Pagrindinis puslapis Sena Voruta Marijos Matušakaitės lobiai

Marijos Matušakaitės lobiai

Marija Matušakaitė – dailėtyrininkė, architektė, drabužių dizainerė, humanitarinių mokslų daktarė, 2009 m. apdovanota Nacionaline premija už autentiškas senosios Lietuvos dailės atodangas. Šiuo metu ji pripažinta viena žymiausių ir autoritetingiausių LDK dailės istorijos tyrinėtojų, nors savo karjerą pradėjusi darbu architektūros srityje.
Garbaus amžiaus menotyrininkė išleidusi daugybę knygų: „Portretas XVI-XVIII a. Lietuvoje“, „Senieji Lietuvos kunigaikščių portretai“, „Procesijų altorėliai Lietuvoje“, „Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje“, „Apranga XVI-XVIII a. Lietuvoje“, „Karalienė Barbora ir jos atvaizdai“, „Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio“, „Išėjusiems atminti“. Net ir šiuo metu rengia spaudai naują knygą.
Apdovanojimai siekia dar 1947 m., kai M. Matušakaitė gavo premiją už vaikų kambario baldus, o vėliausieji – pastarųjų metų svarbiausi valstybiniai įvertinimai.
Su M. Matušakaite kalbėjomės apie pačių įvairiausių darbų kupiną gyvenimą ir svarbiausius potyrius:

Kodėl tapusi pirmąja moterimi, Lietuvoje studijavusia architektūrą, vėliau šio darbo dirbti nenorėjote?
Man atrodė, kad architektūra yra viena patraukliausių ir įdomiausių specialybių, todėl panorau ją studijuoti. Maniau, būsiu visiškai laisva, dirbsiu, kada panorėsiu. Tačiau viskas susiklostė atvirkščiai. Valstybinėse įstaigose tekdavo atsėdėti privalomą laiką, o ir pats darbas nebuvo įdomus: tipinių, standartinių namų projektai, nes kitokių tuo metu niekas nestatė. Darbo įstaigų pavadinimai visą laiką keitėsi, jos buvo pertvarkomos, kaip koks Krylovo kvartetas, tačiau esmė likdavo ta pati. Būdavo, gauni standartinį projektą ir jam paskirtą vietą, tuomet tenka tik pritaikyti statinį konkrečiai erdvei. Visiškai jokios kūrybos. Nors ir aš pati neturėjau didelių gabumų – buvau tik vidutiniška architektė.

Esate sukūrusi ne tik pastatų projektų, drabužių modelių, bet ir baldų komplektų. Viskas lyg ir siejasi su architektūra.
Tai nebuvo kas nors ypatinga. Paprasčiausiai skelbti projektai sukurti baldus nedideliems kolūkiečių namams ar mažiems to meto butams, į kuriuos turėjo tilpti naujo tipo baldų komplektai, tai aš ir kūriau. Už šiuolaikinius baldus gavau ir premijų. Man buvo įdomu, nes šiame darbe daugiau kūrybos.

O tada jau pasukote kostiumo link?
Visiškai atsitiktinai ir noriai persikėliau iš Kauno į Vilnių, ten dirbau drabužių modeliavimo srityje. Užėjusi į parduotuvę pamačiau žurnalą, kuriame buvo paskelbtas konkursas įvairių tipų drabužių modeliams kurti. Nusiunčiau savo piešinius ir laimėjau trečiąją premiją. Todėl Lengvosios pramonės ministerija apie 1960 m. man pasiūlė pereiti dirbti į Modelių namus. Porą metų ten dirbau, tačiau vėl pakliuvau į visiškai nuobodaus administracinio darbo, kuriame netrūko nemalonių intrigų, pinkles.
Grįžusi į Kauną dėsčiau drabužių modeliavimą ir kostiumo istoriją Politechnikos institute, Lengvosios pramonės fakultete. O tai jau buvo ryškus žingsnis link to, ką vėliau taip pamėgau. Dėsčiau drabužių ir avalynės kompozicijas. Man tai buvo labai įdomu, todėl daug piešdavau. Dažnai bendradarbiaudavau su madų žurnalais, kuriems siųsdavau savo sukurtus modelius. Darbas atimdavo nemažai laiko, tačiau manęs nevargino. Pas mus studijuoti atvykdavo labai daug studentų iš Estijos, šiek tiek iš Latvijos.

Ar tuomet ši specialybė buvo tokia pat populiari kaip ir dabar?
Niekas taip veržte nesiveržė, tačiau studentų tikrai netrūkdavo. Tuo metu net įsigijau profesinę ligą – pradėjau nebepažinti žmonių. Tos grupės taip greitai keisdavosi, kad nesugebėdavau įsidėmėti veidų. Man tai ir dabar trukdo bendrauti.

Tiek daug sričių išmėginta dar jaunystėje, turėjote būti nepaprastai aktyvi.
Buvau tikrai aktyvi, nes stengiausi išnaudoti visą savo laisvą laiką. Tiesa, jo nebuvo tiek daug. Domėjausi menotyra, tačiau negalėjau jai visiškai atsidėti. Tik išėjusi į pensiją pradėjau dirbti šioje srityje. Buvau visiškai laisva, todėl galėjau važinėti kur tik norėjau. Tais laikais Lietuvoje buvo geras susisiekimas, nesunku nuvažiuoti į visiškus pakraščius. Stengiausi aplankyti visas man įdomesnes bažnyčias.

O iš kur žinojote, kur reikia važiuoti, juk informacijos nebuvo, pati ją rinkote?
Šį tą vis dėlto žinodavau iš anksto. Turėjau nedidelį, prieškario metais leistą vadovą po Lietuvą, kuris tais laikais buvo pakankamai geras. Aš jį atidžiai studijuodavau ir tuomet važiuodavau.

Tačiau važinėti teko sovietmečiu. Ar neturėjote sunkumų?
Teko sutikti senų, represuotų kunigų, kurie labai nenoriai priimdavo, nes paprasčiausiai bijodavo. Atvykėliai keldavo jiems nepasitikėjimą. Panašiai nutikdavo ir nuvažiavus į neseniai apvogtą bažnyčią.
Kultūros ministerija kiekvieną vasarą rengdavo ekspedicijas į rajonus, ir aš visuomet stengdavausi prie jų prisidėti. Tada jau ir su kunigais buvo lengviau bendrauti, nes dirbti važiuodavo žinomi specialistai.
Vėliau atsirado kultūros paveldą saugančių įstaigų, su kuriomis teko bendradarbiauti. Gintas Žalėnas buvo mano kolega, nors ir istorikas, tačiau besidomintis metalu, ypač bažnyčių varpais. O aš tuo metu apžiūrinėdavau medį, tapybą.

Kaip tas darbas vykdavo? Tekdavo viską aprašyti?
Taip, su mumis važiuodavo ir fotografas, kuris viską įamžindavo. Turėdavome dideles formas-anketas, kurias reikėdavo užpildyti aprašant objektą. Nesinorėdavo to daryti labai smulkmeniškai, nes taip gali aprėpti nedaug objektų. Tuomet visas triūsas keliaudavo į Vilnių. Darbas labai konkretus, tačiau masinantis nežinomybe. Man pačiai teko aptikti itin įdomių, vertingų ir anksčiau nepastebėtų dalykų. Tik labai liūdna, kad jie iki šiol liko ten, kur juos radau. Tiesa, tik geriausiu atveju, nes jų gali greitai ir nebelikti.
Atrasta niekučiais apkarstyta, daugybę kartų perdažyta XV a. gotikos meistrų sukurta Laukžemės Madona su Kūdikiu, kuri stovi net ne bažnyčioje, o tamsiame prieangyje. Paimti ir įsidėti į krepšį skulptūrą visai nesunku. Galime džiaugtis, jog vagys dar nėra gavę tokio gero meninio išsilavinimo, kad žinotų jos vertę. Svajojau, kad bus padaryta jos kopija, o vyskupija paims saugoti originalą, tačiau jie turi savo tikslų. Niekas tam lėšų neskyrė ir nesirūpino. Mano manymu, tai buvo Baltijos valstybių mastu reikšmingas radinys. Daugiau kaip metus vaikščiojau apimta euforijos, maniau, jei nieko daugiau ir nepadaryčiau, vien to pakaktų. Vėliau pasitaikė rasti ir daugiau gotikinių skulptūrų. Svarbiausia – XV a. pradžią siekianti Platelių bažnyčios pieta. Į didelį, daugiau nei pustrečio metro aukščio procesijų altorėlį įmontuota skulptūra bažnytinėse apeigose ir dabar naudojama. Šis kūrinys – vienintelė Lietuvoje žinoma gotikinė pieta.
Vėliau daug važinėjome po Baltarusiją. Ten susiklosčiusi labai keista situacija: dalyje, kuri priklausė Lenkijai, bažnyčios gerai išsaugotos ir prižiūrėtos, jose vyksta pamaldos, esama vertingų objektų; o dalyje, kuri priklausė Tarybų Sąjungai, jos išgrobstytos, uždarytos, net sąmoningai sugriautos. Taip juk vyko kova su religijos atgyvenomis. Tačiau plotas didelis, todėl išlikusių vertybių vis dėlto yra. Dabar bažnyčios atstatinėjamos, rekonstruojamos, atvyksta net kunigų iš Lenkijos, nes pamaldos kai kur vyksta lenkų kalba.

O ar Lietuvoje susiduriate su tokiu beatodairišku paveldo naikinimu, ar jo mažiau?
Lietuva tikrai daug mažiau nukentėjusi. Labiausiai atmintin įstrigusi medinė Kėdainių bažnyčia, kuri ilgą laiką buvo uždaryta. Ten buvo įrengtas fabriko sandėlis, tačiau dabar ir ji tvarkoma. Žinoma, labiausiai nukentėjęs Vilnius. Daugelis miesto bažnyčių buvo uždarytos. Ypatinga žala padaryta be galo turtingai Bernardinų bažnyčiai. Ji atiteko tuometiniam Dailės institutui kaip sandėlis. Institutas ją visiškai apleido, neprižiūrėjo. Labai liūdna, kad sunaikintas gausus didžiulių paveikslų ciklas. Patys Dailės instituto studentai išpjaustė didelius paveikslų gabalus. Specialistai į tai irgi nekreipė dėmesio. Dabar iš to ciklo atstatytas ir rekonstruotas tik vienas paveikslas, nes rasta išpjauta dalis. Dirbta net porą metų – procesas labai sudėtingas ir ilgas.

O jums pačiai artimesnės ir mielesnės kaimo bažnytėlės ar didmiesčių bažnyčių prabanga?
Ištaigingiausia ir man artima yra Šv. Jonų bažnyčia. O katedra atrodo šalta, nors džiaugiuosi, kad į ją grįžo tikintieji. Tačiau maloniausia dirbti mažose medinėse bažnyčiose, kurios be galo jaukios. Ten taip pat galima rasti labai vertingų meno kūrinių – ne tik liaudies, bet ir profesionalių meistrų.

O kaip jie patekdavo į tokias nedidukes bažnyčias? Ar vietiniai meistrai būdavo pasiekę tokį aukštą lygį?
Gerai, kad atsirasdavo fundatorių, kurie galėdavo skirti tikrai nemažas sumas vertingiems meno
kūriniams. O vėliau užsakovai surasdavo gerus dailininkus. Neretai tuose paveiksluose būdavo įamžinami patys fundatoriai, nes eiliniam pasauliečiui patekti į bažnyčią buvo be galo didelė garbė. Tie paveikslai labai įvairūs. Vieni vaizduodavo fundatorius savo pastatytų objektų fone, kituose jie būdavo jauni, o jų atvaizdai išgalvojami. Pavyzdžiui, Eufrozinija Tiškevičienė portrete vaizduojama kartu su stebuklingu bažnyčios paveikslu. Kartais portretai būdavo papildomi tam tikrais įrašais. Gardine yra pranciškonų bažnyčia, kurioje kabo tapybos darbas, kuriame vaizduojami fundatoriai vyras ir žmona. Tačiau jie yra daugybę kartų pertapyti, todėl teturi istorinę, o ne meninę vertę. Karolio Katkevičiaus ir jo žmonos portretai Kretingoje taip pat beveik visiškai sunaikinti: XVIII a. pertapyti, pakeisti jų formatai, paveikslaipapildyti naujomis detalėmis. Kartais matyti, kad su senaisiais kūriniais ir anksčiau būdavo elgiamasi be ceremonijų, apie senųjų formų išlaikymą labai nedaug galvota. Tačiau yra pažymėti rekonstrukcijos metai, dailininko pavardė.

Esate nepaprastai įsigilinusi į portreto istoriją. Rašote dar vieną knygą apie juos?
Toks buvo profesoriaus Alfredo Bumblausko užsakymas. Turėjome surinkti portretus, esančius buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribose. Dabar tai Ukrainos ir Baltarusijos teritorijos. Didikai tuo metu gana dažnai giminiavosi, todėl labai daug portretų patekę į šias vietas. Ypač daug jų atsidūrę Lvove. Mažuose muziejuose galima rasti itin vertingų kūrinių. Ten gauname nuotraukų su teise reprodukuoti jas pas mus. Randame ir labai nemažai graviūrų. Tokie portretai buvo ne bet kam prieinami, nes labai brangiai kainavo. Graviūros darytos sekant tapybos darbu arba piešiniu. Jų daug užsiliko Ermitaže, nes po XIX a. sukilimų, konfiskavus didikų turtus, šie portretai liko Rusijos muziejuose.

Tačiau jie yra surinkti ir saugomi muziejuose, jų nereikia ieškoti blaškantis po asmenines kolekcijas?
Gal yra ir tokių, tačiau pagrindinė dalis jau surinkta. Labai turtingas šia prasme yra Smolenskas. Ten atsidūrė daug Pacų šeimos portretų, kurie buvo išgabenti iš kažkokio dvaro.

Tačiau geriausiai jums turbūt pažįstamas Barboros Radvilaitės portretas, kuriam skyrėte visą savo knygą? Ar į ją žvelgiate vis dar taip pat idealizuodama, kaip ir mes visi?
Aš ją taip pat idealizuoju kaip reikšmingą istorinę asmenybę, mūsų valstybės karalienę. Jos istorija labai įdomi. Matyt, B. Radvilaitė buvo tikrai graži, bet jos tikrų portretų mes beveik neturime. Autentiškasis, kurį su savimi vežiojosi Žygimantas Augustas, ir yra diptikas su jo pirmąja žmona. Deja, jos grožio jis neatskleidžia. Portrete nėra jokio įrašo, kuri iš jų Elžbieta Habsburgaitė – pirmoji žmona, o kuri – B. Radvilaitė, todėl dailininkas, kopijavęs diptiką, jas abi sumaišė. Todėl yra visos serijos B. Radvilaitės portretų, kurie – tik E. Habsburgaitės portreto kopijos. O XIX a. atsirado idealizuotų, to meto grožio idealus atitinkančių portretų, bet jie taip pat neturi nieko bendra su tikrove. Ir Adolfo Šapokos istorijoje įdėtas būtent to laiko karalienės portretas.

Gal ir nieko keisto, nes pati A. Šapokos istorija laikoma romantizuojančia praeitį?
Aš nesu istorijos specialistė, todėl negaliu taip griežtai vertinti. Tačiau perskaičiusi A. Bumblausko istoriją pasigedau kai kurių istorinių faktų. Pavyzdžiui, XVI a. etmonas, kuris laimėjo mūšį ties Orša, Konstantinas Ostrogiškis, joje visiškai nepaminėtas. Tai leidžia spręsti, kad dabartinė istorija labai supopuliarinta. Nors istoriko vedamos televizijos laidos buvo tikrai įdomios. Gaila, kad dėl lėšų trūkumo taip kenčia kultūra, nes šia prasme ir taip esame labai nuskriausti. Man ypač trūksta „Klasikos“ programos, kurioje išgirsdavau daug puikios klasikinės muzikos. Šiuo metu ji negailestingai sutrumpinta. Manau, dabar kaip tik laikas atkurti tai, kas anksčiau buvo prarasta, propaguoti kultūros dalykus, inicijuoti diskusijas. Taip pakiltų tautos kultūra, juk didelė jos dalis kultūrinę veiklą dažnai sieja su visai kitais, nevertingais dalykais.

Atrodome ne itin išprusę? Vis kalbama, kad visuomenė neperpranta šiuolaikinio meno kalbos, o kaip jai sekasi su meno istorija?
Manau, senojo meno žmonės taip pat nesupranta. Tam paprasčiausiai trūksta elementarių istorinių, ikonografinių žinių, lyginamosios medžiagos. Todėl jau ir taip skurdaus kultūrinio palikimo nesugebame vertinti, išsamiai pristatyti. O pradėti reikėtų nuo mokyklų. Apie tai turėtų kalbėti piešimo mokytojai, nors atrodo, kad dailės istorija, kitaip nei muzikos, jose visiškai nedėstoma. Tad kaip tuos dalykus žmonės gali suprasti?

Bažnyčios Lietuvoje buvo didžiausi kultūros koncentracijos centrai?
Taip, o šalia jų – ir didikų rūmai, kuriuose saugotos didžiulės meno kūrinių kolekcijos. Inventorius būdavo aprašomas ir nepalankių istorinių įvykių akivaizdoje išsiunčiamas kur saugiau. Taip daug kūrinių nukeliavę į Karaliaučių, vėliau nemažai ir sunyko.

Dvarams labiau nepasisekė nei bažnyčioms?
Bažnyčios, jei tik jos veikdavo ir nebūdavo paverčiamos cerkvėmis, savo turtus dažniausiai išsaugodavo. Kai jos atiduodamos kitos konfesijos atstovams, interjeras visiškai keičiamas. O kas nereikalinga, sunaikinama. Vienuolynų bažnyčiose, kurios būdavo uždaromos, beveik nieko neliko.

Kaip vertinate šiandienos bažnyčių interjerus? Vis kalbama apie neskoningą, žemos meninės vertės jų įrengimą.
Kadangi tai yra kunigų valdos ir sritis, negalime labai kištis. Tačiau dailės istorija kunigų seminarijose dėstoma visai neblogai. Anksčiau nemažai dėstė kunigas Algimantas Kajackas, kuris labai domėjosi šia sritimi, daug keliavo ir rinko medžiagą. Rado net Juozo Kazimiero Vazos portretą, kuriuo kažkokiame valstiečio sandėliuke buvo pridengta statinė. Šis paveikslas atnaujintas, o dabar padovanotas Valdovų rūmams.

Tokie netikėti atradimai tikriausiai yra pati džiaugsmingiausia mokslininko darbo dalis?
Tokios staigmenos – be galo didelis malonumas. Tačiau gaila, kad visuomenės ir net už kultūros paveldą atsakingų valdininkų jos nėra labai vertinamos. Atradimai priimami be jokio entuziazmo. Aišku, yra pasišventusių žmonių, kurių entuziazmas viską gelbsti.

Teigėte, kad rytų Lietuva – mažiausiai ištirtas kraštas. Žadate ten važiuoti?
Nežinau, ar dar pajėgsiu. Jau dabar išleistas specialus ir išsamus leidinys apie Skarulių bažnyčią, kuri buvo nusiaubta ir rusų, ir prancūzų kariuomenių. Tačiau dabar restauruota.

Esate išleidusi knygą apie laidojimo papročius Lietuvoje. Turime mes kokių nors išskirtinumų ar daugiau sąsajų su kitais kraštais?
Pas mus dar pagonybės laikais buvo įprasta žmones laidoti labai iškilmingai. Ištaigingumo netrūko nei deginant, nei laidojant palaikus. Aptinkama ir griautinių kapų. Didikai per iškilmes būdavo ypač puošniai apsirengę. Tačiau labai daug kas siejasi su kaimyninių šalių laidojimo kultūra.
XVI-XVII a. antkapinių paminklų tema rašiau kursinį darbą Dailės institute. O vėliau – disertaciją. Pamaniau, jei nesutvarkysiu medžiagos, kurios yra labai daug, ji nueis veltui, todėl iš to, ką surinkau Lenkijos dalyje, priklausiusioje Lietuvai prieš Liublino uniją, ir kitose gretimose srityse, parašiau knygą.

Tai vienas iš darbų, gal kartu su „Apranga XVI-XVIII a. Lietuvoje“, kuris, man rodos, visai neblogai pavyko. Žinias apie kostiumus rinkau daugiausia iš portretų, kitų paveikslų. Ypač turtinga Radvilų portretų graviūrų kolekcija, kurios du egzemplioriai saugomi Lietuvoje. Dabar jie sunkiau prieinami ir neleidžiami fotografuoti, tačiau anksčiau aš jais naudojausi. Net lenkai šia prasme su Lietuva negali konkuruoti.


Kaip pajuntate, kad knyga pavyko?

Nieko nepamesti ir nepraleisti tikriausiai neįmanoma, tačiau kartais jauti, kad radai medžiagos maksimumą, kurį tuo metu įmanoma sukaupti. O kartais žinai, jog sunaikinta ar dingę daug kūrinių, kurių trūksta bendram kontekstui. Daug tapybos darbų, kolekcijų sunaikinta sąmoningai, dėl kokių nors mums dabar atrodančių nereikšmingų asmeninių ambicijų. Tada būna labai gaila.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Audronė Meškauskaitė

„Nemunas“
 
Nuotraukose:
 
1. Menotyrininkė M. Matušakaitė („Nemuno“ archyvo nuotr.)
2. Marija Matušakaitė. „Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio“
3. Marija Matušakaitė. „Procesijų altorėliai Lietuvoje“

Naujienos iš interneto