Autorius: Voruta Data: 2020-09-08 , 12:27 Spausdinti

Kemel Photography nuotrauka

www.voruta.lt

Rugpjūčio 28 d. Maskvos Voznesenskio centras pradėjo Lietuvos kultūros sklaidos internetu programą „Connecting Cultures. Lithuania“. Centro teatro programos kuratorės Julijos Girba pasirinkimu pirmąjį vakarą, rugpjūčio 28 d., vyko Oskaro Koršunovo režisuoto Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Mūsų klasė“ pagal Tadeuszo Slobodzianeko pjesę transliacija. Iš karto po peržiūros socialiniuose tinkluose pasirodžiusios recenzijos pavadino transliaciją vienu galingiausių online laikotarpio teatrinių įvykių, kurį per parą suspėjo pamatyti per 3000 žiūrovų, minėjo puikius aktorių darbus, režisieriaus drąsą imantis sunkios temos ir meistrystę ją sprendžiant, įvertino spektaklio dailininkų sprendimus – lakonišką scenografiją, lėles – herojų antrininkus, vaizdo projekcijas.

Kaip „Mūsų klasės“ tęsinys rugpjūčio 29 d. vyko pokalbis su Klaipėdos dramos teatro vadovais – direktoriumi Tomu Juočiu ir meno vadovu Gintaru Grajausku. Pokalbį vedė teatrologė J. Girba, kreipusi jį klausimų ir temų, galinčių dominti tiek Rusijos žiūrovą apskritai, tiek teatro profesionalus, linkme. Lietuvos ir Rusijos teatrus sieja ne tik bendri prisiminimai – Juozo Miltinio, Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, kalbant tik apie ryškiausias žvaigždes, spektakliai Lietuvoje ir Maskvoje, asmeniniai ryšiai ir asmenybių šviesa, bet ir dabartis – tik pernai parodytas paskutinis E. Nekrošiaus darbas „Kalės vaikai“, išgyventas kaip tikras, pagaliau įvykęs atsisveikinimas su Meistru, O. Koršunovo ir jo lietuviškos komandos sėkmė legendiniame Maskvos dailės teatre, kur režisierius pastatė Antono Čechovo „Žuvėdrą“, Mariaus Ivaškevičiaus pjesės, kurias Vl. Majakovskio teatre stato Mindaugas Karbauskis. Klaipėdos dramos teatras, žvelgiant rusų teatrologų akimis, atrodo kaip savita J. Miltinio teatro variacija – įsikūręs ne sostinėje, tačiau turintis aukščiausio lygio trupę ir kviečiantis dirbti įdomiausius nūdienos režisierius, stiprus traukos centras pačiame Klaipėdos mieste ir aktyvus tarptautinės meno erdvės veikėjas.

Rusijos teatro profesionalų pažintis su Klaipėdos dramos teatru įvyko dėl festivalio „TheAtrium“. Žinoma, tam gelbėjo ir garsūs režisierių – E. Nekrošiaus, J. Vaitkaus, O. Koršunovo – vardai. Festivalis „TheAtrium“ atsirado iš poreikio suprasti savo reikšmę ir galimybes Europos teatro kontekste, įsilieti į tarptautinę sceninio meno apytaką. Iki šiol festivalis vyksta iš vidinės teatro iniciatyvos ir laikosi dėl jo žmogiškųjų resursų. Pirmaisiais metais negavę valstybinio finansavimo dėl „pernelyg ambicingo projekto pilotiniam festivaliui“ teatro vadovai kreipėsi į miesto vadovus ir verslą, parėmusius tuomet ir iki šiol išlaikančius šią mecenatystės tradiciją. Kalbėdamas apie teatro perspektyvas, T. Juočys minėjo, kad jų išeitinė pozicija buvo nežinoti, koks teatras turi būti, ir todėl stengtis kuo daugiau sužinoti, važiuoti, stebėti, aiškintis. Tokiu būdu jie keliavo į Lenkiją, Latviją, pasiekė ir Rusiją. Anot G. Grajausko, festivalio „TheAtrium“ planuose – ne vienas svečias iš Rusijos. Pirmiausia Dmitrijus Krymovas (nors „gyvų“ šio menininko darbų jis nėra matęs), kurio teatre susilydo tapyba, šiuolaikinis menas ir teatras. Klaipėdos dramos teatro meno vadovas tikisi, kad vienas iš spalį–lapkritį vyksiančių „TheAtrium“ teletiltų bus su šiuo Maskvoje gyvenančiu menininku.

Nemenka pokalbio su T. Juočiu ir G. Grajausku dalis buvo skirta jų prisiminimams apie darbą su E. Nekrošiumi, kurį jie pakvietė statyti Cervanteso „Don Kichoto“. Tačiau E. Nekrošiui rūpėjo Kristijonas Donelaitis ir Sauliaus Šaltenio romanas „Kalės vaikai“. Pats režisierius manė, kad pastatė labai gerą spektaklį, ir žadėjo toliau dirbti su Klaipėdos dramos teatru. G. Grajauskas, pats būdamas poetas, dramaturgas ir muzikantas, mano, kad E. Nekrošiaus teatras labai netiksliai vadinamas metaforiniu. E. Nekrošius, anot jo, yra poetas, naudojantis ne metaforą, o metonimiją. Jo darbai labai ritmiški – ritmas persmelkia kalbą, vyksmą, vaizdą. Šie svarstymai paskatino pokalbio moderatorę J. Girbą susimąstyti apie poetinio teatro sampratą, jos ribas ir iš karto nuspręsti įtraukti klausimą apie E. Nekrošiaus teatro prigimtį į poetiniam teatrui skirtą Voznesenskio centro konferenciją, vyksiančią šių metų spalį Maskvoje.

Pokalbyje neapeita ir šiandieninė teatro padėtis COVID-19 pandemijos sąlygomis. Anot Klaipėdos dramos teatro vadovo, svarbiausia nepradėti galvoti apie tai, kad teatras gali užsidaryti – jis pernelyg efemeriškas šios akimirkos menas, kad būtų galima pakeisti kitomis medijomis. Todėl per karantiną Klaipėdos dramos teatras parengė premjerą pagal G. Grajausko antiutopinę pjesę „Tinklas“, pranašiškai analizuojančią išimtinai virtualybėje gyvenančio žmogaus situaciją. Spektaklį statė režisierė Agnija Leonova. Repeticijos iš pradžių vyko internetu, nuo gegužės – teatre, liepos pradžioje buvo išleista premjera – bene pirmoji teatrinė premjera po pandemijos Lietuvoje. Šiuo metu teatras gyvena artėjančiu festivaliu „TheAtrium“, kuriame kviestiniai spektakliai bus rodomi neįprastu online transliacijos formatu. Taip pat vyks didžiulis tarptautinis forumas, skirtas ateities teatrui.

Prie pokalbio Voznesenskio centro platformose buvo prisijungę daugiau kaip 900 klausytojų. Pokalbio įrašas išsaugotas skaitmeniniame šio centro archyve.

Projekto partneris – Lietuvos kultūros institutas.

Kultūra Lietuva - Rusija Dmitrijus Krymovas, festivalis „TheAtrium“, Gintaras Grajauskas, Klaipėdos dramos teatras, Maskva, Maskvos Voznesenskio centras, programa „Connecting Cultures Lithuania“, Rusija, Tomas Juočys