieną konferencijos pirmininkui raštu pateikė reikalavimą, kad Rytprūsių lietuviškos sritys: Labguvos, Vėluvos, Įsruties, Gumbinės, Darkiemio, Golpadės, būtų prijungtos prie Lietuvos, nes ji jau esanti nepriklausoma valstybė, o be to, prijungimo pageidauja daugumą sudarantys šių sričių lietuviai.

Tačiau Vakarų valstybės laikėsi nuomonės, kad Lietuva „esanti dar nepribrendusi savarankiškam valstybiniam gyvenimui“. Šitokį požiūrį propagavo ypač Prancūzija, tada turėjusią vadovaujamąjį vaidmenį Antantėje. Ji siekė Lietuvos sąskaita sustiprinti Lenkiją, kurios pagalbos tikėjosi planuojamame žygyje prieš bolševikinę Rusiją. Buvo planuota atnaujinti Lietuvos–Lenkijos uniją. Už tai pasisakė net JAV atstovai. Didžioji Britanija taip pat siekė sustiprinti Lenkiją. Tokia šių valstybių pozicija labai džiaugėsi lenkų delegacija.

Versalio nutartimi nuo Vokietijos buvo atskirtas tik Klaipėdos kraštas, tik nedidelė Mažosios Lietuvos dalelė.

Antantės valstybėms tuomet itin rūpėjo Lenkijos išėjimo į jūrą klausimas. Šį klausimą jie manė išspręsti dviem būdais: 1. duoti Lenkijai tam tikrą koridorių per Rytprūsius (kas vėliau ir buvo padaryta – taip atsirado vadinamasis Dancigo koridorius, dėl kurio formaliai 1939 m. rugsėjo 1 d. kilo Vokietijos–Lenkijos karas) arba 2. atiduoti Lenkijai Klaipėdą ir kraštą.

Versalyje Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos, nes tai „lietuvių gyvenamasis kraštas, o ypač jau dėl to, kad Klaipėdos uostas yra vienintelis Lietuvos išėjimas į jūrą“, bet tas kraštas perduodamas laikinai valdyti „susijungusioms ir susitarusioms valstybėms, nes Lietuvos teritorijos statusas dar nėra nustatytas“. Prasidėjo Lietuvos šantažavimas, prancūzams vis labiau siekiant padėti lenkams įsitvirtinti Klaipėdos uoste ir krašte. Lietuviai buvo priversti 1923 m. sausio 23 dieną ginklu užimti Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos. Tai buvo padaryta labai laiku, nes pagal istorinius šaltinius po kelių mėnesių buvo planuota Klaipėdos uostą ir kraštą perduoti kontroliuoti lenkams. Sąjungininkai negalėjo atleisti Lietuvai už tokį įžūlų poelgį. Dėl to buvo labai vilkinamos derybos dėl Klaipėdos krašto suverenumo perdavimo Lietuvai. Tik 1924 m. gegužės 8 dieną Lietuva ir sąjungininkai pasirašė Klaipėdos krašto konvenciją, pagal kurią Klaipėdos kraštas perduodamas Lietuvos juristdikcijai. Šešiolika metų Klaipėdos kraštas priklausė Lietuvai. 1939 m. kovo mėnesį Vokietijai grąsinant karine jėga, kraštas buvo atplėštas nuo Lietuvos teritorijos. Tuomet nei vienas 1924 metų Klaipėdos krašto konvencijos signataras neužstojo Lietuvos ir neprisiminė savo parašo.

Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo metu visa Mažosios Lietuvos teritorija buvo valdoma nacių reicho, o joje gyveno palikuonys tų pabaltijiečių, kurie prieš daugelį šimtmečių čia apsigyveno. Kai 1944 metų rudenį prie Rytprūsių pradėjo nesustabdomai artėti frontas, nepaisydami nacių evakuacinių nurodymų, daugelis krašto gyventojų nebėgo, stengėsi likti savo gyvenvietėse ir tikėdami galėsią vietoje pralaukti fronto linijos perėjimo, kad tik neapleistų savo gimtinės. Niekas pasilikusiųjų nenutuokė, koks baisus likimas laukia krašto ir jų.

1944 m. spalio 16 dieną 3-osios Baltarusijos fronto vadas, armijos generolas I. Černiachovskis, ruošdamasis pulti Rytprūsius, savo įsakyme armijai skelbė: „…Dabar mes stovime priešais urvą, iš kurio fašistiniai grobikai mus užpuolė. Mes liksime patenkinti tik tada, kai visus juos išnaikinsime. Jokio pasigailėjimo-nesigailėkite nė vieno… Nereikia iš Raudonosios Armijos kareivių reikalauti, kad jie darytų malones. Jie dega neapykanta ir keršto troškimu. Iš fašistų krašto turi likti dykuma…“

Sovietų rašytojas Ilja Erenburgas, karo metu parašė propogandinio lapelio, skirto raudonarmiečiams tekstą, kuriame ragino: „…Žudykite! Žudykite! Juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių. Kalti visi ir gyvi, ir negimę! Sekite draugo Stalino direktyva visiems laikams sutraiškyti fašistinį žvėrį jo paties urve. Išprievartaukite vokiečių moteris ir tokiu būdu palaužkite jų rasinį išdidumą. Paimkite jas sau kaip grobį. Žudykite, šlovingieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai!“

Tai buvo rašytojo I. Erenburgo kerštas už jo tautiečių žydų žudymą.

Raudonarmiečiams, rytprusiai buvo vokiečių žemės, kurioje jie gali ir turi viską naikinti. Bet gen. I. Černiachovskis ir kiti panašios propogandos skelbėjai neabejotinai žinojo, kad 1942–1944 m. Maskvos radijas pastoviai kartojo, kad Raudonoji armija žygiuoja išvaduoti iš teutonų jungo Mažosios Lietuvos žemių, kurias pagaliau galėtų sujungti su Didžiąja Lietuva.

1944 m. spalio 16 d. sovietinis tankų dalinys įsiveržė į Rytprusius Gumbinės kryptimi, bet po poros dienų vokiečiai rusų puolimą sustabdė ir juos atsumė atgal. Grįžę vokiečių kariai ypač Nemirkiemio (vok. Nemmersdorf, dabar Majakovskoje) miestelyje (10 km į pietvakarius nuo Gumbinės) ir jo apylinkėse užtiko neišpasakytai žiaurius vaizdus.

Karaliaučiaus „Volksturmo“ viena kuopa, gavusi įsakymą po rusų užpuolimo aptvarkyti Nemirkiemį, savo štabui pranešė: „Dar prieš Nemirkiemį, Sodėnai – Nemirkiemis kryptimi, radome sunaikintą pabėgelių vilkstinę. Visi vežimai tankų buvo visai sudaužyti, Vežimuose turėta manta išdraskyta. Tai buvo bėgliai iš Gumbinės. Jokio gyventojo nebuvo. Iš dešinės pusės buvo karčiamos „Waisser Krug“, pirmajame kieme buvo vienas gardinis vežimas, prie kurio keturios nuogos moterys, nukryžiavimo padėtyje buvo vinimis prikaltos. Ten pat, Gumbinės kryptimi, už karčiamos „Roter Krug“ buvo kluonas. Prie abiejų to kluono durų buvo prikaltos nukryžiavimo padėtyje labai kruvinos dvi nuogos moterys (visų moterų rankos buvo prikaltos vinimis)“.

Iš viso ten buvo rasta (įskaitant ir vaikus, tarp jų ir vieno 74 metų senuko) žvėriškai nužudytų žmonių lavonai. Tik keli žmonės buvo nužudyti šūviais į pakaušį. Kelių kūdikių galvos buvo suskaldytos kažkokiu kietu daiktu – kirviu ar kareivišku kastuvėliu. Viename name buvo rasta ant sofos sėdinti daugiau kaip 80 metų senutė, kurios puse galvos buvo atkirsta. Visi tie lavonai buvo sugabenti į vietos kapines, kur turėjusi atvykti užsienio gydytojų komisija. Per tris dienas tai komisijai neatvykus visi nužudytieji buvo palaidoti. Tik į penktą dieną atvykus gydytojų komisijai, palaidotieji buvo iškasti. Apžiūrėjus nužudytojų lavonus gydytojai vieningai konstatavo, kad visos moterys (įskaitant ir 8-12 metų mergaitės, net ir toji 84 metų senutė) buvo išprievartautos. Visi jie buvo Nemirkiemio gyventojai. Tarptautiniam Niurnbergo kariniam tribunolui, buvęs vokiečių kariuomenės parašiutininkų kuopos vadas vyresnysis leitenantas dr. Henrich Ambeger liudijo, kad jis matė ant kelio iš Nemirkiemio Gumbinės link, prie Ungurės (Angeraip) upelio rusų tankų sutraiškytus ne tik vežimus bei arklius, bet moteris ir vaikus „plokščiai įspaustus į žemę“. Kelio pakraščiuose ir kiemuose gulėjo lavonai civilių žmonių, kurie buvo ne kovinių veiksmų užmušti, o žvėriškai nužudyti. Kelio pakraštyje, jis sakė sedėjo susirietusi sena moteris, šuviu į pakaušį nužudyta. Čia pat gulė kelių mėnesių kūdikis, iš arti į kaktą nušautas, nes kulkos ėjimas buvo apsvilintas, o pakaušyje kumščio dydžio žaizda. Keli kiti lavonai neturėjo šaunamųjų žaizdų ir, atrodo, buvo nužudyti kastuvėliais ar šautuvų buožėmis, nes veidai buvo neatpažįstamai sutraiškyti. Vienas pagyvenes vyras buvo prikaltas vinimis prie kluono durų. Tar Ungurės ir Ramintos esančiose vietovėse panašių nužudymų buvo labai daug. Buvęs vokiečių kariuomenės ketvirtos armijos generalinio štabo viršininkas generolas Erich Detchleffsen, JAV teismui Naujajame Ulme, 1946 m. liepos 5 d. parodė: „…1944 m. spalio viduryje laikinai užėmę vietoves į pietus nuo Gumbinės ir iki Nemirkiemio, daugelyje vietų civilinius gyventojus kalė prie kluono durų ir sušaudė. Nužudytos moterys buvo išprievartautos. Ten pat 50 prancūzų karo belaisvių rusų kareivių buvo nušauti. Tai įvyko per 48 valandas. Panašių parodymų yra daug, ypač iš tų vietovių moterų, kurios per stebuklą išliko gyvos. Vienas Nemirkiemio gyventojas, vos spėjęs pasislėpti, papasakojo, kad rusų kareiviai, įsiveržę su tankais į tą miestelį per garsiakalbį vokiečių kalba skelbė, kad „gyventojams nieko neatsitiks, kad jie nesislapstytų“. Kaip tik tie, kurie patikėjo žudikų žodžiais paliudyti jau negalėjo…

To trumpo, vos porą dienų trukusio rusų įsiveržimo Gumbinės–Nemirkiemio kryptimi metu kiekvienoje vietovėje buvo nužutyta 10-30 civilių gyventojų, daugiausia moterų ir vaikų. Tai buvo sovietinio rašytojo I. Erenburgo „Žudyti! Žudyti!“ liudijimas kurį patvirtintų nužudytų ir nukankintų vietos gyventojų lavonai. Tačiau tai buvo tik pradžia tų kančių, palyginus su tomis masinėmis žudynėmis kankinimais, prievartavimais, plėšimais ir deginimais, kurie Rytprusius ir Mažają Lietuvą užgriuvo 1945 metų sausio mėnesį. Tik tas skirtumas, kad to masinio genocido aukos liko nepaliudytos fotografijų ir gydytojų komisijų, nes sovietinė stalininė vyriausybė viską kruopščiai slėpė, kaip kad žudynes prie Červenės, Katynės ir kitose vietovėse.

Sovietiniai vadovai ir aukšti kariniai vadai žinojo, kad Rytprūsiai iš esmės nėra grynai vokiška žemė. Tačiau įsiveržę į Rytprūsius rusų daliniai „vokiečių – nacių vardo priedangoje“ pradėjo žiauriausiai naikinti to krašto gyventojus. Galima manyti, kad tai buvo daroma sąmoningai, kad ten išnaikintų lietuvių pėdsakus. Jei jau vietiniai lietuviai per šimtmečius sugebėjo priešintis germanams ir išlaikyti savo kalbą ir papročius tai jie priešinsis ir sovietams. O tas kraštas nepaisant šimtmečius užtrukusio vokietinimo liko lietuviškas. Dar 1944 metų vasarą pakelyje nuo Piliakalnio apskrities kampo, prie Nemuno ties Sudargu ir iki Elbingio miesto, miesteliuose, kaimuose, vienkiemiuose buvo galima susikalbėti lietuviškai. Tai žinojo ir Maskva, kuri bolševikinio valdymo ir internacionalizmo priedanga, vykdė griežtą sovietinimo ir rusinimo politiką, visur stengėsi silpninti etnini savitumą, o ypač savarankiškumą.

1945 m. sausio viduryje sovietinė kariauna į Rytprūsius įsiveržė iš pietvakarių pusės, pirmiausiai užėmusi tas vietoves, kurias „tautų tėvas“ Stalinas lengva ranka savavališkai priskyrė Lenkijai. Kovai su vokiečiais Sibire buvo suformuota internacionalinė lenkų brigada, kurios didžioji dauguma karių buvo 1939 m. karo belaisviai sovietų ištremti į Sibirą. Daugiau nei 25 tūkstančiai sovietams pasidavusių Lenkijos kariškių 1940 m. buvo žvėriškai nužudyti Katynės miške. Už tai buvo atlyginta Rytpūsių žemėmis.

Sausio 29 d. ryte Sensburgo apskrityje į Runschendorf stambų ūkį, kai apy1inkėje jau nebuvo jokių karo veiksmų, atėjo trys rusų kareiviai. Jie, linksmai bejuokaudami ištraukė butelį degtinės ir pareikalavo, kad šeimininkas eitų į kitą kambarį. Netrukus ten pasigirdo šūvis, o rusai, sugrįžę į virtuvę, iš automatų sušaudė visus ten buvusius ūkio gyventojus. Tarp nušautųjų ten buvo dvi moterys iš Treuburgo apskrities, viena su trimis vaikais, kurių jauniausias 6 mėnesių, o kita – su dviem vaikais. Kelias moteris rusų kariai nušovė bebėgančias į lauką. Grįžo atgal, rusai nušovė du senius ligonius, gulėjusius lovoje ir pribaigė ant grindų gulėjusius kelis sužeistuosius. Vasario 1 d. kaimynai bendroje duobėje palaidojo 18 nužudytų. Dvi moterys buvo sunkiai sužeistos ir liko gyvos, nes rusų kareiviai palaikė jąs esant negyvomis.

Ungurupės vakarinėje dalyje rusų tankai sulaikė didelę bėglių vilkstinę. Visi žmonės, net ir ligoniai, nėščios moterys ir kūdikiai, buvo išmesti iš vežimų. Visa jų manta buvo išdraskyta, apiplėšta, arkliai iškinkyti, o vežimai nustumdyti nuo skardžio ir sudaužyti. Nepaisydami bėglių maldavimo, rusai pradėjo masinį ir sadistišką moterų prievartavimą. Pakelės grioviuose buvo daugybė išprievartautų ir žiauriai sužalotų moterų lavonų. Johannischoeho vietovėje apie šimtas rusų karių išprievartavo ir nužudė motiną ir tris dukras, kurių vyriausiai buvo 12 metų, o jauniausiai apie 8 metai. Renschendorfe 16 pabėgėlių (15 moterų ir vienas senas vyras) iš Goldapės, rusų karių buvo susodinti ratu ant žemės ir iš automatų sušaudyti. Tame pat kaime du rusų kariai įsiveržė į namą ir ėmė prievartauti 14 ir 16 metų mergaites. Mergaičių tėvas bandė jas ginti, bet buvo nušautas. Vėliau buvo nušautos ir abi išprievartautos mergaitės. Vasario 1 d. prie Drigelsdorfo sovietinių karių būrys kelyje sulaikė 32 pabėgėlius, kuriuos sušaudė pakelės griovyje. Visi nužudytieji buvo nurengti (net vyrų kojinės ir apatiniai) ir rūbai paimti.

Dauguma, grąžinamų bėglių vilkstinių žmonių buvo suvaryti į stovyklas, darbo komandas, rusų karinių dalinių „vergų“ stovyklas. Taip Girdavos (Gerdauen, dabar Železnovodsk) apskrityje buvo sudaryta vien moterų komanda žuvusiems laidoti. Pirmą dieną jos palaidojo 17 pasikorusių moterų bei vaikų.

Vėliau palaidojo žiauriausiu būdu nužudytų 28 vyrų lavonus. Po to iš vieno dvaro kūdros joms teko rinkti lavonus, nors ten buvo tik sukapotų kūnų dalys. Kelios moterys iš tos laidojimo komandos buvo nusiųstos į Schoenflies vietovę. Sugrįžusios jos pasakojo, kad į tą, vietovę sovietai buvo suvarę visas aplinkinių apylinkių nėščias moteris, kurios raudonarmiečių buvo žvėriškai nužudytos. Buvo palaidota apie 300 sadistiškai nužudytų nėščių moterų. Kaip I. Erenburgo raginime „Kalti visi-visi gyvieji, ir negimę!“.

Nebuvo nei vienos gyvenvietės Rytprūsiuose, Mažojoje Lietuvoje, kurioje raudonarmiečisi nebūtų įvykdę masinių žudynių ir prievartavimo, gyvų žmonių deginimo, kankinimo, naikinimo, plėšimo.

Kai 1945 m. balandžio 9 d. kapituliavo Karaliaučiaus tvirtovė tai sovietinė karinė vadovybė miestą atidavė 6 dienons raudonarmiečių savivalei – žudymui, prievartavimui, plėšimui. Viename name, nužudžius motiną ir tėvą, neįgalus sūnus buvo priverstas groti akordeonu tėvų žudikams sėdint ant tėvų lavonų. Užėmę ligonines, pirmiausiai nužudydavo sužeistuosius, nespėtus evakuoti, vokiečių kareivius, atimdavo brangenybes, laikrodžius ir kitus vertingus daiktus, o vėliau prievartavo gailestingąsias seseris. Gatvės buvo nusėtos išprievartautų ir nužudytų moterų lavonai su tarpkojį sukištais pagaliais, kėdžių kojomis, buteliais, deglais, pabūklų sviedinių tūtomis. Net Dantės pragare tokių baisybių nebuvo aprašyta.

Tas Mažosios Lietuvos genocidas tęsėsi ir karo veiksmams pasibaigus.

Ištisą mėnesį po – Karaliaučiaus kapituliacijos viso krašto gyventojai negavo maisto. Tik nuo birželio mėnesio vietos gyventojai, pajėgę dirbti darbo komandose, pradėjo gauti po 400 gramų duonos per dieną. Nedirbantieji, ligoniai, vaikai negaudavo nieko. Baisus badas vertė žmones iš Mažosios Lietuvos bėgti į Lietuvą. Ten jie gaudavo duonos, bulvių, kopūstų, pieno, miltų ir kitokių maisto produktų. Tokių „perbėgėlių“, o ypač vaikų buvo tūkstančiai. Karaliaučiaus srityje ėmė plisti šiltinė, dizinterija, tuberkuliozė ir raudonarmiečtų atneštos lytinės ligos. Kai pagaliau buvo leista iš „sovietų valdomų žemių“ repatrijuoti vokiečiams, tai iš Karaliaučiaus, kur 1944 m. gyveno per 100 tūkstančių gyventojų, išvyko tik apie 25 tūkstančiai nes kiti – išnyko. O iš Lietuvos TSR 1951 m. į Vakarų Vokietiją repatrijavo apie 20 tūkstančių „vokiečių“. Tai buvo tie pabėgėliai iš Mažosios Lietuvos, gyvi išlikę Lietuvos lietuvių suteiktos pagalbos dėka.

Ilgainiui Karaliaučiaus srities visi vietovardžiai bei vandenvardžiai buvo surusinti. Maždaug du penktadaliai tos srities gyvenviečtų (miestelių ir kaimų) buvo sunaikinta. Vietoj repatrijavusių vietos gyventojų sritis buvo apgyvendinta iš Rusijos gilumos atkeltais rusais, tarp kurių nemažai buvo įvairaus plauko kriminalinio elemento ar šiaip pačioje Rusijoje nepritapusių asmenų. Ir tai stsiliepė šių dienų Karaliaučiaus sričiai. Čia didžiausias visoje Rusijoje nusikalstamumas, klesti narkomanija ir prostitucija, vyrauja valdininkų korupcija ir t. t.

Mažoji Lietuva , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra