Rugsėjo 18 d. po sunkios ligos mirė dailininkė, Mažosios Lietuvos enciklopedijos talkininkė, „Vorutos“ bendradarbė Eva Ėrika Labutytė-Vanagienė. Dalyvavo dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje nuo 1968 m. Yra sukūrusi M. Mažvydo, L. G. Rėzos, Vydūno, D. Kleino, J. Bretkūno, K. Donelaičio, M. Jankaus ir kitų Mažosios Lietuvos šviesuolių portretus. Spalvotų linoraižinių ciklą „Mano kraštas“ yra paskyrusi rašytojos Ievos Simonaitytės atminimui (1981). Kiti iškilesni jos grafikos ciklai „Oi močiut motinėle“ (1967–1968), „Knygnešiai“ (1980), „Mažosios Lietuvos motyvai“ (1982–1983), „Jūros ritmai“ (monotipatija, 1984), „Krikštų kompozicija“ (anglis, 1987), miniatiūrų ciklas „Prūsų atminimui“ (1988), kelionių iš Vokietijos ir Norvegijos motyvai. Dailininkė mielai kūrė ekslibrisus, liejo akvareles, iliustravo knygas. Buvo sumani dailės parodų organizatorė ir kuratorė. Pernai tarptautinė paroda „Krikštai mene“ Klaipėdoje, Vilniuje ir Nidoje buvo graži baltiškosios pasaulėjautos gyvybingumo šventė.
Ji savo kūryboje jautriai permąstydavo istoriją, nepailsdama piešė prūsų ir vakarinių lietuvių tradicinės kultūros motyvais. Tie jos piešiniai lyg viduramžių graviūros–vaizdai mįslingi, prislopinti šešėlių ir pusšešėlių. Arba gal truputį kosminiai arba pelkiniai, lyg juos gaubtų dangiškasis ir Nemuno deltos rūkas. Bet jos simbolių kalba išsami, nors ir nešanti į neįžiūrimą praeitį. Beje, simboliai – tai ne tik tie ornamentai, paimti iš audimų raštų, laivų ir pastatų architektūros, o kažkur kažkada įrėžti į akmenį ar kaulą. Simbolių prismaigsčiusi, lyg biržydama rugių lauką. Tas laukas sužaliavęs, o biržės dar matyt. Ievos Somonaitytės, Vydūno ir kitų Mažosios Lietuvos veikėjų tema dailininkės kūryboje turi nuolatinį savo kampelį, nepakartojamus garsus ir spalvas.
Mažlietuviai po karo tirpte tirpo. Griuvėsiai anapus Nemuno, griuvėsiai šiapus. Dailininkė dėliojo archeologinio ąsočio šukes: Semba, Skalva, Sūduva, Nadruva, Notanga, Varmė, Barta, Pamedė… apraudodama Vakarų lietuvių ir prūsų likimą, atkakliai traukdama iš amžių tamsos į parodų šviesą baltiškąjį ornamentą.
Eva Ėrika Labutytė – viena lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ steigėjų, senųjų klaipėdiškių pirmojo susiėjimo, prasidėjus Atgimimui (1998 05 27) organizatorių. Susiėjimas buvo prasmingai surengtas Klaipėdoje, jam pirmininkavo Eva Labutytė, Tautvydas Brakas ir vyskupas Jonas Kalvanas (vyresnysis). Tarp tų pirmųjų buvo Jurgis Aušra, Rūta Kėkštaitė-Mačiūnienė, Viktoras Petraitis, Vytautas Gocentas, Erikas Purvinas, Bernardas Aleknavičius.
Lietuvininkų bendrija „ Mažoji Lietuva“ ėmė rūpintis klaipėdiškių kapinių tvarkymu, bažnyčių ir parapijų atkūrimu, istorinio Klaipėdos krašto tautinių ir evangeliškų tradicijų puoselėjimu. Tais metais pradėjo sodinti lietuvininkų giraites prie Agluonėnų piliakalnio ir Klaipėdos „Trinyčių“ tvenkinio, rūpinosi, kad Klaipėdoje atsirastų Lietuvininkų aikštė, Šilutėje – Lietuvininkų gatvė, būtų pažymėti Mažosios Lietuvos veikėjai.
Eva Ėrika Labutytė, kartu su profesoriumi Domu Kaunu ir žurnalistu Bernardu Aleknavičiumi yra Martyno Jankaus muziejaus Bitėnuose įkūrėjai. Ji uoli Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengėjų talkininkė. Visuomeniniais pagrindais vadovavo jos Dailės skyriui.
Dailininkė yra kelių tarptautinių ekslibrisų parodų, vykusių Lietuvoje, „Sidabrinės nendrės“(Šilutė, 1994), rašytojos Ievos Simonaitytės (Agluonėnai, 2000), premijų laureatė.
Vokietijos prūsų bičiulių draugija 1998 m. „Tolkemita“ jai už darbus prūsų tema skyrė draugijos fondo premiją.
2001 metais ji tapo daktarės Genovaitės Kazokienės vaizduojamojo meno fondo (Australija) premijos laureatė. Fondas skatina dailininkus, sukūrusius reikšmingų kūrinių lietuviška tema.
Eva Ėrika Labutytė gimė 1938 m. balandžio 15 d. Begėdžių kaime, Saugų parapijoje. Savarankiška nuo 17 metų. Seneliai Michelis Labutis ir Maria Aschmann-Labutienė turėjo 12 vaikų. Du sūnūs žuvo I pasauliniame kare. Ūkis atiteko vyresniajai dukrai Evai Lippke. Tėviškė melioruota 1981 m. Tėvas Fricas Labutis (1911–1990) po II pasaulinio karo gyveno Vokietijoje, motina Katerina Ragaišikė (Rogaischus, 1910–1955) buvo ūkininkaitė iš Šventvakarių, jiedvi gyveno Karališkiuose, Plikių parapijoje. Eva po Klaipėdos pedagoginės mokyklos dirbo Kurmiuose, netoli Švėkšnos, Saugų vaikų namuose. Baigusi Valstybinį dailės institutą (dabar – Dailės akademija), 1967–1976 m. dirbo Vilniaus pedagoginėje mokykloje. Vyras – Antanas Vanagas, inžinierius. Sūnus Kęstutis – ekonomistas.
Palaidota Plikių kapinėse, šalia savo motinos.
