Albertas RUGINIS, Mažeikiai

Ėjo neramūs 1946-ieji, pokario metai. Gyvenome Mažeikiuose, Saulės g. 16. Kartą pavakaryje užėjo nematytas pusamžis inteligentiškas žmogus ir pasiprašė nakvynės. Mes, keturių asmenų šeima, gyvenome viename kambaryje, tad svečiui paklojome ant stalo… Rytą žmogus, pavaišintas pusmarškone koše pasisakė, kad yra atsiųstas atkurti Mažeikių muziejų ir pakvietė mano tėvą Joną Ruginį dirbti muziejaus salės prižiūrėtoju. Tėvas buvo siuvėjas, sovietinė valdžia vertė jį stoti į organizuojamą siuvėjų artelę. Tėvui nestojus, Finansų skyriaus inspektoriai vis tikrindavo, ar tėvas nesiuva ir skirdavo baudas. Todėl tėvas apsidžiaugė gavęs valdišką darbą. Taip direktoriaus Stričkos priimtas dirbti į muziejų, jame išdirbo iki senatvės.

Mažeikių muziejus įsikūrė Tumo-Vaižganto pradinės mokyklos pastato 3-čiame aukšte (dabar – muzikos mokykla). Patalpa buvo didelė su vienu plačiu langu galinėje sienoje. Kartą tėvas per tą langą stebėjo, kaip ant priešais esančios ligoninės remontuojamo stogo užbėgo subintuotas žmogus, o jį vijosi saugumiečiai. Žmogus pribėgęs stogo kraštą šoko žemyn ir liko gulėti nejudėdamas. Dar tėvas pasakojo matęs, kaip, tikriausiai, 1947 m. vasarą muziejaus lango lygyje per Mažeikius keletą dienų pavieniai ir grupėmis skrido skėriai. Daugiau jų matyti neteko.

Į muziejų užėjęs Mažeikių kultūros skyriaus vedėjas Petras Rupeika, pamatęs pilnas lentynas išrikiuotų šventųjų medinių statulėlių, pasakė, kad čia ne bažnyčia, o muziejus ir visus šventuosius ir rūpintojėlius liepė išnešti į palėpę, buvusią virš muziejaus lubų (visos statulėlės per 1955 m. sausio mėnesį įvykusį muziejaus gaisrą sudegė). Vietoje liaudies meistrų sukurtų skulptūrų muziejaus stenduose išdėstė Mažeikių batų fabriko ,,Apavas“ produkciją – batus ir kurpalius.

Direktorius Strička dar ir mokytojavo vakarinėje mokykloje. Pajutęs, kad juo domisi saugumas, iš Mažeikių išvyko nežinoma kryptimi. 1948 m. muziejus gavo naują direktorių Feliksą Maksvytį, kilusį iš Šakių r. Barzdų k. Jis prieškariu Kaune vadovavo prekybos bendrovei ,,Malda“. 1933 m. atvyko į Šiaulius, kur garsus kalendorių leidėjas, knygyno ,,Lietuvainis“ savininkas Liudvikas Jakavičius, įžvelgdamas jauno verslininko gebėjimus, perdavė Maksvyčiui savo knygyną ir knygų leidybą. Maksvytis įsteigė knygyną ,,Žiedas“. Per 10 jo veiklos metų Maksvytis ,,Titnago“ spaustuvėje išspausdino ir išplatino virš 500 000 egzempliorių įvairios pasaulietinės ir religinės literatūros, maldaknygių. Pirmas sovietmetis nespėjo pakenkti knygyno veiklai. 1944 m. sovietams grįžus knygynas buvo uždarytas. Feliksas Maksvytis organizavo pogrindinio Lietuvos išlaisvinimo komiteto Šiaulių skyrių. Buvo Šiaulių Šv. Petro ir Povilo sugriautos bažnyčios atstatymo komiteto narys.

1948 m. valdžia išplėšė knygyno sandėlį, visas ten dar buvusias knygas sukrovė į aštuonis sunkvežimius ir nuvežę prie Salduvės kalno sudegino. Kai suėmė vieną iš jo organizuoto komiteto narių, Maksvytis skubiai paliko nuosavą mūrinį namą su visais baldais ir su šeima išbėgo į Mažeikius. Jo name apsigyveno Šiaulių prokuroras.

Mažeikiuose prisiglaudė pas chirurgę Stefaniją Žilinskaitę ir jos vyrą, anglų kalbos mokytoją Adomą Kazlauską. Jų pastangomis Maksvytis buvo įdarbintas Mažeikių muziejuje, kol 1950 m. Mažeikių saugumas pradėjo domėtis jo buvusia veikla Šiauliuose. Tada jis išvyko į Marijampolę, vėliau į Šilutę, po to į Kauną, kol 1953 m. buvo suimtas, bet po Stalino mirties paleistas. Dirbo Kauno antikvariato knygyne.

Pats F. Maksvytis vėliau knygoje ,,Maldaknygių, knygų ir žurnalų laužas“ apie Mažeikius prisiminė:

,,Mažeikių muziejaus patalpos buvo tik patenkinamos. Vilniuje kultūros-švietimo darbo komiteto prie Ministrų tarybos pirm. Vytautui Girdžiui, kurį pažinojau iš anksčiau, papasakojau, kaip išvengiau tremties ir paprašiau lėšų muziejaus remontui. Užsakiau specialų inventorių ir per 5 mėnesius įrengiau archeologijos, istorijos ir etnografijos skyrius. 1948 m. pabaigoje dalyvavau 3 mėn. muziejaus darbuotojų kursuose, buvau jų seniūnu. Egzaminus išlaikiau su pagyrimo raštu. Grįžęs įrengiau gamtos skyrių. Mokyt. Julius Šlekys mokėjo daryti paukščių ir žvėrelių iškamšas. Nemažai iškamšų isigijome Jelgavoje ir Rygoje. Buvo jų sukaupta apie 200 vienetų. Buvo padarytos vitrinos. Įvairius stendus apiformino Dailės instituto studentai Mečislovas Ostrauskas ir Jonas Švažas. Įkūriau kraštotyros būrelį. 1950 m. buvau iškviestas į saugumą ir tardomas. Skubiai nuvykęs į Vilnių paprašiau, kad mane perkeltų į kitą muziejų. Pasiūlė Marijampolę. Ten ir išvykau.“

Aš 1948 m. rudenį perėjau mokytis į vakarinę mokyklą, kad dienomis galėčiau už tėvą dirbti muziejuje. Muziejus Dailės instituto studentui Jonui Švažui užsakė nutapyti didelį Stalino portretą ir paveikslo ,,Sevastopolio gynyba“ kopiją. Nutapytus paveikslus padėjau pernešti į muziejų iš Švažo tėvo geležinkelininko namelio (,,Butkos“), ten Švažas juos tapė. Benešant Stalino paveikslą užėjo smarki liūtis, o paveikslo dažai dar neišdžiuvę. Paveikslą apdengėme savo švarkais, patys permirkome, bet ,,tėvelį“ Staliną išgelbėjome. Švažas sužinojęs, kad liaudies kūryba sukrauta palėpėje paprašė leisti keletą jų pasiimti. Sutartą dieną atidaręs duris lubose, Švažo padedamas, įlindau į palėpę ir per angą rodžiau šventuosius, kurie man gražesni, kurie naujesni, gražiau nudažyti, bet Švažas pasirinko man visai negražius senus išblukusius Rūpintojėlius ir šventuosius. Padėkojęs pasakė, kad kai aš ūgtelėsiu į vyrus, tai ,,aplaistysime“ tuos šventuosius. Deja, neteko. O skulptūros, išgelbėtos nuo gaisro, ir dabar kur nors puošia kokį interjerą ar kolekciją.

1949 m. kovo mėn. prie muziejaus buvo įkurtas kraštotyros būrelis, kuris išaugo iki 50 narių. Pirmininku išrinkome moksleivį A. Čyžą. Išleidome sienlaikraštį ,,Kraštotyra“, kurį gražiai, tautinėmis spalvomis apiformino gimnazistas, būsimasis Dailės instituto rektorius Vincas Gečas. Redaktoriumi – Joną Šiliną. Būreliui vadovauti ėmėsi gimnazijos mokytoja Vanda Abromonytė. Ją, kaip pogrindžio organizacijos ,,Sakalų štabas“ narę saugumui suėmus, būreliui vadovavo mokytojas Julius Šlekys. Aš pas jį mokiausi daryti paukščių iškamšas.

1949 m. balandžio 24 d. kraštotyros būrelis surengė Juozo Tumo-Vaižganto mokyklos salėje viešą vakarą, suvaidinome Žemaitės veikaliuką ,,Mūsų gerasis“, režisavo mokytojas Vytautas Krulickas. Vaidino gimnazistai Šilinas, R. Virkutis, Alg. Stončius, M. Navickas, Praspaliaukas, Stonytė, Kačerauskaitė, Mikužytė. Iš gauto pelno būrelis per Atvelykį iškėlėme margučių šventę. Kažkas iš būrelio pranešė valdžiai. Muziejaus direktorius Maksvytis miesto vykdomajame komitete buvo griežtai įspėtas, kad tai daugiau nepasikartotų.

1949 m. gegužės 11 d. kraštotyros ir gimnazijos istorikų būrelio organizuotoje išvykoje į Daubarių piliakalnius dalyvavo apie 100 gimnazistų. Mokytojas Nagius ir Mozuraitis pakalbėjo apie DaubariųViešvietėnų praeitį. Išmatavome piliakalnius. Sugiedojome ,,Tautišką giesmę“ (Ją buvo galima giedoti iki 1951 m.). Kiekvienam padalijo po keletą sausainių ir saldainių, suvalgėme savo sumuštinius, nusifotografavome.

Priešais piliakalnius prie Stulpo upelio santakos su Viešetės upeliu esančiuose senkapiuose vingiavo nuo karo užsilikę fronto apkasai. Visur mėtėsi iškastų žmonių kaulai, o alksniai buvo apkabinėti žmonių kaukolėmis.

Apžiūrėję Jazdausko plytinę ir karjerus, per buvusį šventą Gojų mišką, kur Viešetė įteka į Ventą, nuėjome iki Stulpino vandens malūno. Ten tada buvo įrengta elektrinė, kuri tiekė elektrą Mažeikių miestui. Jos pylimą kiekvieną pavasarį visos Mažeikių įmonės talkos būdu remontuodavo.

1949 birželio 26 d. į muziejų atėjo civiliškai apsirengę Mažeikių saugumo leitenantai Padlatovas ir Suldinas. Patikslinę mano pavardę liepė eiti kartu, sakaiu, kad negaliu tarnybos palikti, turiu budėti… Liepė užrakinti muziejų ir raktus atiduoti mokyklos sargui Adomui Litvinui. Mane išvedė į Mažekių MGB. Tuo metu direktorius Maksvytis buvo kursuose Maskvoje. Grįžęs manęs nerado, nes aš iš sovietinio lagerio į Mažeikius grįžau tik po penkerių su puse metų.