Mažoji Lietuva: tradicijos, papročiai, šventės, tautinis kostiumas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Regina KLIUKIENĖ, Jurbarkas

Gilinantis į Mažosios Lietuvos etninį paveldą, ypač XX a. I pusėje, kai vyko nuolatinė Vokietijos ir Lietuvos kova dėl Mažosios Lietuvos politinės priklausomybės, nors kraštas po 1923 m. sukilimo de jure ir de facto priklausė Lietuvai, negalima nepastebėti, kad Kaunas čia vaidino gerokai mažesnį vaidmenį nei Berlynas. Kauno politikai šiame krašte lietuvybę „lašino po lašą“, kai Vokietija vokiškumą „pylė kibirais“. Tokioje nelygioje ideologinėje kovoje išsaugoti tautinį tapatumą buvo labai sunku.

Keliaujant po Šiaurės Skalvą, Mažosios Lietuvos šiaurės rytinę dalį, matome kitokią nei Didžiojoje Lietuvoje senesniųjų pastatų išvaizdą. Archaiškiausią šio paveldo sluoksnį sudaro medinė liaudies architektūra. Mediniai lietuvininkų pastatai iki pat XX a. pradžios išlaikė etninei kultūrai būdingus bruožus. Įspūdinga trobų, prieangių, klėčių puošyba – ornamentais pjaustinėtos vėjalentės, užsibaigiančios žirgeliais ar kitokiais lėkiais. Seniau tikėta, kad lėkiai saugo sodybą nuo blogio.

Taip pat būdingas medinių namų apkalimas vertikaliomis lentelėmis, paaukštintos pastogės su mažais langeliais.

Kaip atrodė šis kraštas, žmonės, galima įsivaizduoti paskaičius poeto ir keliautojo Vladislovo Sirokomlės 1829 metų užrašus. Atplaukęs lietuviška vytine į Smalininkus, jis pastebėjo, kad „ne tik kaimiečių, bet ir čia gyvenančių vokiečių pirklių trobos iš medžių suręstos, šiaudais dengtos. Bet tos trobos plačiais langais, gražiais medžiais apsodintos, prie kiekvienos platus ir švariai nušluotas kiemas. (…) Žmonių padermė graži, veidai raudoni, giedri…“

Naujesniais laikais buvo pradėta statyti molinius, o kylant ekonomikai – mūrinius pastatus. Tačiau ir jiems dažnai suteiktos iš liaudies architektūros perimtos formos.

XIX a. pab. vengiant gaisrų, buvo uždrausta statyti medinius pastatus miesteliuose, nurodoma, kaip planuoti sodybas. Didelę įtaką vietos architektūrai darė vokiečių kultūra.

XX a. pradžioje vokiečiai daugiausia gyveno tik didžiuosiuose miestuose, tad kaimų gyventojai buvo lietuvininkai ir kalbėjo vakarų aukštaičiams artima kalba. Jiems buvo būdingas žodžių trumpinimas, dėl kurių pavardžių galūnės -aitis, buvo tariamos -atis, pvz., Preikšaitis buvo vadinamas Preišatis, Meškaitis – Meškatis. Dar vėliau germanizacijos įtakoje pavardės buvo trumpinamos – Preikšat, Meškat…
Daugiausia lietuvybės randama ankstesniuose XVII, XVIII, XIX a. Lietuvininkų charakteriai, tradicijos, papročiai, buitis atskleisti ir K. Donelaičio „Metuose“.

Nuo XIX a. vidurio bandyta apibūdinti lietuvininkų etninės kultūros ypatybes.

Antai – lietuvininkų dainų melodijų dermė. Ankstesni tyrinėtojai (E. Gizevijus, F. Kuršaitis, Ch. Barčas, J. Žilevičius) teigė, kad vyrauja minorinės dainos. Iki XX a. pagrindinis tyrinėjimų šaltinis buvęs L. Rėzos užrašymai, o juose išties vyrauja minoras.

Liaudies dainos šiame krašte sparčiai nyko ne tik dėl germanizacijos, bet ir plintant surinkimininkų judėjimui, kai žmonės buvo raginami liaudies dainas keisti bažnytinėmis giesmėmis, atsisakyti žaidimų, šokių.

Tačiau surinkimininkai (pasauliečiai sakytojai) daug nuveikė saugant lietuvių kalbą, skatino ją saugoti kartu su tikėjimu.

Kalbant apie kitus etninius dalykus, mokslininkų darbuose aptinkama, kad XVII a. lietuvininkų žemėse įvairių apeigų metu vyrauja mirtos. (Lietuvoje, beje, įprasta matyti rūtas, kurios simbolizuoja skaistumą.)

Konfirmantės laikė rankoje mirtos šakelę. Vėliau galvą puošė tokia šakele, vėliausiai mirtos šakelė atsidūrė kairėje atvarto pusėje. Po konfirmacijos tas mirtų šakeles sodindavo į vazonus, jie ir prie karsto stovėdavo. Vėliau mirtą galėjo pakeisti buksmedis, vėliausiai – žiemė. Tai kapų amžinai žaliuojantys augalai. Virsmo atributai. Visi šie žolynai liudija amžinojo žaliavimo idėją.

Mažojoje Lietuvoje moters (ištekėjusios) seniausias galvos apdangalas buvo ne nuometas, o kepurėlė su mirtos vainiku, aksominė kepurėlė su keturiais ragiukais, tad vadinta „ragine“. Buvo nešiojama ir juodoji kepurėlė (pavadinimas kilęs dėl juodos spalvos). Ir vainikėlis ant jos buvo vadinamas „juoduoju“.
Juoda spalva į lietuvininkų tautinį kostiumą atėjo XIX a., kai tarp lietuvininkų išplito pietistinis surinkimininkų judėjimas, skatinęs rengtis tik labai kukliai, juodai ar tamsiai.

Šio krašto tautiniam kostiumui būdinga dar viena įdomi detalė – tamsios spalvos delmonėlis, į kurį moterims, merginoms patogu įsidėti maldaknygę, giesmyną ar nosinaitę.

Savitos ir šio krašto kalendorinės tradicijos, kurios, nedaug tepakitusios, buvo bendros visai Mažajai Lietuvai ir formuotos ilgus šimtmečius, dažniausiai labiau vokiškos nei lietuviškos, išskyrus Joninių šventę, kuri yra labiau lietuvninkiška (jei galiu tokį savidirbį terminą vartoti) nei vokiška.

Naujieji metai buvo švenčiami paprastai, be jokio triukšmo. Tačiau sausio pirmosios rytą visi stengėsi pamatyti baltą arklį, nes tai reiškė gerus metus.

Trys karaliai (Drei Könige) ne tik kalendorinė, bet ir religinė šventė. Kas pirmas atsikeldavo – ant durų užrašydavo Trijų karalių vardų inicialus. Tą dieną niekas nedirbo. Ir evangelikai liuteronai, ir katalikai eidavo į bažnyčią. Buvo paprotys – vieni kitus sveikinti su Trijų karalių švente. Trys karaliai – Kalėdų švenčių pabaiga. Valstybės tarnautojams ir mokiniams baigdavosi Kalėdų atostogos.

Verbų sekmadienis (Palmsonatag) – savaitė iki Velykų. Vieni kitus verba plakdavo tik savo namuose. Niekas nevaikščiodavo verbuoti į kitus namus.

Velykos (Osterfest). Įprasta, kad pagrindinis patiekalas ant pusryčių stalo buvo žuvis.

Buvo paprotys iš vakaro paruošti gražius lizdus iš samanų, šieno ir padėti juos lauke; alyvų ar serbentų krūmuose. Lizdas būtinai turėjo būti gražiai išpuoštas, jo link ėjo smėliu pabarstytas takelis. Takelio pakraščiai būdavo išdėliojami kankorėžiais, kad Velykų zuikis (Osterhase) rastų kur padėti gražių ir margų kiaušinių. Vaikams tai būdavo didelis džiaugsmas.

Antrąjį Velykų rytą, jau švintant eidavo per miestelį ar kaimą 14-15 metų vaikai, pasiėmę dideles terbas ar pintus krepšius velykauti. Su savimi jie nešdavosi ir verbą. Šunys, kad nelotų, būdavo iš anksto uždaromi. Vaikus pasitikdavo šeimininkė. Įleisdavo juos į vidų, nusivesdavo pas miegančius namiškius, pakeldavo patalus, kad velykautojai galėtų juos verba nuplakti. Plakdami verba vaikai deklamuodavo eilėraštukus,
vienas iš jų:

Oster, schmakoster,
Fünf Eier, stük Speck,
Werden sie nicht geben,
So geh ich nicht weg.

Velykautojai visuomet būdavo pamaloninami – į krepšius ar terbas įdėdavo tam reikalui iš anksto paruoštų kiaušinių, saldumynų, pyragų, žalių kiaušinių, lašinių, skanios virtos bulvių košės…

Gegužės 1-ąją buvo švenčiama Darbo diena. Specialiai tą dieną kurdavo laužus. Iš įvairių žagarų padarydavo fakelus, degančiais apkaišydavo net ir ūkinius vežimus, o ugniagesiai (gaisrininkai) rodydavo savo meistriškumą juos gesindami. Tai buvo linksma, išdaigų kupina šventė.

Tą dieną visi stengėsi krutėti – sodindavo medelius, ūkininkai tai darydavo savo soduose, mokiniai eidavo miškininkams į talką sodinti medelių. Visi dirbdavo, kad jaustųsi, jog tai darbo šventė. Bet dirbo tik lengvus darbus. Net ir tinginys stengėsi tądien kokį nedidelį darbą atlikti.

Klaipėdos krašte ypač laukiamos Sekminės. Sekminių pusryčių pagrindinis patiekalas buvo virtas veršio kumpis. Tai buvo labai graži ir linksma šventė. Suvažiuodavo giminės, vykdavo įvairūs žaidimai. Labai svarbus Sekminių akcentas buvo supynės, supdavosi visi – jauni ir seni.

Sekminėms ruošdavosi jau iš anksto, iš vakaro pasipuošdavo berželiais namo ir ūkinių pastatų duris, iškaišydavo vartus, takų pakraščius. Bernai (samdiniai) apkaišydavo gyvulius ir jų aptvarus. Šeimininkė ar tarnaitė berželiais apkaišyta karieta ar vežimu važiuodavo pasižiūrėti ar gyvuliai, jų aptvarai apkaišyti.

Jei gyvuliai per Sekmines nebūdavo papuošti, tai laikydavo blogu ženklu – tais metais nesiseks su gyvuliais. Už papuoštus gyvulius šeimininkai samdinius gausiai apdovanodavo.

Mažoji Lietuva taip pat turėjusi savo vidurvasario šventę. Pasak Rimanto Balsio, problematiškas net ir
vasaros saulėgrįžos senasis (tikrasis) pavadinimas. Joninės? Kupolės? Rasos? O gal ir kitoks… H. Kirkoras XIX a. šventę įvardija„kekiriu“ (prūsiškai „kekers“ -„ žirnis“). Semantiškai šis žodis artimas kekei. Pasak N. Toporovo, prūsai šią šventę vadino krešė (XV a. minimos kreizes). Krešėti, tirštėti, krišuoti – žydėti (kalbant apie rugius).

Tikrasis šventės pavadinimas nežinomas. Pirmenybė teiktina Kupolei (kuri siejasi ir su prūsiškąja kreše ir su kekiriu), reiškiančiai vešėjimą, brandą, žydėjimą. Pasak rašytinių šaltinių, dar 1372 metais Varmės vyskupas raštu draudė vokiečių okupuotų kraštų gyventojams Jonines švęsti senoviškai.

1573 metais Volfenbiutelio postilėje pasakojama, kaip Mažojoje Lietuvoje švenčiamos Joninės, kurių išvakarėse būdavo renkamos žolės „kupalos“, Jonines mini ir Jonas Bretkūnas.

Motiejus Pretorijus rašė: „prieš Jonines samdinius, daugiausia mergas, siunčia į laukus rinkti Jono žolių. Kai prirenka, šeimininkas arba šeimininkė paima tiek žolių, kiek yra žmonių ir kiša į sieną arba už sijos, tam tikslui, kad pražystų, ir jie stebi žoles; kieno nežydi, apie tą sako, kad jis serga, gal net numirs.“

1832 metais viename aprašyme apie Prūsų Lietuvoje (Lazdėnuose) švenčiamas Jonines pasakojama, kad „…kiekvieno kaimo jaunos mergaitės būriais traukia į laukus, renka ramunes ir kitas gėles. Prisirinkusios gėlių, susirenka kaimo aikštėje, kur dainuodamos apipina jomis aukštą kartį – kupolę, prie kurios dar priraišioja daug spalvotų kaspinų. Kupoliaudamos mergaitės dainavo „ginčo“ dainas.
Dalį laukuose surinktų žolių „suriša į puokštę, linksmai šūkaudami užriša ant ilgos karties ir įsmeigia kartį palei kelią prie vartų ar kur kitur, pro kur bus vežami javai; šitą puokštę jie vadina Kupole, o šventę – Kupolės.“

Prie kupolių pridėdavo dilgėlių pundelį, kuris turėjo nubaidyti raganas.

Statydavo ir šakotą kupolę, ant kurios merginos mėtydavo vainikus.

Ypatingą vaidmenį vasaros saulėgrįžos šventėse atlieka ugnis: „Visi, kas tik gali skuba į paežeres, kuria laužus, kelia aukštas, smaluotas kartis ir tošimis apsuktus beržus, kad kol patekės saulė, būtų matyti iš toli.“

Mažojoje Lietuvoje Joninių laužo anglis pasidėdavo vaistams. Prūsijos lietuviai laužą užkurdavo ugnimi, gauta trinant tam tikrų gydomųjų žolių šaknis.

Jau senokai buvo prigijęs degančių ratų ridenimas nuo kalnų. Manoma, jog šį paprotį lietuvininkai perėmė iš vokiečių. Tačiau panašių ugninių ratų ridenimų žinome ir kitose Lietuvos vietose.

Jaunimas mėgo Joninių vakarą išplaukti luotais, kurių pirmagalyje įstatydavo senus puodus ar dubenis su smalikais ar degutu. Valtys būdavo išpuoštos vainikais ar gėlėmis.

Buvo daromi plausteliai ugniai plukdyti vandenyje.

S. Daukantas rašė: „Prieš tą šventę ėjęs svietas į šventas upes ir ežerus praustis bei mazgotis, idant jaunais taptų ir išmintingais.“ Daugiausiai gyvastingumo vanduo turi prieš saulės patekėjimą.
XIX a. pab. lietuvininkai keliaudavo Jonines švęsti į Rambyną. Suvažiuodavo daug chorų ne tik iš Klaipėdos krašto, Tilžės, bet ir iš Lietuvos, Jurbarko. Šventėse dalyvaudavo ir vokiečiai.
Ulla Lachauer knygoje „Rojaus kelias“ Lėnės Grigolaitytės-Kundrotavičienės žodžiais pasakoja apie iš Lietuvos į Rambyną atvykusius lietuvių chorus, kurie labai gražiai dainuodavo, jų dainos buvo daug skambesnės ir gražesnės nei Mažosios Lietuvos chorų.

Nuo Joninių iki rudens jokių kalendorinių švenčių nebuvo.

Žolinės – katalikų šventė. Tą dieną katalikai eidavo melstis į bažnyčią.

Vėlinės – lapkričio 2 diena. Iš bažnyčios eisena su kunigu priekyje, kuris rankoje nešdamas degančią žvakę, eidavo į kapines. Prie kapinių kryžiaus visi sukalbėdavo maldą, uždegdavo žvakę ir visi kiti prie savo mirusiųjų artimųjų kapų. Tai tylos ir ramybės diena. Tą dieną niekas balso nekeldavo ir jokių darbų nedirbdavo. Kapai iš vakaro būdavo sutvarkomi, nebuvo įpročio jų puošti.

Kapinės buvo tvarkomos pagal evangelikų tradicijas, turėjo įtakos ir senasis baltų mirusiųjų kultas. Mirusieji dažniausiai buvo laidojami veidu į rytus. Takeliai tarp kapų ir tarpų būdavo barstyti smėliu. Kapams buvo būdingi antkapiai, tvorelės ir paminklai ar metaliniai kaltiniai bei lietiniai kryžiai, kuriems būdinga savita ornamentika. Po Pirmojo pasaulinio karo, trūkstant metalo, paplito betonas. Kapinaitėse vasarą rengiamos kapinių šventės, pamaldos. Ši tradicija išlikusi iki šiol.

Lapkričio 11 d. – Martyno diena. Darbų pabaiga, baigdavosi ir samdinių tarnybos laikas.

Prasidėjus Adventui visi laukdavo Kalėdų. Tas laikotarpis buvo vadinamas Advenkräns – Advento vainiku.
Pirmąją Advento savaitę mokykloje, o kai kas ir namuose nupindavo gražų nedidelį vainiką ir uždegdavo vieną žvakę, padėdami vieną žaisliuką. Kiekvieną savaitę uždegdami vis po naują žvakę, pridėdavo ir po žaisliuką.

Ketvirtą Advento savaitę uždegdavo keturias žvakes, vainiką puošė keturiais žaisliukais.

Kūčių vakare nurinkdavo vainiką ir nuo jo nuimtais žaisliukais puošdavo eglutę, tą patį darydavo ir su žvakutėmis.

Kalėdos (Weinacht). Pagrindinis pusryčių stalo patiekalas būdavo kepta žąsis arba antis. Rytą visi eidavo į bažnyčią. Pas vaikus ateidavo Kalėdų senelis. Dovanų po eglute nedėdavo.

Mažojoje Lietuvoje lietuviškų tradicijų puoselėjimu ypač rūpinosi, galima drąsiai sakyti „sirgo“ Vydūnas, kuris dažnai mokė lietuvius sakydamas: „Būkime tikri „sau žmonės“, nes besaikis svetimųjų pamėgdžiojimas – tai savęs pažeminimas net ir jų akyse…“

Šių prasmingų, neturinčių senaties žodžių nederėtų ir šiandien pamiršti. Nes tik tos tautos, civilizacijos buvo tvarios, „kurios, anot kultūrologo Liudviko Giedraičio, sugebėjo įprasminti, įtėvinti savo istorinę, kultūrinę atmintį, nuolat telkti „dvasinį potencialą“. Kai to atsisakoma, „0valstybė tampa nebetvari, į ją įsimeta korozija…“

Po 1944 metų pagrindinė Mažosios Lietuvos dalis pateko į Rusijos Federacijos sudėtį, pakraštys – į Lenkijos, šiaurinė dalis (joje ir šiaurės Skalva) įeina į Lietuvos Respubliką ir nors ir nedidelio ploto faktiškai yra penktasis Lietuvos etnokultūrinis regionas.

Po Antrojo pasaulinio karo šiame krašte atsirado daug kitos kultūros gyventojų. Tuo metu ypač daug buvo griaunama, naikinama. Mažosios Lietuvos pavadinimas sąmoningai buvo trinamas iš istorijos ir žmonių atminties. Išvykus vietiniams gyventojams pasikeitė ir etninės kultūros klodas.

Tačiau praeitis reikalauja sau vietos čia gyvenančių žmonių atmintyje.

Manau, tai yra teisinga.

Literatūra:

1. Almonaitis V., Almonaitienė J. Šiaurės Skalva. 2003.
2. Ulla Lachauer. Rojaus kelias. 2001.
3. Liudvikas Giedraitis. Mažosios Lietuvos likimu. // Liaudies kultūra. 2003. Nr. 3.
4. Liudvikas Giedraitis. Deimančiukų santraukos. // Liaudies kultūra. 2005. Nr. 2.
5. Gyvoji tradicija. // Etninė kultūra. 2003.
6. Buvusių Klaipėdos krašto gyventojų Adelės Zubačiovos ir Elzbietos Balnienės atsiminimai.

„Voruta“, 2005 m. birželio 18 d., Nr. 12 (582), p. 3.

Sena Voruta , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra