Marija Remienė – Valstybinės J. Basanavičiaus premijos laureatė

Susitikime kalbėjusi Aldona Žemaitytė išsakė daug gražių žodžių, kuriais apibūdino M. Remienę ir jos kultūrinę, visuomeninę veiklą, „Draugo dienraščio ir „Kultūros“ priedo svarbą. Taip pat pabrėžė sąvoką „tautinis tapatumas“ kaip savesnę lietuviams negu „tautinis identitetas“. Dr. Aldona Vasiliauskienė pasidalino prisiminimu, kaip per gimtuosiuose M. Remienės Musninkuose (Širvintų r.) vykusį jos susitikimą su vietiniais gyventojais keli mokiniai atnešė mokyklinį suolą, kuriame pasodino viešnią. Toks gestas buvo suprastas kaip musninkiečių noras savo kraštietei suteikti kuo daugiau šilumos, jaukumo jausmo prisimenant vaikystės laikus. A. Vasiliauskienė paminėjo M. Remienės knygą „Atsukant gyvenimo laikrodį atgal“ ir akcentavo, kad joje autorė prisiminimus rašo paprastai, be pykčio, nuoskaudų, tad viskas atrodo buvę lengviau negu iš tiesų.
 

Vakaro metu taip pat gerų žodžių viešniai iš JAV negailėjo ir Renate Šerelytė, prof. dr. Alfonsas Motuzas, dr. Gediminas Mikelaitis, operos solistas Vincentas Kuprys. Beveik visi kalbėjusieji pirmą įspūdį, pirmą susitikimą su M. Remiene prisiminė buvus ypatingą. Susitikime taip pat dalyvavo prof. Mečislovas Jučas, Gražina Mareckaitė ir kt.

 

Aktorius Egidijus Stancikas gražiai metaforiškai palygino M. Remienę su bitute, kuri nenuilsdama darbuojasi. Jam pritardamas dainininkas Mindaugas Jankauskas atliko dainą apie bites. Dar daugiau šilumos ir taip draugiška, beveik šeimos atmosfera dvelkiančiam vakarui suteikė E. Stancikas, padeklamavęs keletą eilėraščių. Jis taip pat pasidalino įspūdžiais apie savo ir M. Remienės pažintį, bendradarbiavimą rengiant gastroles po įvairias JAV valstijas ir taip puoselėjant lietuvišką kultūrą.

 

Operos solistai Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius iš savo su Čiurlionio kvartetu paruošto repertuaro atliko dainas ne tik vokiečių, bet laureatės garbei ir keletą kūrinių lietuvių kalba.

 

Susitikimo metu M. Remienė tarė padėkos žodį. Susirinkusieji išgirdo aiškų, sodrų kalbėjusiosios balsą, taisyklingą lietuvių kalbą ir tik vos juntamą neryškų akcentą. Tai gražiai susiejama su šios kultūrininkės mintimi, kad „svarbu išlaikyti savo spaudą, savo lietuvišką žodį. <…> Mes, vyresnieji išeiviai kalbėdami lietuviškai nevartojame svetimybių. Kiti sako, kad tada mūsų kalba senoviška. O aš sakau, kad ji teisinga, tikra lietuviška“.

 

M. Remienė prasitarė mananti, kad lietuvių išeivija JAV nedings, bet ji jau bus kitokia lietuvybė nei buvo. „Draugo“ dienraštis yra lietuvybės dvasia, o „Kultūros“ priedas – kultūrinis žiburys“ – teigė viešnia.

 

Vakarą nuotaikingai ir energingai vedė muzikologė Zita Kelmickaitė. Ji tęsdama minėtosios metaforos apie bitutę plėtotę linkėjo, kad laureatė kaip ta bičių motinėlė ir toliau sėkmingai rūpintųsi, kad aviliai dūzgėtų, kad medus būtų saldus. Baigiantis susitikimui susirinkusieji padainavo „Ilgiausių metų“.

 

Turbūt visa M. Remienės veiklos prasmė, lietuvybės puoselėjimo priežastys telpa jos ištartuose žodžiuose: „Mano širdis yra Lietuva…“