Mažoji Lietuva: kada atsiras Lietuvos viešajame gyvenime

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

„Vorutos“ pokalbis su prof. Domu Kaunu, tarptautinės  konferencijos „Mažosios Lietuvos kultūros istorijos paveldas“ organizacinio komiteto pirmininku

Kodėl, jūsų nuomone, Lietuvos viešajame gyvenime beveik negirdėti  termino  „Mažoji  Lietuva“, dažniausiai vadinama „kraštai“. Jūs  gerai susipažinęs su šių lietuvių etninių žemių istorija, tad kas yra Mažoji Lietuva?
Mažoji Lietuva yra istorinis terminas. Juo apibrėžiama lietuvių gyventa teritorija, iki 1871 m. priklausiusi  Prūsijai, vėliau, iki 1944 m. – Vokietijos reichui. Mažoji Lietuva niekada nebuvo administracinis teritorinis darinys. Tai, pabrėžiu, etninė teritorija. Panašiai kaip Žemaitija arba Aukštaitija, tik valdyta kitos valstybės. Apie Mažąją Lietuvą labai daug rašoma ,,Vorutoje“, tad prie to, kas Jūsų laikraštyje skelbta, ne ką bepridursi. Kas kita yra paties termino gyvybingumo problema. Jį mažai girdime dėl gyventojų švietimo spragų ir žiniasklaidos darbuotojų kompetencijos stygiaus. Taip pat yra ir politinių motyvų. Dėl Mažosios Lietuvos pavadinimo vartojimo opiai reaguoja buvę ir esantys didieji kaimynai – Vokietija ir Rusija. Beje, tam tikrų interesų turi ir Lenkija. Tačiau matau ir ,,klimato“ spartesnio šiltėjimo galimybių. Daug kas priklausys nuo mūsų pačių įžvalgumo, atkaklumo ir darbo. Pagaliau visi turėtų suprasti, kad Lietuvos Respublika neketina ir neturi galimybių ,,karpyti“ Europos žemėlapį. Kalbama apie istoriją ir jos paveldo įprasminimą.

Jūsų rengiama konferencija yra tarptautinė, todėl įdomu, kokių šalių atstovai joje dalyvauja ir kas domisi Mažąja Lietuva?

Formaliai konferencija nėra tarptautinė: pagal mokslo nuostatus tokia ji gali būti tik tada, kai ne mažiau kaip pusę pranešėjų ir organizacinio komiteto narių sudaro užsienio mokslininkai. Konferencijoje dalyvauja Latvijos, Rusijos, Vokietijos ir Austrijos atstovai, tačiau svarbiausia ne skaičius, o tai, kad jie visi yra labai gerai susipažinę su Mažosios Lietuvos problemom. Manau, kad jų pranešimai bus vieni įdomiausių. O Mažąja Lietuva, nepaisant to, kaip ją patys vadintų, Europoje domisi daug kas. Tas žemės lopinys yra tarytum rakštis visose keturiose meškos letenose, kuri nuolat dirgina ir neleidžia vakarykštės istorijos, tarytum užbaigtos bylos, atiduoti į archyvą. Žinodami tai, konferencijos programą su Mokslų Akademijos kvietimu dalyvauti joje įteikėme Vokietijos, Lenkijos, Rusijos ambasadoms ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijai. Kaip supratau, ji pasiekė ir dabartinę Karaliaučiaus valdžią, nes jos pavedimu kai kuriais klausimais kreipėsi Rusijos ambasados darbuotojai. Labai lauktume įvairaus rango svečių. Tik jie turėtų nepamiršti, kad konferencijos rengėjams rūpi Mažosios Lietuvos kultūros istorijos paveldas, jos išsaugojimo, viešinimo ir aktualinimo reikalai. Diplomatai ir politikai šioje srityje neabejotinai gali daug padaryti ir, kas itin svarbu, mus dar labiau suartinti rezultatyviam darbui.

Tai ne pirmoji tokio pobūdžio mokslinė konferencija, skirta  Mažajai Lietuvai. Kokios buvo rengiamos anksčiau ir kokia iš to buvo nauda?

Mažajai Lietuvai skirtų konferencijų yra buvę ir dar bus. Daug svarbaus šioje srityje daro Klaipėdos universiteto mokslininkai. Tačiau mūsiškė konferencija yra ypatinga tuo, kad ji visą dėmesį koncentruoja į materialiojo paveldo sklaidą, nykimo ir išsaugojimo problemas. Renginys pritraukė didelį dalyvių, ir ne tik akademinių sluoksnių atstovų, skaičių. Išvažiuojamojoje sesijoje susitiksime ir tarsimės su vietų paveldosaugininkais ir paminklotvarkininkais, administracijų vadovais. Kitąmet tikimės išleisti konferencijos medžiagos tomą, kuriame dalyvauti jau dabar raginu tuos autorius, kurių dėl riboto laiko negalėjome pakviesti skaityti pranešimų. Priimsime visus straipsnius ir glaustesnes  informacijas apie paveldo būklę, jei tik jos atitiks konferencijos problematiką.  Klausėte apie renginio naudą? Apie ją šiandien kalbėti keblu. Tokios konferencijos per dešimtmečius sugulusių problemų vienu mostu neišsprendžia. Jos kuria sprendimų prielaidas. Po konferencijos tikimės parengti rezoliuciją dėl paveldo būklės. Ją teiksime vyriausybei ir siūlysime sudaryti pirmaeilių paveldo objektų gelbėjimo planą. Reikėtų kalbėti apie specialaus biudžeto formavimą. Lietuvos 1000-metis nėra vien tik Didžiosios Lietuvos monopolis ir privilegija. Pagaliau darbo bus ir po sukakties iškilmių.

Įvairūs žiniasklaidos šaltiniai yra pranešę  apie siaubingą Mažosios Lietuvos kultūros paveldo naikinimą sovietų okupacijos metais. Ar jau nepriklausomoje Lietuvoje tas naikinimas liovėsi?

Sovietinė okupacija sukūrė prielaidas paveldui naikiniti ir skatino tai daryti, tačiau patį juodžiausią darbą atliko mūsų rankomis. Kas griovė Priekulės bažnyčią ir kas nušlavė senąsias Klaipėdos kapines? Sovietų tankai? Kas daužė Saugų, Vanagų ir kitų bažnyčių langus, kas jau nepriklausomybės laikais lupo Plaškių bažnyčios stogą? Maskvos politrukai? Kas vakar ir užvakar su metalo ieškikliais marodieriavo Pagėgių miškų kapinėse? Atsakymą rasime pasižiūrėję į savo purvinas rankas. Paveldo naikinimas nesiliovė ir dar negreit liausis. Lietuva serga baisia liga. Siaubingas  vėžys  ėda žmonių sielas ir kūnus. Pūva gyvi žmonės. Bet serga ne tik Pamario Lietuva, serga ir kitos jos dalys: ką tik mašina lėkiau į Anykščius palei Šventąją ir stabtelėjau apžiūrėti vienų dvaro kapinaičių. Laidojimo rūsio lubos buvo pramuštos, kapai visame plote šviežiai išrausti. Net sliekai į žemę dar nespėję sulįsti. Kokios šalies barbarai tai padarė? Atsakymą į jūsų klausimą rasite ir be mano pagalbos.

Jūsų manymu, ka reikėtų daryti, kad  paminklai nebūtų naikinami, o kartais ir atstatomi?
Nesu tas, kuris dalija receptus, bet savo nuomonę turiu. Padėties pagerėjimo galime pasiekti tik nuosekliu ir atkakliu darbu keičiant žmogų ir tvarką. Savo priedermes tinkamai turi atlikti švietimo darbuotojai, paveldosaugininkai, administracijos galvos ir žemesni  valdininkai, o teisėsaugininkai iš visų pareikalauti atsakomybės. Reikia didesnės specialistų kompetencijos ir bendradarbiavimo su mokslininkais. Reikia pinigų idėjoms paversti daiktu. Be to, reikia drąsos ir rizikos, ryžtingai viešinti barbarybes ir jų kaltininkus.  Ieškoti sąjungininkų namie ir svetur, nebijoti kalbėti ir sakyti tiesos ten, kur ji gali ir turi būti išgirsta. Imtis darbo ne dėl pinigo (iš paminklų gelbėjimo nepasipelnysi), bet dėl sąžinės ramybės, o po darbo nusiplovus rankas pačiam sau pasakyti: padariau, ką galėjau, kas gali – tepadaro geriau.

Dėkojame už malonų atsakymą ir linkime konferencijos dalyviams geros kloties.


Kalbėjosi Dana Zacharevičienė ir Juozas Vercinkevičius

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra