Maršalas Juzefas Pilsudskis nėjo į Kanosą

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Prieš keletą metų buvo išspausdinta serija mano straipsnių apie Lenkijos maršalą Juzefą Pilsudskį „Vietoj namų oloj erelio gūžtą pasirinkęs“ (Voruta, 1998 Nr. 1-5). Sulaukiau septynių skaitytojų atsiliepimų. Iš jų tik trys buvo gana kritiški, jiems parašiau diskusinį atsakymą. Palankių atsiliepimų, padėkos skambučių ir klausimų bei pageidavimų išleisti atskirą brošiūrą buvo kur kas daugiau. Atsiliepė Lenkijoje dirbantis mokytojas ir Australijos lietuvis.
Žymus lenkų istorikas Piotr Lossowski (Varšuva), daug parašęs apie lietuvių tautinį atgimimą ir rašantis Lietuvos istoriją, savo publikacijose „Nasza Gazeta“ porą kartų mano straipsniuose pastebėjęs teigiamą poslinkį nuo senų stereotipų. Be to, „Vorutoje“ išdėsčiau savo nuomonę, atsiliepdamas į Boženos ir Andrejaus Borisovičių kreipimąsi „NG“ savaitraštyje „Kur yra dingusios maršalo J. Pilsudskio smegenys?“ Straipsnį pavadinau „Ar tik nenusinešė J. P. smegenų kilęs uraganas“. Šis straipsnis sudomino lenkų skaitytojus, todėl kiek sutrumpintas buvo išspausdintas „NG“ savaitraštyje.
Įdomu, kad senieji Vilniaus lietuviai, nepaisant patirtos okupacijos ir bemaž 20 metų trukusios „Golgotos“, Maršalui atlaidesni. Gal todėl, kad jis išvarė bolševikus, padėjo išvengti prijungimo prie Baltarusijos (Litbel SSR). O gal dar svarbiau, geriau supratome jo konfliktą su mums labai nepalankia Lenkijos švietimo ir religijų ministerijos antilietuviška veikla. Tai pavyzdys, kai užjaučiamas priešo priešas.
* * *
1935 m. pavasarį, trys savaitės prieš mirtį, po Vienos profesoriaus Venkebacho konsiliumo, nustačiusio kepenų vėžį, Maršalas ligonio vežimėlyje (pasak Svitalskio, – D. ir T. Natęcz „Józef Piłsudski“) savo ranka parašęs paskutinę valią: „Nežinau, ar nenorės manęs palaidoti Vavelyje. Tegul!”. Pageidavo, kad jo širdis būtų palaidota Vilniuje, tarp karių kapų, kad ten būtų palaidoti pervežti iš Suginčių jo motinos palaikai. Šis pageidavimas jau anksčiau artimiesiems buvo išsakytas ir jo paties ilgai apsvarstytas mauzoliejaus epigramos turinys. Štai jis išverstas iš lenkų kalbos „Tu žinai, kad išdidūs nelaimėj negali eiti kitų pramintu keliu“.
* * *
Kas pasirinkti galėdamas, vietoj namų Oloj erelio gūžtą pasirinko, temoka
Miegot, kai rausta vyzdžiai nuo griausmų
Ir ošime pušų girdėt dejavimai šėtonų. Taip gyvenau
(P. Č. vertimas).
Šie žodžiai skamba kaip pasiteisinimas, apgailestavimas ir priekaištas sau pačiam, bet kartu nepamiršta opozicijos šėtoniškų dejavimų. Dėl jų jam teko toks sunkus likimas. Čia labai tiktų prisiminti lenkų poeto Vincento Polio posmą apie lietuviška būdą: „O lietuvį, kas įžeis, tam ir karste neatleis“ (A Litwina kto zahaczy, to i w grobie nie przebaczy).
Lenkų spauda anuomet sąmoningai nekomentavo mįslingos ir nemalonios epigramos arba klaidingai rašė, neva tai esą poeto J.Slovackio perfrazuotos mintys. Tačiau jos nebūdingos jokiam J. Slovackio poemų didvyriui: nei Kordianui, nei Vaclovui, nei Beniovskiui, nes jie buvo tikri lenkai ir visai neturėjo panašių į Maršalo problemų. Neturėjo nieko panašaus į Juzefo vidinį konfliktą tarp lenkiškos politinės sąmonės ir skirtingo lietuviško paveldo, skirtingo užsispyrusio charakterio, skirtingos mąstysenos, motyvacijos ir valios.
Epigramoje akcentuojamas išdidumas – tai jo asmeninė savybė, jis ištikimas bajoriškam šūkiui: garbė, tėvynė, dora (honor, ojczyzna i cnota). Jo garbės įžeidimas tai kur kas didesnė moralinė skriauda nei daugelio žuvusių lenkų aukos perversmo metu. Todėl jam nereikią atgailauti. Vilnius ne Kanosa ir Rasos – ne Vavelis, jis galįs eiti savaip, išdidžiai. Tai visai nepalyginama su Henriko IV atgaila ir nusižeminimu popiežiui.
Iš man pateiktų skaitytojų klausimų suvokiau, kad apie Maršalo konfliktą su chadekais (Chrzescijańska demokracja, ChD) esu per daug lakoniškai paminėjęs. Todėl šį straipsnį tam skiriu, kad būtų aiškiau, apie kokią Kanosą kalbama. Priminsiu garsų istorinį faktą. Romos imperatorius Henrikas IV 1077 metais, kovodamas dėl valdžios su kunigaikščių ir popiežiaus sąjunga, ėjo į Kanosą (Canossa – pilis Apeninuose, Italijoje) ir nusilenkė popiežiui Grigaliui VII, tris dienas atgailavo ir išmaldavo atleidimą nuo ekskomunikos (banicijos). Taip jam pavyko išardyti popiežiaus ir kunigaikščių sąjungą, išgelbėti savo dinastiją ir teisę skirti vyskupus. Iš to kilo posakis „eiti į Konosą“, kuris reiškia nusižeminti, atgailauti, maldauti malonės.
Analogiškai maršalas J. Pilsudskis dvasinės valdžios buvo verčiamas nusileisti dešiniosioms ND ir ChD partijoms, bet jis buvo per daug išdidus ir kaltino jas pirmojo Lenkijos prezidento Gabrieliaus Narutavičiaus nužudymu. Tuometinis Lenkijos bažnyčios aukščiausiasis hierarchas Krokuvos arkivyskupas metropolitas kardinolas kunigaikštis Adam Stefan Sapieha (1867-1951), Konkordato su Apaštališkuoju sostu kūrėjas, 1930 metais rugsėjį pasmerkė Lenkijos valdžią dėl seimo opozicijos vadovų arešto ir kalinimo Bresto tvirtovėje. J. Pilsudskio aforizmas – „Geriãu vienam kitam seimo pasiuntiniui (posel na Sejm) sulamdyti šonkaulius, negu išvesti į gatves armotas“. Spaudoje pasipylė kaltinimų dėl Konkordato nesilaikymo, dėl kruvinų įvykių ir lenkų aukų valdžios perversmo metu.
Kardinolas A. S. Sapieha, Vavelio karališkojo panteono globėjas, nenoromis priėmė J.Pilsudskio palaikus. Pasak dešiniųjų spaudos pasišaipymų, kardinolas buvo susirūpinęs, kur padėti to lietuvio žemaičio evangeliko be širdies ir smegenų palaikus. Kiti rašė: „Šis herojus įžengė į Vavelį toks, koks buvo gyvenime – be širdies ir smegenų“. Tarsi už bausmę kardinolas sukėlė garsų “kriptos skandalą”, įsakydamas perkelti palaikus į bokštą po Sidabro Varpais (Nowa encyklopedia powszechna, 1998). Tik vėliau jie buvo grąžinti į Šv. Leonardo kriptą. Tai tik tiek primena mums Kanosą.
* * *
Gerai prisimenu Juzefo Pilsudskio pasakytus žodžius jo 60-ties metų jubiliejaus proga: „Ponai, istorija po 40 metų (atseit minint 100-ąsias metines, P. Č.) mano veiklą vertins visai kitaip“. Bet nepasakė kaip. Tik žinodami jo politines aspiracijas galime labai patikimai spėlioti, kad tai buvo jo forsuoto žlugusio valstybių federacijos plano užuomina. Dabar iš tikrųjų visai kitaip žiūrima žengiant į Europos Sąjungą, kuri remiasi federacijos principais, tik labiau išplėstos negu jo planuotos Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos, Latvijos ir net Estijos ir Suomijos federacijos. Turime pripažinti šios idėjos gajumą ir realiai vykstantį įgyvendinimą, tik kiek vėliau, negu jo pranašauta.

Voruta. – 2002, geg. 4, nr. 9 (507), 5
 

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra