Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejui jau dešimt metų

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Pusę amžiaus trukusi sovietų bolševikinė okupacija nuožmiai slopino tautos istorinę atmintį, ypač pokario ginkluotų kovų įvykius.
Pokario partizaninį karą bandyta iš viso nutylėti, išbraukti iš tautos atminties.
Vos prasidėjus atgimimui, sąmoningiausi, veikliausi Lietuvos politiniai kaliniai, tremtiniai, buvę partizanai nedelsiant pradėjo veikti, kad būtų gaivinama skaudi, tragiška, herojiška pokario Lietuvos praeitis. Jie pradėjo burtis į “Tremtinio” klubą, vėliau tapusį Lietuvos kalinių ir tremtinių sąjunga. Visoje Lietuvoje įsikuria šios sąjungos skyriai. Prasidėjo aktyvi patriotinė veikla: statomi kryžiai ir paminklai žuvusiųjų atminimui pagerbti. Šiuose žygdarbiuose dalyvavo daug žmonių, buvo rašomi prisiminimai, organizuojami patriotiniai svarbių datų minėjimai, pasirodo leidinys “Tremtinys”, kuris žadino tautinę savimonę, pateikė istorinius faktus. Taip pat iškilmingai laidojami žuvusiųjų laisvės kovotojų palaikai. Mintis įkurti muziejų, skirtą praeities kančioms ir kovoms paminėti, kilo tuomet, kai pradėjome rinkti įkalinimo, tremties, partizanų kovų išlikusias relikvijas, dokumentus, rankdarbius, foto nuotraukas, ginklus, šovinius ir kt. Deja, be valdžios paramos idėja neįgyvendinama.
Buvo 9 partizanų apygardos . Taigi kiekvienoje apygardoje turėtų būti muziejus, turintis turtingą partizanų kovų ir tremties lagerių kančių ekspoziciją. Taip pat tokie muziejai steigtini didžiuosiuose miestuose, o dabar gyvuoja tik keletas kuklių, varganų ekspozicijų prie Kraštotyros muziejų. Kuklus (vieno didelio kambario) yra Kaune, Vilniuje visai nėra (muziejus KGB rūsiuose, iš Aukų gatvės pusės, skirtas tik čia patyrusiems kančias). Taip pat kuklios ekspozicijos egzistuoja Obeliuose, Alytaus kareivinėse (čia dirbama visuomeniniais pagrindais), Druskininkuose. Kiek reikšmingesnis muziejus gyvuoja Panevėžyje.
Šiame niūriame fone yra tik viena šviesi išimtis – tai šiuolaikiškas, savitas, didžiausias Lietuvoje, saugantis turtingą ekspoziciją, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus.
Jo atsiradimas – tai naujas etapas, įamžinant tautos pokario kovų ir kančių kelią.
Pirmosios Marijampolės ir apskrities politinių kalinių, tremtinių, partizanų surinktos kančių ir kovų relikvijos eksponuotos 1989 m. vasarą, Marijampolės centrinėje bibliotekoje. Vitas Akelaitis 1990 m. suruošė tūkstančio surinktų partizanų nuotraukų parodą Šaulių namuose, Gedimino gatvėje. Politinei kalinei Aldonai Vilutienei kilo mintis Marijampolėje įkurti partizanų muziejų.
Marijampolės LPKT sąjungos skyriaus taryba kreipėsi į Marijampolės savivaldybę bei Lietuvos Švietimo ir Kultūros departamentą prašydama, kad prie Marijampolės Kraštotyros muziejaus būtų įsteigtas Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus. Marijampolės miesto Taryba tokį nutarimą priėmė 1992 m. kovo 18 d. Deja, nutarimas praktiškai buvo nevykdomas. Iki 1993 m. A.Vilutienė visuomeniniais pagrindais priiminėja žmones ir kaupia eksponatus savo namuose. Galop tuometiniam miesto tarybos pirmininkui B.Bajerkevičiui pakartotinai pareikalavus, partizanų muziejui buvo skirtos patalpos – salė Vytauto g. 29, o Aldona Vilutienė priimta į darbą. Deja, iš administracijos nebuvo nei materialinės, nei moralinės paramos. Bet nepristigo gerų žmonių, palaikančių muziejaus idėją ir talkininkaujančių. Padėjo tremtinio sūnus dailininkas, dizaineris Artūras Kaminskas, Kraštotyros muziejaus buhalterė Stefanija Vilkaitienė, Juozas ir Petronėlė Liudžiai, Elzė Borutaitė, Eugenija Ūsaitė, Pranutė Kareivaitė, Jurgis Nevulis, Juozas Mūrauskas, Alminas Zaveckas. Daug pasidarbavo Ona Pečiulytė, kuri apvažinėjo ne tik buvusią Marijampolės apskritį, bet pasiekė tolimiausius Lietuvos kampelius, kuriuose po lagerių ir tremčių gyveno buvę Tauro apygardos partizanų rėmėjai, ryšininkai ir jų artimieji.
Kalvarijoje gyvenantys partizanai ir ryšininkai Antanas Kružikas, Juozas Svitojus surinko žinias apie pasipriešinimą Kalvarijos rajone, kuriame kovojo Vytauto rinktinės 4-ta kuopa ir dalis Perkūno rinktinės. Muziejaus kūrimui noriai talkino Anelės Senkutės – Pušelės sesuo Teresė Bridžiuvienė ir dviejų žuvusių brolių Žaldarių sesuo Antanina – Kūmutė, Raipušio mūšio liudininkas Algimantas Žukauskas, Anelė Bubnytė-Samuolaitienė, ryšininkė Albina Lakickienė, Jonas Deltuva, Juozas Draugelis, Danutė Akelaitienė, Stasė Jarumbavičiūtė-Petronienė, buvusi viena pagrindinių apygardos štabo ryšininkių, Vincas Kulboka, perdavęs muziejui visą 1946 m. partizanų laikraščio “Laisvės žvalgas” komplektą. Daug padėjo Anelė Strolienė, Anastazija Varžukienė.
Muziejus buvo atidarytas 1993 m. lapkričio 21 d. Ekspoziciją ir patalpas pašventino buvęs Vorkutos gulagų politinis kalinys kunigas Jonas Rusinas. Nuo lankytojų gausos ir dėl nekokybiškai atlikto remonto įlinko salės grindys, tad 1994 m. rudenį komisija nutarė muziejų uždaryti remontui. Ekspozicija laikinai buvo perkelta į du Etnografinio muziejaus (Vytauto g. 31) kambarius.
Remontas vyko vangiai. Tik 1998 07 31 pagaliau jis buvo baigtas. Beliko šešiose salėse įrengti ekspoziciją. Savivaldybė, skyrusi patalpas ir lėšas komunaliniams patarnavimams, ekspozicijos įrengimą finansuoti atsisakė. Apskritis surado vos 2000 litų. Teko kreiptis į geros valios žmones Lietuvoje ir užsienyje. Tik jų dėka buvo sukurti stendai, baldai eksponatams ir įrengta ekspozicija, kokios, anot tuometinio Kultūros ministro, Lietuvoje daugiau nėra. Labai didelis jaunojo dailininko, dizainerio Artūro Kaminsko nuopelnas. Pakartotinai muziejus atidarytas 1999 m. balandžio 10 d. Atidaryme dalyvavo daug laisvės kovų dalyvių, tremtinių, žuvusiųjų giminių ir bendražygių iš visos Lietuvos. Simbolinę juostelę perkirpo Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis .
Per dešimtmetį muziejus gausiai pasipildė eksponatais , archyviniais dokumentais, žmonių prisiminimais. Jį aplankė tūkstančiai lankytojų (šimtai ekskursijų ir pavienių lankytojų). Daugiausia lankosi vietos moksleiviai, kareiviai, Marijampolės Kolegijos studentai, bet atvyksta ekskursijos ir iš visos Lietuvos. Mėgsta lankytis užsieniečiai, kurie stebisi, kaip tokia maža tauta galėjo taip ilgai (visą dešimtmetį) priešintis žiauriam, šimteriopai galingesniam priešui.
Muziejus – ne tik istorija, ne tik kovų ir tautos genocido iliustracija, bet ir aukšto, kilnaus idealizmo, pasiaukojimo Laisvės aukurui šventovė, kurioje žmogus atsigauna, tarsi nusiplauna savo sielą nuo kasdienybės drumzlių.
Pirmoji muziejaus vedėja – politinė kalinė Aldona Vilutienė. Nuo 2000 metų muziejaus vedėju dirba tremtinys Justinas Sajauskas. Salių prižiūrėtoja Liuda Stankevičienė. Nuo 1996 metų muziejuje dirba tremtinys, Marijampolės Kolegijos istorikas Jonas Gustaitis (skaito daug paskaitų įvairiuose renginiuose) ir 1941 metų tremtinys, istorikas Algimantas Lelešius (daug rašo į spaudą, įteikė muziejui keletą itin vertingų eksponatų).
Nuotraukose:
1. 2003 m. lapkričio 21 d. Dešimtosios muziejaus įkūrimo metinės. Tą dieną buvo iškilmingai atidengtas įspūdingas paminklas Marijampolės Tauro apygardos partizanų atminimui pagerbti (skulptorius A. Ambraziūnas)
2. Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus eksponatai

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra