Marijos atvaizdams vis dar tenka konkuruoti

Autorius: Data: 2017-08-12, 15:07 Spausdinti

Marijos atvaizdams vis dar tenka konkuruoti

Trakų Dievo Motinos paveikslas, puoštas prabangiais aptaisais ir karūnomis. RIST.lt nuotrauka

Jūratė MIČIULIENĖ, www.lzinios.lt

Apie pamaldumą Marijai, kurios dangun ėmimo diena siejama su Žoline, bei apie pačius svarbiausius, garsiausius jos atvaizdus Lietuvoje kalbamės su meno istorike, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto direktore dr. Tojana Račiūnaite ir dailėtyrininke, tapytoja, Bažnytinio paveldo muziejaus direktore dr. Sigita Maslauskaite-Mažyliene.
„Žvelgiant į Lietuvos religinės dailės paveldą, Marijos paveikslai užima išskirtinę vietą. Tai gausiausias ikonografinis tipas, išskirtinis atvaizdų blokas. Jis yra ir pats įdomiausias. Man, kaip dailės istorikei, buvo iššūkis tyrinėti tokius paveikslus, kuriems nepakanka vien dailėtyrinių žinių“, – sakė T. Račiūnaitė, 2014 metais parašiusi monografiją „Atvaizdo gyvastis: Švč. Mergelės Marijos stebuklingųjų atvaizdų patirtis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII-XVIII a.“
Kaip teigė mokslininkė, šių paveikslų negalima suprasti ir įvertinti be istorinio konteksto. „Pradėjusi gilintis supratau, kad be Marijos kulto, be jos atvaizdų Lietuvos kultūros istorija yra neįsivaizduojama“, – sakė ji. Pasak T. Račiūnaitės, tyrinėjant šiuos paveikslus neišvengiamai susiduriame ir su atskirų bajorų giminių ambicijomis, tuometinio prestižo, garbės ir mirties samprata, savęs įprasminimo žemėje būdais. „Pamaldumas Marijai, kurio ženklų ir šiandien turime daug, iš esmės yra barokinis, turintis daug viduramžių kultūros bruožų reiškinys. Tradicija daryti Marijos atvaizdų kopijas ar kartotes, dauginti jas mažuose paveikslėliuose, medalikėliuose, atvaizdus puošti, jiems surasti išskirtinę vietą, neretai net pastatydinant atvaizdo intencija šventovę, prie jų keliauti, degti žvakes ir aukoti – visos šios barokines šaknis turinčios elgsenos taip įėję į mūsų kasdienybę, kad mes jų jau net nepastebime“, – teigė T. Račiūnaitė.

Langas į amžinybę

Nepraktikuojantys katalikybės paveikslų garbinimą gali palaikyti savotiška stabmeldyste. T. Račiūnaitės manymu, tik cinikai gali nesuprasti, ką tikinčiam žmogui reiškia Marijos atvaizdas. „Santykyje su šventybe reikalingi tarpininkai. Jie keičiasi priklausomai nuo epochos, – sakė ji. – Praeityje Marijos atvaizdai buvo labai svarbūs tarpininkai, padedantys žmogui patirti sakralumą, užmegzti ryšį su Dievu, prašyti, gauti malonių, vėl prašyti. Tai labai svarbi cirkuliacija, kuri vyksta savitai dalyvaujant šventojo asmens atvaizdui kaip tam tikrai medijai.“ Kaip pasakojo pašnekovė, oficialiai Švč. Mergelės Marijos kūno ir sielos paėmimo į dangų mokymas buvo paskelbtas tik 1950 metais. Popiežiaus Pijaus IX konstitucijoje „Munificentissimus Deus“ teigiama: „Tai yra Dievo apreikšta tikėjimo tiesa, kad nesuteptoji, visuomet skaisti Dievo Motina Marija, užbaigusi savo žemiškąjį gyvenimą, su siela ir kūnu yra paimta į Dangaus karalystę“.
„Taigi, dogma atrodytų visai nesena, tačiau liturgijoje ir dailėje Marijos mirties – užmigimo, jos dangun ėmimo ir karūnavimo vaizdiniai jau nuo ankstyvųjų viduramžių buvo jos kulto ir jos šventumo sampratos dalis“, – teigė T. Račiūnaitė. Kaip ji pabrėžė, Marijos atvaizdas – tai ir susikaupimo maldai akistata. Be to, religinės dailės paskirtis – kad į paveikslą žiūrėdamas žmogus pro jį žvelgtų į amžiną, nepažintą, anapusinę erdvę. Kaip pasakojo Marijos atvaizdų tyrinėtoja, Jėzaus Motina siejama su maloniomis juslėmis: spindinčia šviesa, auksu, gėlėmis. Todėl Marijos atvaizdai, puošti gėlėmis, prabangiais metalo aptaisais, brangenybėmis ir papuošalais, pasak T. Račiūnaitės, savotiškai kompensuoja nekasdieniško, absoliutaus, nepasiekiamo kaip pats dieviškumas grožio poreikį. „Pamaldumo Marijai tradicijos ypatingumas pasireiškia tuo, kad nuo ankstyvosios krikščionybės laikų iki dabar Marija yra matoma Kristaus šviesoje, – pabrėžė S. Maslauskaitė-Mažylienė. – Šiai žemiškai būtybei buvo patikėta tik tikėjimu suvokiama paslaptis būti Dievo Motina. Todėl žmonėms kreiptis į ją, per ją ieškoti kelių link Dievo yra paprasčiau. Pavyzdžių gausu nuo bizantinės poezijos iki liaudiškų giesmių. Į Marijos atvaizdus turime žvelgti, kaip į langą, atveriantį slėpinį, kurio mes nemokame atpažinti. Noriu pabrėžti, kad pamaldumas Marijai – tai kelias, kuris turi vesti link Dievo. Nes ne ji yra Visatos sutvėrėja. Neteisinga manyti, kaip dažnai būna liaudiškame pamaldume, kad skulptūra ar paveikslas mane išgydė. Išgydė tai, kas yra už jos, o ji – tik provaizdis.“

Stebuklingumo istorijos

Tačiau ne visi Marijos atvaizdai vienodai svarbūs tikintiesiems. Kai kurie laikomi stebuklingaisiais. Įdomu, pagal ką formuodavosi jų šventumas, kaip jie konkuruodavo savo reikšme, svarba, kuo traukdavo tikinčiųjų dėmesį. „Paskaičius daugelį mūsų regiono atvaizdų istorijų, stebuklų knygose užrašytų pasakojimų, man susidarė vaizdas, kad paveikslų stebuklingumas formavosi keliais būdais, – sakė T. Račiūnaitė. – Būdavo atvejų, kai jau paveikslo tapymas pradėdavo jo stebuklingumo istoriją, pavyzdžiui, tapydamas paveikslą vienas dailininkas reformatas įtikėjo. Be to, žmonės išvysdavo, kad ne itin dailiai nutapytas atvaizdas pats stebuklingai persimainydavo, tapdavo labai gražus – taip į atvaizdo kūrimo procesą tarsi įsiterpdavo dieviška ranka.“
Kitas paveikslų stebuklingumas, pasak T. Račiūnaitės, buvo siejamas su paslaptingu jų atradimu. Pavyzdžiui, Šiluvos Dievo Motinos atvaizdas po Marijos apsireiškimo buvo atrastas paslėptas skrynioje, užkastas žemėje, Liškiavos Marija surasta vandenyje (sielininkai 1699 metais pastebėjo paveikslą Priegliaus upėje netoli Karaliaučiaus ir padovanojo Liškiavos domininkonams). Žirovicų (dabartinė Baltarusija) Mergelės Marijos atvaizdą piemenys 1500 metais surado miško tankmėje, laukinėje kriaušėje, iš kurios sklido nepaprasta šviesa. „Kartais stebuklingumo istorija prasidėdavo tiesiog žmonėms pasimeldus prie paveikslo ir patyrus malonių. Nuo XVII amžiaus bažnyčios vyresnybė reikalaudavo stebuklus užrašyti su liudininkais, kad nesklistų netikri gandai. Lenkijoje stebuklų knygos pildomos iki šiol“, – teigė meno istorikė. Kaip prisipažino knygos autorė, ji rašydama atsiribojo nuo svarstymo, ar iš tikrųjų taip buvo, ar ne. Jai svarbi buvo tradicija, pasakojimų suformuota simbolinė struktūra. „To nereikia tikrinti, kaip fakto. Egzistavo žinojimai, kurie plito. Žmonės tuo tikėjo ir jiems tai buvo svarbu. Tai savotiška psichologinė tiesa“, – sakė ji. Iš viso T. Račiūnaitė LDK teritorijoje suskaičiavo apie šimtą stebuklingųjų paveikslų, apie kuriuos yra publikuotų šaltinių. Su tais, kurių stebuklingumas paliudytas tik rankraštiniuose šaltiniuose, susidarytų apie du šimtai.

Kuris atvaizdas svarbiausias?

Tad kurį gi Marijos paveikslą Lietuvoje galime laikyti garsiausiu? „Oi, Marijos labai konkuruoja. Aš, kaip vilnietė, sakyčiau, kad garsiausias Dievo Motinos paveikslas yra Trakuose. Kauniečiai ar kitos Lietuvos dalies gyventojai pirmenybę teiktų Šiluvos Marijai, – pasakojo S. Maslauskaitė-Mažylienė. – Tarp šių dviejų atvaizdų tikrai vyksta konkurencija. Istorija žino įvairių to pasireiškimo atvejų: tai viena, tai kita Marija savotiškai ir supyksta, ir nori atkreipti į save dėmesį. Na, bet žiūrint visai rimtai, Trakų Dievo Motinos paveikslas labai svarbus mūsų kultūros istorijoje, kadangi jis susijęs su mūsų krikštytoju, valstybinių pamatų grindėju Vytautu Didžiuoju. Dar svarbu, kad šis paveikslas Lietuvoje buvo pirmasis Marijos atvaizdas, kuris karūnuotas popiežiškomis karūnomis. Kitais metais minėsime jo karūnavimo 300 metų jubiliejų.“ Kaip pabrėžė S. Maslauskaitė-Mažylienė, svarbu, kad mūsų tapatybę formavęs, Lietuvą statęs, Trakuose savo pilį-rezidenciją turėjęs Vytautas Didysis labai gerbė Dievo Motinos atvaizdą. „Buvo pasakojama, kad tas atvaizdas į Lietuvą pateko politinių-kultūrinių mainų keliu, – teigė ji. – Bizantijos imperatorius, atsidėkodamas Vytautui už karinę paramą prieš islamą, padovanojo ikoną. Kurį laiką buvo manoma, kad dabartinis atvaizdas ir yra toji ikona. Juolab, kad kitoje pusėje yra surašyta ši istorija. Tačiau šiuolaikiniai tyrinėjimai leido konstatuoti dar įdomesnį dalyką: paaiškėjo, kad po bizantiško stiliaus ikonografiniu vaizdiniu slypi vienplaukė, gėlių vainiku papuošta, vakarietiškos tapybos Mergelė Marija.“ Kaip patikslino T. Račiūnaitė, dabartinis atvaizdas yra pertapytas XVII amžiuje. Senasis matomas tik rentgenogramoje.

Meniškai nutapyta

„Kodėl aš dar labai „sergu“ dėl šio paveikslo, kodėl laikau jį reikšmingiausiu Lietuvoje? Pasakysiu kaip menotyrininkė. Labai dažnai Marijos atvaizdai nors ir įdomūs, turintys gilią istoriją, pamaldumo tradiciją, tačiau būna ne itin didelės meninės vertės. O štai Trakų Dievo Motina – viena iš tų, kuri labai meniškai nutapyta. Šiuo atveju viskas čia siejasi: tirščiausia istorija nuo Vytauto laikų, labai graži tapyba ir dar kas svarbu – paveikslas visad buvo labai aktualus“, – teigė S. Maslauskaitė-Mažylienė.

Valstybinės globėjos statusas

„Kai šis malonėmis pagarsėjęs Marijos atvaizdas 1718 metais buvo karūnuotas popiežiaus karūnomis, Trakų Marijai buvo suteiktas LDK globėjos titulas, valstybinės globėjos statusas. Metais anksčiau Lenkijoje karūnuotam Čenstakavos Dievo Motinos atvaizdui suteiktas Lenkijos karalystės globėjos titulas“, – pasakojo S. Maslauskaitė-Mažylienė. Šie paveikslai buvo labai garsūs ir žinomi Abiejų Tautų Respublikos laikais. Buvo daromos jų kopijos. Pavyzdžiui, Čenstakavos atvaizdo kopija yra Merkinės bei Kauno Šv. Jurgio bažnyčiose. Gana tikslios Trakų Dievo Motinos atvaizdo kopijos yra Semeliškių, Giedraičių ir Agluonos (Latvija) bažnyčiose. “1718 metais popiežiaus karūnomis karūnuotam Trakų Dievo Motinos atvaizdui buvo suteiktas LDK globėjos titulas”, – sakė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė.Alinos Ožič nuotrauka Pasak dailėtyrininkės, į valstybinės globėjos statusu tituluotus atvaizdus buvo kreipiamasi pagalbos svarbiais valstybei atvejais, prieš lemtingus mūšius, iškilus rimtam pavojui. „Karai, negandos, nestabilumas – tai atvejai, kai Trakų Dievo motina garantuoja pagalbą“, – sakė S. Maslauskaitė-Mažylienė. Čenstakavos Marija siejama su pergalingai prieš osmanus 1683 metais laimėtu Vienos mūšiu. Trakų Dievo Motinos atvaizdas siejamas su Chotyno mūšiu 1621 metais. „1622 metais Motiejus Kazimieras Sarbievijus sukūrė epodžių ciklą „Keturios Mergelės Motinos mylios“, jame aprašė tų metų procesiją iš Vilniaus į Trakus, surengtą padėkoti Švč. Mergelei Marijai už pergalę prie Chotyno. M.K. Sarbievijus, dėkodamas Švenčiausiajai už Chotyno mūšyje lietuvių patirtą triumfą, prisiminė ir Vytauto, kuriam vadovavo Marija, pasiektas pergales, – teigė T. Račiūnaitė. – Beje, Vatikane saugomame karūnuotų atvaizdų sąvade Trakų paveikslo karūnavimas grindžiamas taip: „Dėl jo senumo, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėje didysis kunigaikštis Vytautas pastatydino Trakų bažnyčią ir dovanojo jai šį stebuklingą paveikslą prieš 1430 metus“. Nors Trakų Dievo Motina pagerbiama ir per Žolinę, labiausiai į ją atkreipiamas dėmesys rugsėjo 8 dieną – per Marijos gimtadienį. „Tai Trakuose išskirtinė diena dar nuo Vytauto Didžiojo laikų. Jis norėjo būti karūnuotas būtent rugsėjo 8 dieną, – pridūrė S. Maslauskaitė-Mažylienė. – Rašytiniuose šaltiniuose yra užfiksuoti jo žodžiai, kuriais Vytautas, tarsi teisindamasis, su Marija kalbėdamasis kaip su karaliene, sako, kad pasirinkdamas savo karūnavimui šią datą nenori iš jos atimti karūnos.“

Ką okupacijos ištrynė

Deja, kaip pastebėjo S. Maslauskaitė-Mažylienė, šis valstybinio globėjo statusas Lietuvos kultūros kontekste yra visiškai neišnaudojamas, netgi pamirštas. „Taip nutiko dar ir dėl to, kad Trakų Dievo Motinos, kaip Lietuvos globėjos statusas sumenko įvairių okupacijų laikais. Carinei valdžiai visai nereikėjo LDK globėjos. Nors pati bažnyčia nuo Vytauto laikų niekada nebuvo uždaryta, buvo užgniaužtas jos garbinimo kultas, – pasakojo S. Maslauskaitė-Mažylienė. – LDK laikais iš Vilniaus, nuo Katedros iki Trakų bazilikos buvo rengiami piligrimų žygiai. Cariniais laikais jie buvo uždrausti. Apskritai pamaldumą labai lengvai galima sutriuškinti paprastais būdais: neleisti tam tiktų apeigų, iškilmių, procesijų. Kai visa tai buvo sužlugdyta, liko tik pastatas su paveikslu.“ Tarpukariu bažnytinis gyvenimas atsigavo, tačiau, pasak S. Maslauskaitės-Mažylienės, Trakų Marija jau turėjo labai stiprią konkurentę – Vilniaus Aušros Vartų Mariją. „Šios Dievo Motinos žvaigždė kaip tik tuo metu iškilo (atvaizdas karūnuotas 1927 metais), garsiausias Vilniaus menininkas Ferdinandas Ruščicas naujai dekoravo jos koplyčią, – pasakojo dailėtyrininkė. – Trakų Dievo Motinos, kaip valstybės globėjos statusas, buvo pamirštas ir sovietmečiu. Atgavus nepriklausomybę Trakų dvasininkams tikrai reikėjo pasiraitoti rankoves ir atkreipti į tai dėmesį.“ Trakų Dievo Motinos atvaizdas be prabangių aptaisų ir karūnų. Ant vakarietiškos tapybos paveikslo ši bizantiško stiliaus ikona buvo nutapyta XV a. pabaigoje.

Pašto ženklo nebus

Akivaizdu, kad sovietmetis daug ką ištrynė dabarties žmonių istorinėje atmintyje. Nors Seimas ateinančius metus paskelbė Trakų Dievo Motinos atvaizdo karūnavimo 300-ųjų metinių minėjimo metais, Susisiekimo ministerijos ir valstybinės įmonės „Lietuvos paštas“ specialistai nesuvokia šio paveikslo istorinės, kultūrinės svarbos. Prašydami išleisti pašto ženklą, skirtą šio paveikslo karūnavimo 300 metų jubiliejaus progai paminėti, į Susisiekimo ministeriją kreipėsi Trakų rajono savivaldybė, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, Vilniaus arkivyskupijos Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo parapijos atstovai. Leidybinė komisija, kurią sudaro Susisiekimo ministerijos, AB „Lietuvos paštas“ atstovai ir kitų sričių specialistai, susiję su pašto mokos ženklų leidyba, du kartus svarstė šį prašymą. Abu kartus, neaiškindami priežasčių, pašto ženklo leidybai nepritarė. Tai patvirtinta ir Susisiekimo ministerijos redakcijai atsiųstame rašte. Įdomu, su kuo gi garsiausiam Lietuvoje Marijos atvaizdui tenka konkuruoti. Žvilgtelėjus į pernai „Lietuvos pašto“ išleistų ženklų kolekciją, joje išvysime ne tik kultūros istorijai svarbių asmenybių, datų įprasminimą, bet ir, pavyzdžiui, kartųjį baravyką arba į voveraitę panašų didįjį kuoką. Atsisakius išleisti pašto ženklą su Trakų Dievo Motinos atvaizdu, Trakų atstovams buvo pasiūlyta kreiptis dėl proginio spaudo ir proginio voko sukūrimo. Šį Trakų rajono savivaldybės merės prašymą „Lietuvos paštas“ planuoja patenkinti. Patikimų redakcijos šaltinių žiniomis, Lietuvos lenkų rinkimų akcija ieško būdų pašto ženklą, skirtą Trakų Dievo Motinos atvaizdo karūnavimo jubiliejui, išleisti Lenkijoje.

http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/marijos-atvaizdams-vis-dar-tenka-konkuruoti/248229

Trakai , , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra