Marcinkonyse atidengtas biustas su Lietuvos trispalve Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui, kunigui Alfonsui Petruliui

Autorius: Data: 2018-02-13, 10:28 Spausdinti

Marcinkonyse atidengtas biustas su Lietuvos trispalve Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui, kunigui Alfonsui Petruliui

Rūta Averkienė, Varėnos rajono savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus vyr. specialistė, www.voruta.lt

Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčioje atidengtas ir pašventintas atminimo ir pagarbos ženklas – biustas su Lietuvos trispalve – dvidešimtojo amžiaus pradžioje trejus metus Marcinkonių parapijoje kunigavusiam ir ryškų pėdsaką šio kaimo istorijoje palikusiam Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui, tautiškumo dvasios, lietuvybės puoselėtojui kunigui Alfonsui Petruliui. Šia gražia proga vyko iškilmingos Šv. Mišios, kurių metu Marcinkonių parapijos klebonas Povilas Paukštė meldėsi už iškilų dvasininką, visus, kovojusius už Lietuvos laisvę bei už šimtmetį švenčiančią Lietuvos valstybę. Taip pat buvo įteikti garbingi apdovanojimai žmonėms, prisidėjusiems ir prisidedantiems prie Lietuvos Nepriklausomybės puoselėjimo.

Simboliška, kad prasmingas atminimo ženklas šiam ypatingą asmenybės šviesą skleidusiam dvasininkui bei Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui atidengtas bene Vasario 16–osios išvakarėse bei šiais metais minint 145-ąsias jo gimimo metines.

Prieš Šv. Mišias buvo sugiedotas Lietuvos valstybės himnas. Biustą pašventinęs klebonas P. Paukštė sakė, jog turime branginti tokių žmonių, kaip kunigas A. Petrulis, atminimą, nes jie savo gyvenimą pašventė garbingai atlikdami savo pareigą Tėvynei.

Atidengiant biustą muzikantas Albertas Antanavičius atliko specialiai kunigui Alfonsui Petruliui sukurtą dainą.

Šv. Mišių metu kunigas P. Paukštė pasakė prasmingą pamokslą, kvietė visus žmones semtis tvirtybės ir tikėjimo iš Dievo bei tokių dvasiškai stiprių žmonių, kaip kunigas Alfonsas Petrulis. Būti savo šalies patriotais, siekti bendrystės, vienybės ir darnos.

A.Petrulio biustą su Lietuvos trispalve iš lieto akmens sukūręs žymus skulptorius Nerijus Kavaliauskas sakė, jog jam didelė garbė įamžinti ryškią Lietuvos asmenybę ir vieną iš Lietuvos valstybės kūrėjų.

Šį biustą finansavęs  Gediminas Jakavonis dėkojo Marcinkonių kaimo bendruomenei, kuri patriotiškai palaikė tokią prasmingą idėją įamžinti čia kadais kunigavusį Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarą A. Petrulį. „Nuoširdžiai dėkingas jums, marcinkoniškiai, kad šio Lietuvos didžiavyrio atminimas įamžintas būtent čia, Marcinkonyse. Juk jis čia dirbdamas, kovojo dėl mums visiems brangios lietuvybės“.

Marcinkonių bendruomenės pirmininkė Rimutė Avižinienė padėkojo visiems, kurių iniciatyvų, geranoriškumo ir pastangų dėka Marcinkonių bažnyčią papuošė šis prasmingas atminimo ženklas, liudijantis svarbias ne tik Marcinkonių parapijos, bet ir Lietuvos istorijos akimirkas.

Skulptoriui Nerijui Kavaliauskui ji dovanų įteikė ką tik išleistą monografiją apie Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarą, kunigą A. Petrulį.

Šiose iškilmėse dalyvavo ne tik Marcinkonių parapijos žmonės, bet ir daug garbių svečių: Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai Audrius Rudys ir Algimantas Norvilas, Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius, Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška ir kiti.

Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Audrius Rudys padėkojo marcinkoniškiams už tikrųjų vertybių puoselėjimą bei už tai, kad nepamiršta savo ištakų. „A. Petrulis – biržietis, tačiau marcinkoniškiams jis tapo taip pat labai brangiu žmogumi. Nes jis, čia klebonaudamas, parapijos žmonėms skleidė tautiškumo, patriotiškumo šviesą, taip pat ir pats čia kunigaudamas ruošėsi tam, ką vėliau su kitais devyniolika iškilių Lietuvos žmonių padarė – pasirašė Vasario 16–osios aktą. Jis – vienas iš tų, kurie Lietuvos valstybei  padėjo atsirasti ir įsitvirtinti pasaulyje. Ačiū jums, kad taip gražiai pagerbiat Alfonso Petrulio atminimą“.

Iškilmingo renginio metu taip pat buvo įteikti garbingi apdovanojimai žmonėms, prisidėjusiems ir prisidedantiems prie Lietuvos Nepriklausomybės puoselėjimo.

Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos vardu visus pasveikino Raimundas Kaminskas. Už patriotiškumo ir pilietiškumo sklaidą generolo Tado Kosčiučkos kryžiumi buvo apdovanotas kunigas P. Paukštė. Lietuvos valstybės atkūrimo 100–mečio sąjūdžio ženklai įteikti Marcinkonių seniūnijos seniūnui Viliui Petraškai, Marcinkonių bendruomenės pirmininkei Rimutei Avižinienei bei skulptoriui Nerijui Kavaliauskui.

Laisvės kovotojų kryžiaus ordinais apdovanoti savanoriai, 1990–1991 metais Vilniuje ir Vilniaus apskrityje vieni iš pirmųjų drąsiai atlikę pareigą Tėvynei.

Prasminga įamžinti asmenybes, kurie savo gyvenimu ir veikla padėjo pamatus mūsų valstybei.

Vienas iš jų – kunigas Alfonsas Petrulis. Šis iškilus dvasininkas per savo neilgą gyvenimą visur, kur tik Dievo duota jam buvo darbuotis,  paliko neabejotinai ryškų pėdsaką tų vietovių istorijoje bei didelę pagarbą vietinių žmonių širdyse. Nors neilgai, tik trejetą metų,  kunigavęs Marcinkonių parapijoje, tokį pėdsaką jis paliko ir šio kaimo istorijoje.

Dvasininko Alfonso Petrulio laikui nepavaldžios gyvenimo tiesos ir mūsų laikmetyje yra labai aktualios, o jo gyvenimas ir veikla liudija jį buvus ryškiu tautos žiburiu.

Kun. Alfonsas Petrulis visą savo gyvenimą dirbo ir gyveno tarp paprastų parapijiečių, rūpindamasis ne tik jų sielovada, bet ir švietimu, raštingumu, lietuvybės skleidimu ir įtvirtinimu. Jis visa savo esybe prisidėjo prie Valstybės pamatų sukūrimo. Todėl artėjant Vasario 16-ajai, labai prasminga šią neeilinę asmenybę, skleidusią lietuvybės ir tikėjimo šviesą ir mūsų krašte, prisiminti dar kartą.

Į Marcinkonių parapiją  Alfonsas Petrulis buvo atkeltas vyskupo įsakymu ir čia kunigauti pradėjo 1908 m. spalio mėnesį. Marcinkonių parapijoje, kuri nepaisant įvairiausių okupacijų, buvo tikrai lietuviškas kraštas, kunigas tęsė ne tik dvasininko darbą, bet ir švietėjišką veiklą. Suvokdamas, kad neraštingus žmones tobulėti skatina meno saviveikla, jis Marcinkonyse įsteigė gausų ir balsingą bažnyčios chorą, kuris ne tik giedojo bažnytines giesmes, bet ir lietuviškas, ypač patriotines dainas – „Lietuva, Tėvyne mūsų…“ ir kitas. Senieji marcinkoniškiai dar mena savo senelių pasakojimus, kaip parapijiečių mylimas klebonas ne tik rūpinosi, kad choristai būtų gražiai pasipuošę, bet organizuodavo choro koncertus kitose parapijose. A. Petrulio rūpesčiu buvo atnaujinta ir Marcinkonių bažnyčia, joje įrengti skambūs vargonai. Marcinkoniškių atsiminimuose – ir tai, kad kunigas labai nemėgo lenkų, ragino jiems nenusileist.

Tuo metu buvo pagyvėjęs susidomėjimas etnografija. Garsus to meto Peterburgo fotografas A. Seržbutovskis lankėsi Marcinkonyse ir darė nuotraukas, susijusias su etnografija. Tuomet į Peterburgą buvo išgabentas solidus rinkinys iš kelių šimtų su etnografija susijusių daiktų, o kunigas A. Petrulis spaudoje rašė ir apgailestavo, kodėl mes patys savo senovės nevertiname ir nerenkame etnografinių daiktų.

Šiandien kunigo Alfonso Petrulio kunigavimą Marcinkonyse primena bažnyčioje įrengtas stendas su nuotrauka ir tekstu kunigui atminti. Klebonijoje, kuri buvo pastatyta tik prieš keletą metų prieš A. Petruliui atsikeliant į Marcinkonis, neabejotinai yra išlikusių daiktų ir relikvijų, kuriuos kunigas lietė ir naudojo.

Laiko tiltais, mus jungiančiais su praeitimi,  persikelkime į ją, prisiminkime šios neeilinės Lietuvos asmenybės gyvenimą. Tokių šviesulių, kaip kunigas Alfonsas Petrulis, atminimo te neužgožia laiko ir užmaršties dulkės. Jo gyvenimas ir veikla, mums, gyvenantiems šiame laikmetyje, yra pavyzdys, kaip svarbu puoselėti savo šaknis, idant išliktume tauta su savo kalba, tradicijomis ir kultūra.

Prasminga įamžinti asmenybes, kurie savo gyvenimu ir veikla padėjo pamatus mūsų valstybei.

Vienas iš jų – kunigas Alfonsas Petrulis. Šis iškilus dvasininkas per savo neilgą gyvenimą visur, kur tik Dievo duota jam buvo darbuotis,  paliko neabejotinai ryškų pėdsaką tų vietovių istorijoje bei didelę pagarbą vietinių žmonių širdyse. Nors neilgai, tik trejetą metų,  kunigavęs Marcinkonių parapijoje, tokį pėdsaką jis paliko ir šio kaimo istorijoje.

Dvasininko Alfonso Petrulio laikui nepavaldžios gyvenimo tiesos ir mūsų laikmetyje yra labai aktualios, o jo gyvenimas ir veikla liudija jį buvus ryškiu tautos žiburiu.

Kun. Alfonsas Petrulis visą savo gyvenimą dirbo ir gyveno tarp paprastų parapijiečių, rūpindamasis ne tik jų sielovada, bet ir švietimu, raštingumu, lietuvybės skleidimu ir įtvirtinimu. Jis visa savo esybe prisidėjo prie Valstybės pamatų sukūrimo. Todėl artėjant Vasario 16-ajai, labai prasminga šią neeilinę asmenybę, skleidusią lietuvybės ir tikėjimo šviesą ir mūsų krašte, prisiminti dar kartą.

Į Marcinkonių parapiją  Alfonsas Petrulis buvo atkeltas vyskupo įsakymu ir čia kunigauti pradėjo 1908 m. spalio mėnesį. Marcinkonių parapijoje, kuri nepaisant įvairiausių okupacijų, buvo tikrai lietuviškas kraštas, kunigas tęsė ne tik dvasininko darbą, bet ir švietėjišką veiklą. Suvokdamas, kad neraštingus žmones tobulėti skatina meno saviveikla, jis Marcinkonyse įsteigė gausų ir balsingą bažnyčios chorą, kuris ne tik giedojo bažnytines giesmes, bet ir lietuviškas, ypač patriotines dainas – „Lietuva, Tėvyne mūsų…“ ir kitas. Senieji marcinkoniškiai dar mena savo senelių pasakojimus, kaip parapijiečių mylimas klebonas ne tik rūpinosi, kad choristai būtų gražiai pasipuošę, bet organizuodavo choro koncertus kitose parapijose. A. Petrulio rūpesčiu buvo atnaujinta ir Marcinkonių bažnyčia, joje įrengti skambūs vargonai. Marcinkoniškių atsiminimuose – ir tai, kad kunigas labai nemėgo lenkų, ragino jiems nenusileist.

