Maria Znamierowska–Prufferowa. Apie pokario Vilnių. Getas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Lietuvių kalba pasirodė leidyklos „Alma littera“ išleista Marijos Znamierowskos-Prufferowos knyga apie pokario Vilnių „Vilnius, miestas arčiausiai širdies“, kurioje aprašoma ne tiek Vilniaus architektūra ir gamtos detalės, kiek unikali šio miesto dvasia. Didžiausia vertybė, kurią skaitytojas gali perimti iš šios knygos, – emocinis prieraišumas, kai miestas tapęs žmogaus savastimi, kone tapatybe.
 
Apie šią knygą kun. Julius Sasnauskas rašo: „1944 m. vasarą po karo nusiaubtą, išdegintą Vilnių vaikščiojo dvi moterys. Vienai jų, dailininkei Sofijai Urbonavičiūtei-Subačiuvienei, naujosios miesto administracijos buvo leista fotografuoti architektūros paminklus. Antroji, taip pat Stepono Batoro universiteto auklėtinė, etnografė Maria Znamierowska-Prüfferowa, skubėjo paskutinį sykį apeiti ir įsidėmėti kiekvieną brangaus miesto kampelį. Tą vasarą Vilnius buvo, bet jo ir nebuvo. Žydų geto vietoje riogsojo juodi griuvėsiai ir nė vieno gyventojo. Bombardavimų nušluotas stoties rajonas. Sprogimų iškandžiotas Pilies bokštas. Sušaudyti namai ir bažnyčios. Pamėkliškos langų kiaurymės. Kažin kas tebegyvena čia, praslenka gatve tarsi šmėkla, taria žodžius, dažniausiai pusbalsiu. Fotoaparatas vis spragsi, kadras po kadro skelbia liūdnąją sužeisto miesto grožybę. Užrašų knygelė ilgesingai gaudo vaizdus ir akimirkas, praeivių veidus, skaičiuoja netektis, nuolatos išsiduoda be galo mylinti visa, kas čia šimtmečiais susidėlioję ir užaugę.
 
Tų moterų dėka atsiskleidžia tylus ir tragiškas Vilniaus istorijos laikotarpis. Pirmąją pokario vasarą dalis šio miesto savasties grimzdo į nebūtį. Apie ją turime išgirsti. Išeiti šiandien į miestą kartu su anais jo gyventojais, kurių įvairiakalbiai balsai čia kitados klegėjo ir šnekino šią erdvę. Aiktelėti iš nuostabos, kad Vilnius toks… kad galima jį šitaip pamilti ir prisirišti.“
 
Pateikiame trumpą šios knygos ištrauką apie ištuštėjusį pokario Vilniaus getą.
 
Getas – getas – kaip keistai skamba tas žodis – svetimas ir aidus, o jo spalvos skirtingos. Susimaišė mūsų akyse.
 
Dar taip neseniai iš vienos pusės nuo Rotušės, iš kitos nuo geležinkelio, toliau nuo Pylimo ir Trakų gatvės, būdavo, vos pasuki į tą mažą žydų labirintą, ir tave apsupa svetima kalba – greitas gomurinis balbatavimas, garsus ir rėksmingas.
 
Vasarą priblokšdavo tvanka, smarvė ir skurdas, susisukęs lizdą pusrūsiuose, mažose kamarėlėse, storuose mūruose.
 
O gatvėse išvysdavai nepaprastus senolių veidus: didelės tamsios akys, slegiamos kažkokio amžino tragizmo. Ryškūs, sausi bruožai, ilgos barzdos ir plaukai po sabalų kepurėmis primindavo pranašus, klajojančius po pasaulį ir skelbiančius žmonių be tėvynės tiesą.
 
Jie vaikščiodavo gatvėmis, išnykdavo ankštuose skersgatviuose, sinagogose, maldos namuose. Jų rankos buvo įpratusios prie maldos gestų. Balsas, kuriuo kreipdavosi į savo tikėjimo išpažinėjus, skambėdavo lygiai, švariai ir melodingai.
 
Kartais tarp jaunų žydų pasitaikydavo veidų, tokių atitrūkusių nuo pasaulio, tokių kupinų dvasingumo ir gilaus susimąstymo, kad nevalingai nusukdavai akis ir ilgai klaidžiodavai žvilgsniu su kažkokiu liūdesiu ir kone pavydu, jog esama žmonių, kurie šiame ankštame triukšmingame pasaulyje surado savo vienišą kelią.
 
Ten sutikdavai Kristaus veidų, veidų, mums primenančių įsivaizduojamus jo mokinius, ir vis dėlto dažniau išdygdavo kitokie pavidalai – negražūs, judrūs ir nerimastingi.
 
Tiesą sakant, kone visiškai jų nepažinome. Gyveno su visa savo egzotika čia pat šalia mūsų, o iš tiesų taip toli.
 
Man rodos, daugumai žmonių ta didelė, apie septyniasdešimties tūkstančių, bendruomenė tebuvo vien įkyri iš istorijos paveldėta egzotika, kurią galbūt truputį gėdydamiesi rodydavome svetimšaliams, bet nepamąstėme giliau, žmogiškiau, kaip tas tūkstantines minias išplėšti iš skurdo, purvo ir tamsos į geresnį gyvenimą drauge su mumis.
 
Turėjome žydų kolegų ir kolegių, o vėliau mokinių. Jie jausdavosi dėkingi už bet kokį palankumo ženklą, tarsi tai nebūtų savaime suprantama.
 
Geto skersgatviuose ir gatvelėse – krautuvėlė prie krautuvėlės. Tik ar galima buvo tuos narvelius pavadinti krautuvėmis? Tai tebuvo žemos įdubos sienose. Jose stebuklingai sutilpdavo žmogaus figūra ir kokia nors statinė su silkėmis, keli ryšulėliai daržovių ar apšalusių vaisių. Šalimais į tamsą gilumoje vedė laiptukai, ir čia menkoje lempelės šviesoje būdavo įsispraudęs prekystalis, o senas prekeivis su akiniais jau tavęs klausdavo, ko pageidautum, jau tave kviesdavo, o tu nustebęs nesuprasdavai, kur patekai – į slibino olą ar pasakos grotą, ar į mažą viduramžių alchemiko slėptuvę, o jis štai savo purvinomis rankomis kažką maišo popieriniuose maišeliuose, kažką kilnoja ir sveria.
 
Juodi perukai ant žilų senų žydžių galvų šviesdavo ir spindėdavo kaip jaunystės kaukė.
 
Žydų krautuvės buvo išsibarsčiusios po visą miestą. Kokios nors nušalusios, sutinusios rankos sverdavo vaisius, kažkokie purvini, pusnuogiai juodaakiai vaikai painiodavosi po kojų. Kažkas tave sveikindavo iš už prekystalio kaip savo seną klientę. Akys vienu greitu žvilgsniu aprėpdavo visas krautuvėlės prekes: žalsvi antaniniai, auksiniai ir raudoni Poznanės, Tirolio ir Krymo obuoliai, didelės matinės, gumbuotos kriaušės ir ištisos piramidės apelsinų, persimonų ir mandarinų, kvepiančių vaikystės laime.
 
Plonutėlis rūkomasis popierius nuvyniojamas ir kruopščiai išlyginamas, kad būtų galima perskaityti saulėtus žodžius: Messina arba Catania. Kartais galėdavai išvysti dailias, kvepiančias braškes, kažkam paduodamas sename peruke su gumele – tartum pintinėlėje.
 
O šalimais keliais aukštais sukrauti itališki ir lazdynų riešutai, saldi chalva, rožiniai ir balti zefyrai, lipnios datulės ir sausos, tarsi milteliais apibarstytos figos. Kažkur šone skrynelėje slėpdavosi Šv. Jono duona (saldžiavaisio pupmedžio ankštys su sėklomis, šiek tiek primenančios skėrius).
 
Tai buvo Rytų ir Pietų lobiai; už jų regėjosi laivės safyro jūroje ir pakrantė su medžiais, kurių šakos svyra nuo citrinų ir apelsinų, o čia iš už prekystalio žvelgė juodos, aksominės, melancholiškos žydo akys ir skambėjo dainingas, gomurinis balsas, vardai Sara, Rebeka, Chaimas ir Mozė primindavo amžinuosius ryšius ir kad tai ateiviai iš kitokio pasaulio – kadaise diasporos laikotarpiu šis pasaulis subyrėjo, ir jie pasklido po žemę ieškoti tėvynės pas svetimuosius.
 
Po triumfo, eisenų ir giedojimo dienų stojo diena, kai ant žydų pečių pasirodė geltonos žvaigždės, kai jiems buvo uždrausta vaikščioti šaligatviais. Smaugė gėda ir pažeminimas, kai Vilnių perlėkė žinia, jog steigiamas tikras getas, užkaltas lentomis, atitvertas nuo miesto.
 
Prisimenu, kaip nuo Naugarduko gatvės galo, nuo Anglių, Panerių gatvių ėmė traukti minios žydų su ryšulėliais, maišais, su vaikiškais vežimėliais, prikrautais vargano turtelio.
 
Prisimenu, kaip senos, aimanuojančios žydės klupo tempdamos vaikus ir krito varomos kareivių, kurie neleisdavo joms padėti. Ta diena buvo baisi, bet paskui atėjo kitos, kai prieš mūsų akis greitai šmėkščiojo sunkvežimiai, prikimšti žydų, o veikiau kažkokios tamsios kunkuliuojančios masės, kurioje galėjai įžiūrėti susigrūdusius žmonių kūnus, beviltiškai grąžomas rankas ir išgąstį veiduose. O paskui jau ir miesto gatvėmis tūkstantinės minios ėmė slinkti kalėjimo ar Legionų gatvės link.
 
Matau, kaip nuo Pylimo gatvės artėja eisena. Pamažu – rami ir niūri. Matau veidus, siaubingai persikreipusius ir atbukusius, veidus, suakmenėjusius iš skausmo, ir kartkartėmis gražius, tarsi iškaltus iš marmuro. Senoliai, brandaus amžiaus žmonės, jaunimas, moterys su vaikais ant rankų.
 
Iš šonų sargybiniai, kažkas parpuola, pabyra ryšulėliai. Jaunas gatvės praeivis, lietuvis, spardo juos su įniršiu, šaukdamas senai žydei: Tu gyvate!“
 
Kareivis šautuvu smogia kažkam į nugarą, žmogus atsisuka, ir aš apstulbusi atpažįstu savo bičiulį. Einu šaligatviu, pusbalsiu kalbamės. Jis ramina mane žodžiais: „Jeszcze može się uratujemy“ („Gal dar išsigelbėsim“)
 
Po valandėlės būrelis varomų žmonių atsilieka, mėgina bėgti skersgatviu, pasislėpti tarpuvartėse, prasideda medžioklė, vėl kalbamės žodžių nuotrupomis, kol mus prievarta atskiria. Juos nuvedė į Lukiškes.
 
Ir jau rytą pajudėjo tylios, ramios minios. Girdėjome tik šimtus ir tūkstančius akmenimis kaukšinčių kojų. Ankstyvą rytą, dar su tamsa, kuri taip ir neišsisklaidė – kai ėjo į Panerius.
 
O dabar getas – kaip miestas legendinėje saloje, kurią ištiko žemės drebėjimas. Vaikštai po jį lyg po sugriautą Herkulanėją.
 
Eini gatve – atrodo, kad stovi sveika, nepažeista, o iš tikrųjų tai tik lauko sienos, tarsi kartonas ir fanera, apklijuota tapetais, tarsi susidėvėjusios teatro dekoracijos, o už jų krūvos griuvėsių ir šukių.
 
Įeini į kiemus – padvelkia tuštuma, naikinimu ir grėsme. Pažiūrėsi kur į gilumą – kažkokie bedugniai skliautuoti rūsiai, kažkokios olos, sukrautos iš riedulių ir neregėto dydžio žvirgždo.
 
Kartais aptinki mažiau nukentėjusių vietų – kažkokie laipteliai ropščiasi į viršų ir išnyksta. Virš jų antri ir treti. Posūkių nematyti, laipteliai šauna aukštyn kaip greitas arpeggio ir nuščiūva seno namo labirinte, kur jau iš naujo leidžia šaknis gyvenimas, bylojantis baltos užuolaidos krašteliu, apversta gelda, lauke ant tvorų ir virvių padžiautais skalbiniais.
 
Kone kasdien klaidžioju geto gatvėmis. Jos išmirusios, tylios ir didingos. Kai kur stogai apžėlę žolynais. Šv. Mikalojaus gatvėje prie bažnyčios ant stogo stiepiasi jaunas berželis.
 
Mėgstu tą kelią pro Pranciškonų bažnyčią – skersgatviu į Šv. Mikalojaus gatvę. Siaura gatvelė driekiasi, vingiuoja švelnia linija, o virš namų pirma pasirodo Šv. Jono bokštas, paskui Žydų gatvės perspektyvoje iškyla dominuojantys virš miesto Trys Kryžiai.
Kartais rytą, eidama į darbą Dailės muziejuje, kuris įsteigtas Rotušėje, iš Trakų gatvės pasuku į Pranciškonų skersgatvį, o nuo Šv. Mikalojaus – į Mėsinių gatvę. Ir čia tuščia, nė garso. Langai užkalti arba išdegę.
 
Aplinkui karaliauja kažkokia iškilminga tyla ir joje atsiskleidžia buvusio geto žavesys. Šiandien jis tuščias lyg senas dailus aptaisas knygos, iš kurios išplėšti lapai, prirašyti svetima, mums nesuprantama kalba, kurios nesistengėme pramokti.
 
Einu Vokiečių gatvės link. Lenkta kremo spalvos namų linija primena senuosius Paryžiaus kvartalus.
 
Šiandien nebesuprantu, kaip galėjome taip prastai ir paviršutiniškai pažinti tą keistą gatvelių labirintą, kuriame pasiklysti ir tik pagal bažnyčių bokštus surandi kryptį, – labirintą, beveik neturintį tiesių linijų ir perspektyvų, o viskas aplinkui, regis, netaisyklinga ir fantastiška.
 
Mėgstu tą vietą, kur susibėgusios penkios gatvės – Žydų, Kliačkos (buvęs Mėsinių gatvės tęsinys kitapus Vokiečių gatvės, dabar Antokolskio. Julian Klaczko {tikr. Jehuda Lejb, 1825-1906), vadinamas Vilniaus vunderkindu, – žydų kilmės lenkų literatūros kritikas, dailės istorikas, vienas garsiausių Europos publicistų, Garbės legiono ordino kavalierius), Stiklių, Gaono ir Dominikonų skersgatvis – sudaro beveik žvaigždę, o netoliese tarsi tolimų amžių simbolis kybo per gatvę permestos arkos.
 
Šios gatvės, kaip ir kitos kaimyninės, dar neseniai buvo pilnos klegesio, šurmulio, kivirčų ir apgavysčių, atsimušančių į sienas ir vėl sugrįžtančių į tą žmogiškojo skurdo, prekybos, spekuliacijos ir religinės ekstazės lizdą.
 
www.bernardinai.lt
 
Sofijos Urbonavičiūtės-Subačiuvienės nuotr.
 
Nuotraukose: Vilniaus vaizdai

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra