„Kad galėtum kurti ir ką nors nauja pasakyti, ko dar kiti nepasakė ar nepastebėjo, turi būti visiškai laisvas. Negali būti avelė, prisiglaudusi prie avelių būrio. Turi išdrįsti pavirsti juoda avele ir eiti savais keliais, kas daug sunkiau, negu mekenti unisonu.

Nuo pat vaikystės įsidėjau į galvą Vydūno „sau žmogaus“ idėją ir net tą temą panaudojau per baigiamuosius egzaminus „Aušros“ gimnazijoje, Kaune, 1938 metais (jau tada išdrįsau rašyti apie savarankiško galvojančio žmogaus reikalingumą Lietuvai; tas mano rašinys kaip abitūros darbo pavyzdys buvo iškabintas koridoriuje, ir man tai buvo tikras postūmis, kad pasitikėčiau savo jėgomis). Vėliau, studijuodama Austrijoje ir Vokietijoje, profesoriaudama Harvardo ir Kalifornijos universitetuose, neužsikabinau ant jokių autoritetų pečių ir nesekiau jokiais jau sukurtais modeliais. Mano darbai kaip upė tekėjo sava vaga. Kai dabar, gyvenimo pabaigoje, žiūriu iš perspektyvos, galvoju, – kokia laimė, kad likau ištikima sau.

Ačiū tėvams, šeimos bičiuliams (ypač Basanavičiui, Vydūnui, Vaižgantui) ir kitiems nuostabiems žmonėms, įkvėpusiems meilę praeičiai, liaudies kūrybai ir menui. Ir su pačia švenčiausia pagarba tariu ačiū Mamytei, tetai Julijai Biliūnienei-Matjošaitienei ir jos dukrai – mano svarbiausiai auklėtojai Meilei Lukšienei – už visą stiprybę ir neribotą meilę, – jos sukūrė stiprios lietuvės moters simbolį.“

(Ištrauka iš profesorės Marijos Birutės Alseikaitės-Gimbutienės kalbos, pasakytos Vytauto Didžiojo universitete 1993 m. birželio 11 d., suteikiant jai Garbės Daktarės vardą (Marija Gimbutienė, „Laimos palytėta“, Vilnius: „Scena“, 2002, p. 17, spausdinama pagal: Literatūra ir menas, 1993 m. liepos 17 d.).

Prašome apžiūrėti parodą.

Virtualią parodą parengė Augustė Žičkytė iš Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomų dokumentų.