Tuo metu buvo pagyvėjęs susidomėjimas etnografija. Garsus to meto Peterburgo fotografas A. Seržbutovskis lankėsi Marcinkonyse ir darė nuotraukas, susijusias su etnografija. Tuomet į Peterburgą buvo išgabentas solidus rinkinys iš kelių šimtų su etnografija susijusių daiktų, o kunigas A. Petrulis spaudoje rašė ir apgailestavo, kodėl mes patys savo senovės nevertiname ir nerenkame etnografinių daiktų.

Šiandien kunigo Alfonso Petrulio kunigavimą Marcinkonyse primena bažnyčioje įrengtas stendas su nuotrauka ir tekstu kunigui atminti. Klebonijoje, kuri buvo pastatyta tik prieš keletą metų prieš A. Petruliui atsikeliant į Marcinkonis, neabejotinai yra išlikusių daiktų ir relikvijų, kuriuos kunigas lietė ir naudojo.

Laiko tiltais, mus jungiančiais su praeitimi,  persikelkime į ją, prisiminkime šios neeilinės Lietuvos asmenybės gyvenimą.

Būsimasis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, kunigas Alfonsas Petrulis gimė 1873 m. rugpjūčio 4 d. Katališkių kaime, Vabalninko valsčiuje, Biržų apskrityje, lietuviškoje stipraus ūkininko šeimoje. Tėvai Juozas ir Izabelė turėjo penkis vaikus. Alfonsas buvo vyriausiasis vaikas šeimoje. Jis iš pradžių buvo mokomas namuose, daraktorius jį mokė lietuvių ir lenkų kalbos. Nuo 1885 m. būsimasis dvasininkas mokslus tęsė Šiaulių ir Panevėžio gimnazijoje. Po gimnazijos atėjo laikas pasirinkti būsimą profesiją. Žinoma, rūpėjo pasirinkti tuos mokslus, kuriuos baigus būtų galima pasilikti Lietuvoje. Buvo dvi galimybės – pasirinkti kunigystę arba žemės ūkio mokslus. Vis dėlto jis pasirinko kunigystės kelią. 1891 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Mokėsi gerai, tačiau baigus mokslus, į kunigus nebuvo įšventintas dėl jauno amžiaus. Tada mėgino antrą galimybę. 1895 m. išvyko į užsienį ir įstojo į Lvovo veterinarijos institutą, kur studijavo dvejus metus, tačiau mokslų nebaigė. 1897 m. A. Petrulis grįžo į Lietuvą ir įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Seminarijos vadovybė jį, kaip gabų seminaristą, pasiuntė į Petrapilio dvasinę akademiją –  prestižinę aukštąją mokyklą. Tačiau atšiauraus  vietos klimato jis neištvėrė, nes buvo nestiprios sveikatos. Tad 1899 m. buvo grąžintas į Vilnių ir tų pačių metų pavasarį įšventintas į kunigus. Po šventinimų A. Petrulis gavo puikų paskyrimą į šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią vikaru. Bet jau tų pačių metų pabaigoje, 1899 m. gruodį, išsiųstas į Bagdonavos (dabartinė Baltarusija) filiją filistu.

Kodėl taip greitai nutrūko puikiai prasidėjusi gabaus, išsilavinusio, mokančio lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, lotynų kalbas kunigo karjera?  Bažnyčios vyresnybei užkliuvo lietuvių kalba, mat, dar būdamas vikaru, jis jau pradėjo rūpintis lietuvių kalbos įvedimu bažnyčioje. O lenkiška bažnytinė vadovybė negalėjo taikstytis su tokiu jauno dvasininko išsišokimu, nepaklusnumu ir tvirtu pasiryžimu ginti lietuvių kalbą. Nuo tada jam buvo sunaikintos visos galimybės  dirbti didelėse parapijose. Gal čia ir buvo priežastis, kodėl A. Petrulis pasirinko lietuvybės gynimo ir puoselėjimo kelią.

1901 sausio 27 d. Vilniaus vyskupo įsakymu jis buvo perkeltas į Joniškį,  Giedraičių parapiją klebonu. Čia A. Petrulis ne tik nenutraukė savo ikšiolinės veiklos, bei ir užmezgė ryšį su knygnešiais. Tad nespėjus Giedraičiuose įsitvirtinti, 1903 m. rugpjūčio 16 d. A. Petrulis perkeltas į Maišiagalą klebonu. 1904 m. lankydamas parapijiečius ir kalėdodamas Maišiagalos parapijoje, kunigas įsitikino, kad daugelyje kaimų žmonės kalba lietuviškai. Tad atkaklusis lietuvybės skleidėjas nusprendė lietuvių kalbą pamažu įvesti ir bažnyčioje – vieną kartą į mėnesį  savo pamokslus pradėjo sakyti lietuviškai. Gavęs vyskupo leidimą, kartą per savaitę pradėjo lietuviškai vesti vaikų katekizaciją. Toks dvasininko elgesys labai užrūstino vietinius dvarininkus. Jie pradėjo siuntinėti melagingas žinutes į lenkų laikraščius. Kunigą Alfonsą Petrulį vyskupui skundė bei melagingas žinutes į įvairius lenkiškus laikraščius rašinėjo ir kiti lenkuojantys parapijiečiai.

Už pernelyg aktyvią lietuvybės veiklą kunigas A. Petrulis 1907 m. buvo iškeltas iš Maišiagalos ir nublokštas į tolimą Nalibokų parapiją. Tuo metu Vilniaus vyskupijos ribos siekė Lydą.

1908 m. spalio mėnesį  kun. Alfonsas Petrulis vyskupo įsakymu buvo perkeltas į Marcinkonių parapiją Varėnos rajone. Po trejeto metų, 1911 –aisiais, A. Petrulis turėjo palikti Marcinkonis. Šį kartą jis paskiriamas klebonu į Pivašiūnus, Alytaus rajoną.  Čia jam likimas lėmė darbuotis ilgiausiai – net 18 metų.

Galima tik stebėtis, kad lenkiškoji bažnyčios vadovybė nepasiekė savo tikslo ir nesužlugdė atkaklaus lietuvybės puoselėtojo A. Petrulio. Jis, nors kunigavo ir mažose parapijose, tačiau aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Rasdavo laiko ir lėšų atvykti į Vilnių. 1905 m. dalyvavo didžiajame Vilniaus Seime. Didysis Vilniaus Seimas buvo svarbus įvykis lietuvių tautos atgimimui. Maišiagalos klebonas Alfonsas Petrulis drauge su Musninkų klebonu J. Šimkūnu ir Bagaslaviškio klebonu P. Burbuliu ne tik dalyvavo Didžiajame Seime, bet grįžę skelbė jo nutarimus, kėlė Lietuvos suverenumo idėją. Šis faktas neliko nepastebėtas Rusijos imperijos aukščiausios valdžios. Vilniaus vyskupijos kurija pranešė apie kun. Alfonso Petrulio ir kitų kunigų dalyvavimą Vilniaus Seime imperijos vidaus reikalų ministrui Piotrui  Stolypinui. Šis į tai pažiūrėjo atlaidžiai, motyvuodamas, kad lietuvių sąjūdis kažin ar rimtai pavojingas Rusijos imperijai. Bet Vilniaus vyskupija šiuos kunigus iškėlė į kitas parapijas.

Kun. Alfonsas Petrulis buvo ne tik parapijiečių dvasinis, bet ir pasaulietinis vadovas. Jis dalyvavo ne vienoje visuomeninėje organizacijoje arba steigė jas pats. Pvz., Vilniuje 1907 m. kovo 8 d. įvykusiame Sąjungos lietuvių kalbos teisėms atgauti Vilniaus krašto bažnyčiose steigiamajame susirinkime buvo išrinktas į valdybą. Daktaras Jonas Basanavičius 1907 m. kovo 25 d. sušaukė steigiamąjį Lietuvių mokslo draugijos susirinkimą. Kun. Alfonsas Petrulis ne tik dalyvavo, bet ir Petrašiūnuose įsteigė Draugijos skyrių. Suprasdamas, kad tik sveika tauta gali kurti pažangų gyvenimą, įsteigė blaivybės draugijos skyrių Pivašiūnuose. Per pirmą susirinkimą užsirašė net šešiasdešimt žmonių. Įsteigė „Ryto” draugijos skyrių. „Ryto” draugijos tikslas – rūpintis lietuvių švietimo reikalais Vilniaus krašte. Buvo numatyta įsteigti vienų – dviejų metų mokyklas, kurių per vienus metus įsteigta  net trisdešimt septyni skyriai. Dirbo Lietuvių laikinėjame komitete nukentėjusiems dėl karo šelpti.

Kad mokslo, pasaulio naujienos pasiektų parapijiečius, kun. Alfonsas Petrulis kartu kun. V. Mironu (būsimu premjerministru) pradėjo leisti katalikišką laikraštį „Aušra”, prisidėjo steigiant kitus lietuviškus laikraščius ir žurnalus, rašė jiems straipsnius, platino spaudą parapijų kaimuose ir miesteliuose. Juose rašė straipsnius ir aiškino parapijiečiams įvairiausius mokslo dalykus bei pasiekimus, pvz., kas yra Archimedas, kaip veikia barometras, termometras. To meto Lietuvoje žmonių tamsumas ir neraštingumas buvo didelis.

Kad žmonėms sėkmingiau sektųsi ūkininkauti ir žemės ūkio žinios taptų jiems prieinamos, dalyvavo ūkininkų būrelyje, pats jam ir pirmininkavo. Įkūrė vartotojų draugijos kooperatyvą, buvo išrinktas sekretoriumi.

Ryškų pėdsaką paliko ir kun. Alfonso Petrulio dalyvavimas politinėje veikloje.

1917 m. liepos 10 d. A. Petrulis kartu su kitais Vilniaus lietuviais inteligentais pasirašė memorandumą Vokietijos kancleriui Georgei Michaeliui, kuriame pabrėžiama, kad lietuviai „negali kitaip sau vaizduotis savo ateities, kaip tik nepriklausomybės pavidalu“. Jis buvo organizacinio komiteto narys Vilniaus konferencijai parengti. Vilniaus konferencija buvo sušaukta 1917 m. rugsėjo 18 d.  Dalyvavo ir buvo išrinktas į Tautos Tarybą, vienerius metus buvo jos sekretoriumi.  1918 m. vasario 16 d.  kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nepriklausomos Lietuvos Valstybės Atkūrimo Aktą. 1918 m. dalyvavo Lozanoje vykusioje ketvirtojoje lietuvių konferencijoje.

1918 m. rugsėjo mėnesį A. Petrulis, A. Smetona ir M. Yčas aplankė popiežiaus nuncijų Miunchene ir perdavė prašymą popiežiui pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir suteikti jai apaštališkąjį palaiminimą. 1918 m. lapkričio mėnesį signataras dirbo Lietuvos Tarybos komisijoje, rengusioje pirmąją laikinėją Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, kun. Alfonsas Petrulis buvo suimtas, atvežtas į Vilnių, o po kurio laiko paleistas. Suėmus antrą kartą, jam pavyko pabėgti ir pasitraukti į Kauną.

Čia kun. Alfonsas Petrulis kurį laiką dirbo Tautos pažangos partijos Centro komiteto sekretoriumi. 1920 m, grįžęs į Pivašiūnus, rėmė steigiamas lietuviškas mokyklas, kartu su mokytoju J. Sabaičiu sutelkė lietuvių šaulių būrį. 1926 m. , įkūrus Kaišiadorių vyskupiją, tapo pirmosios kurijos nariu – vyskupo patarėju.

Lenkų okupacijos metais kun. Alfonsas Petrulis buvo vėl kilnojamas į kitas parapijas – 1924 m. – į Stakliškes, 1927 m. – Paparčius.  Paskutinė A. Petrulio parapija – Musninkai  Širvintų rajone, į kurią atvyko 1928 m. kovo 7 d., o 1928 m birželio 28 d., ryte, eidamas laikyti Šv. Mišių, sukniubo prie altoriaus. Čia jis atgulė ir amžino poilsio.

Nuolatiniai šmeižtai, bažnytinės ir pasaulietinės vyriausybės persekiojimai, įtemptas dvasinis, visuomeninis ir politinis darbas palaužė jo sveikatą. Mirė jis tesulaukęs 55 metų. Kunigas A. Petrulis amžino poilsio atgulė Musninkų bažnyčios šventoriuje.

Tuo laikmečiu, kai Lietuvoje buvo vykdoma ne tik polonizacija, bet ir rusifikacija, kunigo A. Petrulio veikla prilygo žygdarbiui. Reikia nepamiršti, kad tai buvo sunkus carinės priespaudos metas, kai carinės imperijos pagrindinė politinė kryptis buvo imperijos nutautinimas.

Lenkų priešinimasis teisėtiems lietuvių reikalavimams bažnyčiose melstis lietuvių kalba iššaukė natūralų lietuvių kunigų norą turėti lietuvį vyskupą Vilniuje. Kun. Alfonsas Petrulis „Vilniaus žiniose” rašė, kad „nesant teisybės pas vyskupystės valdžią, būtina kreiptis Ryman pas šv. Tėvą…“. Delegacija, kurią sudarė J. Basanavičius, J. Mačiulis-Maironis, A. Petrulis ir kiti, nutarė vykti į Romą pas šv. Tėvą su šiuo prašymu. Tam reikėjo gauti carinės Rusijos vyriausybės leidimą. Vykti į Peterburgą leidimui gauti buvo pavesta Donatui Malinauskui, būsimam Vasario 16-osios signatarui). Jis leidimą ir užsienio pasus gavo, tačiau Vilniaus vyskupijos kurija uždraudė vykti į Romą, ir sumanymas liko neįgyvendintas. Nepaisant didžiulio spaudimo iš lenkų pusės, kun. Alfonsas Petrulis buvo tolerantiškas visiems savo parapijiečiams, taip pat ir lenkams. Kaip pasižymintis tolerancija, 1909 m. Vilniaus vyskupijos susirinkime jis buvo išrinktas  į komisiją, kuri stebėtų, kad nebūtų pažeidžiama tikinčiųjų teisė melstis gimtąja kalba, ginčams tarp lietuvių ir lenkų nagrinėti. Vilniaus vyskupija jį delegavo į Varšuvą aptarti bažnytinių procedūrų, poterių atnaujinimo.

Šio iškilaus dvasininko atminimas įamžintas jo tėviškėje Katališkiuose. Ten stovi paminklinis akmuo. Paminklinė lenta yra Pivašiūnuose prie bažnyčios, koplytstulpis Paparčiuose, paminklinis akmuo Maišiagaloje, Alfonso Petrulio  aikštė ir Alfonso Petrulio gimnazija Musninkuose.

Prieš penketą metų A. Petrulio 140-osios gimimo metinės jaukiai ir šiltai buvo paminėtos Marcinkonyse. Klebonijoje vykusio minėjimo metu buvo prisimintas neilgas, bet ryškus šio dvasininko gyvenimas ir veikla. Jo garbei ir atminimui buvo aukojamos Šv. Mišios Marcinkonių Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado parapijos bažnyčioje. Minėjime dalyvavo jį inicijavusi Signatarų namų vedėja Meilė Peikštenienė, Vasario 16-osios klubo nariai: signataro brolio Boleslovo vaikaitis, gydytojas Kęstutis Petrulis, jo sesuo Nijolė Štripkuvienė, prezidento A. Smetonos giminaitė D. Smetonienė, signataro P. Klimo giminaičiai – Vasario 16-osios klubo pirmininkas R. Gulbinas su šeima, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas su žmona Rasa, Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtos rezervato darbuotojai, marcinkoniškiai.

Signataro brolio Boleslovo vaikaitis, daktaras Kęstutis Petrulis tuomet sakė, jog visa giminė pagarbiai saugo iškilaus giminaičio atminimą.

Tokių šviesulių, kaip kunigas Alfonsas Petrulis, atminimo te neužgožia laiko ir užmaršties dulkės. Jo gyvenimas ir veikla, mums, gyvenantiems šiame laikmetyje, yra pavyzdys, kaip svarbu puoselėti savo šaknis, idant išliktume tauta su savo kalba, tradicijomis ir kultūra.

Lietuva , , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra