Marcelinas Šikšnys Vilniuje

Autorius: Data: 2013-07-12, 09:45 Spausdinti

Laima Papšytė-Stūglienė, Švenčionys

Praūžus karo audroms, 1918 m. vasarą ešelonas po ešelono iš Rusijos į Vilnių pradėjo grįžti lietuviai pabėgėliai. Pakeliui į tėviškę Vilniuje sustojo ir buvusiųjų lietuviškų gimnazijų Voroneže mokytojai bei mokiniai. Su jais kartu grįžo ir M. Šikšnys.

Vilniuje prasidėjo trečiasis M. Šikšnio pedagoginio darbo etapas. Nuo 1918 09 01 jis pradėjo dirbti matematikos mokytoju  Vilniaus gimnazijoje, o 1918 09 18 buvo išrinktas šios gimnazijos direktoriaus pavaduotoju. Darbui gimnazijoje M. Šikšnys skyrė didžiąją savo laiko dalį. „Praėjus beveik pusei amžiaus, negaliu atsiminti, kokį mums 1918 m. rudenį II kl. mokiniams, padarė įspūdį įėjęs į klasę aukštas, laibas, apyplikis matematikos mokytojas, nešinas žurnalą ir skriestuvą. Tuomet nežinojome netgi jo pavardės, o kai sužinojome, sąmojingesni draugai iškraipė Šikšnio pavardę, bet ji neprigijo. Gal todėl, kad skambėjo pernelyg negražiai. Užtat prilipo kita pravardė – Cirkelis. Silpnesniems matematikai mokiniams (tarp jų buvau ir aš), kol baigėme gimnaziją, Cirkelis buvo siaubas“. (Mackonis R. Senoji vilniečių karta. V., 1962-66. P. 212) jau iš pirmųjų matematikos pamokų gimnazijos moksleiviai pajuto, kad šį dalyką teks mokytis rimtai. Mokytojas reikalus, griežtas: „Kai tik įeina į klasę, tuojau ir užverda darbas. Jokių juokų. Tik padėjo žurnalą ir tuoj:

-Aškuta, tas ir tas prie lentos“.

M. Šikšnys per pamoką apklausdavo 4-5 mokinius, o didžiausią jos dalį paskirdavo naujai medžiagai aiškinti. „Aiškindavo greitai, bet suprantamai. Dar greičiau rašydavo lentoje. Tiesiog žaibiškai. Matyt, kad rašymui jo ranka tikrai buvo išmiklinta“. Jokių nuolaidų nedarydavo nei gabiesiems, nei atsilikusiems matematikoje. „Neatsakei, nemoki – dvejetas. Gauti penketą – retas dalykas. Jei ketvertą gavai, jau esi neblogas matematikas. Vertindavo teisingai, todėl mokiniai stengdavosi mokytis. Mėgstamiausias pažymys kiek prisimenu, būdavo trejetas“. (Jasiulionis J. Atsiminimai) Vis dėlto mokiniai gerbė M. Šikšnį už teisingumą, objektyvumą.

„Atsimenu tokį įvykį. Mūsų klasės mokinys Karpičius neatsinešė matematikos darbų sąsiuvinio. Tądien rašėme rašomąjį darbą. Jokio kito popieriaus mokinys neturėjo, tai duotus uždavinius išsprendė… laikraščio paraštėje. Kadangi tie uždaviniai buvo išspręsti teisingai, tai M. Šikšnys parašė 4 (vienu laipsniu žemiau dėl sąsiuvinio). Kitas mokytojas galėjo ir dvejetą suraityti“. (Matuiza V. Atsiminimai)

M. Šikšnys nemėgdavo lėtos orientacijos moksleivių, bet valdydavosi ir piktesniu žodžiu mokinių nevadindavo.

„Aš buvau lėtas. Pastoviu paraudęs, pagalvoju pradedu rašyti, o mokytojas jau rengiasi pasodinti mane į suolą, aš dar vis rašau lentoje:

-Aškuta, -sušukdavo, bet aš „nuleisdavau“ ausis lyg negirdėdamas. Taip ir išspręsdavau“. (Matuiza V. Atsiminimai)

Tą patį patvirtina ir A. Vengris savo atsiminimuose

„-A, tu, kopūsto galva! – sakydavo jis, jei mokinys nesugebėdavo išspręsti uždavinio. Kitokių žodžių nesam girdėję“.

M. Šikšnys dažnai skirdavo mokiniams rašto darbus. Duodavo juos tada, kai būdavo išeita viena kuri nors tema ar potemė. Ilgainiui mokiniai „įspėdavę“, kada bus rašomasis. Tik labai retais atvejais M. Šikšnys perspėdavęs ir pasakydavęs rašomojo darbo datą. Leisdavęs rašyti pusę valandos, su silpnesniais dirbdavo individualiai. Pradėdavo nuo lengvesnių už davinių, paskui duodavo sunkesnius, kol šie pavydavo visą klasę.

M. Šikšnys mokė moksleivius reikšti savo mintis trumpais, dalykiškais sakiniais. Sakydavo, kad žmogus 80 proc. savo viso laiko plepa tuščiai. Rasdavo laiko matematikos pamokų metu pataisyti mokinių kalbą. M. Šikšnio matematikos dėstytojo lygis buvo aukštas. Per stojamuosius egzaminus į Stepono Batoro universitetą dėstytojai sakydavo:

„…to pewno z litewskiego gimnazium, bo dobrze przygotowany z matematyki“. (Kazlauskaitė J. Atsiminimai)

M. Šikšnys matematiką tiesiog dievino:

„-Neapkenčiu matematikos, – kartodavau.

-Tai antroji poezija, – aiškindavo Šikšnys. Jis nesuprasdavo, kaip galima neapkęsti matematikos“. (Vosyliūtė – Dauguvietienė P. Atsiminimai)

Ištrėmus lenkų valdžiai už demarkacijos linijos 33 Vilniaus krašto veikėjus, tarp jų ir Biržišką, gimnazija liko be direktoriaus. Turėdamas ilgametį pedagoginio darbo patyrimą, M. Šikšnys 1922 03 01 buvo išrinktas jos direktoriumi. Ir būdamas direktoriumi, jis turėjo pamokų. Vyresnėms klasėms dėstė algebrą, geometriją ir trigonometriją.

M. Šikšniui reikėjo būti ne vien gimnazijos direktoriumi, bet ir nusimanančiu politiku. Reikalaudamas lietuviams teisių, jis lankėsi ne tik Vilniaus lenkų įstaigose, bet yra vykęs teisybės reikalauti į Varšuvą. Vilniaus kraštui vėl grėsė pavojus – kaip per visą nepalankią mums istoriją – likti be savo inteligentų. Užguitam šio krašto valstiečio vaikui gimnazija buvo vienintelis kelias išeiti į mokslo pasaulį. Po visų persekiojimų iš daugelio lietuviškų mokyklų Vytauto Didžiojo gimnazija liko vienintelė. Reikėjo ją apsaugoti ir išlaikyti.

Kasmet būdavo peratestuojami ne tik mokytojai, bet ir gimnazijos direktorius. Į Vilniaus apygardos mokyklų kuratoriją reikėjo pristatyti „moralybės ir lojalumo valstybei“ pažymėjimą. Kuratorija dirbti gimnazijoje patvirtindavo ne visus mokytojus. M. Šikšnį direktorium tvirtindavo taip pat tik vieneriems metams. Tai liudija atsiųsti iš Kuratorijos raštai, rasti M. Šikšnio asmens byloje:

„Zatwierdzam Pana stanowisku kietownik Gimnazjum Litewskiego im. Witolda Wielkiego w Wilnie na przeciąg roku szkolnego 1928/29“. Šioje byloje yra ir M. Šikšnio „moralybės ir lojalumo valstybei pažymėjimas“, 1935 12 05 išduotas Vilniaus miesto seniūno V. Kovalskio. Šis pažymėjimas yra ir Vilniaus apygardos mokyklų Kuratorijos bylose.

Be lietuvių mokytojų, gimnazijoje dirbo ir lenkų kuratorijos atsiųsti polonistai, istorikai ir t.t., bet santykiai mokytojų kolektyve buvo normalūs. „jis mokėjo su lenkais sutarti. Ne tai, kad pataikaudavo, bet protingai gindavo lietuvių reikalus“. (Krutulys A. Atsiminimai)

Iš keblių padėčių kartais išgelbėdavo ir M. Šikšnio šmaikštus žodis, lengvas humoras: „Per pertrauką ateina Kšotas, lenkų konstitucijos mokytojas, į mokytojų kambarį; prieina prie direktoriaus ir dėsto:

-Pamokos metu mokinys paklausė, kas Lenkijoje vyresnis – prezidentas ar valstybės viršininkas. Tik pamanykit, koks klausimas!

-Man įdomus ne pats klausimas, o ką tamsta į tai atsakei“ (Liobytė A. Gerųjų atsiminimų šalis. – „Pergalė“. 1969, Nr. 5)

Norėdamas kolektyve kuo daugiau turėti lietuvių, M. Šikšnys padaro drąsų žingsnį: priima į darbą naujų mokytojų iš savo buvusių auklėtinių, pvz., Jadvygą Kazlauskaitę, Vincą Martinkėną, Šlapelytę, E. Horodničiūtę, H. Horodničių. Tai liudija M. Šikšnio laiškas J. Kazlauskaitei, kuriame teiraujamasi, kada ji baigs Krokuvoje mokslus ir gaus diplomą, kartu kviečiama dirbti gimnazijoje ir apie tai jam prašoma pranešti kuo greičiau. Jauniems mokytojams jis visokeriopai padėdavo, perteikdavo savo patyrimą:

„…Nebuvo tokios savaitės, kad direktorius neužbėgtų į mano pamoką, nepaklaustų, kaip sekasi“, – prisimena J. Kazlauskaitė. Su mokytojais mėgdavo pakalbėti, atsiminimus pasakoti, bet artimiau nebendraudavo.

Pedagogų tarybos posėdžiai būdavo gana trumpi, logiški. Jie trukdavo 2-3 valandas. Visi klausimai juose buvo sprendžiami operatyviai. „Kai mokytojų posėdžiai tęsdavosi kelias valandas, visi labai nuvargdavo. M. Šikšnys tada padarydavo pertraukėles. Pradėdavo: „Aškuta, Rygoj taip buvo…“ Ir papasakodavo ką nors linksmo, kad nuotaiką pakeltų“, – atsimena A. Krutulys. M. Šikšnys mokėjo pirmininkauti, nenukrypdavo nuo temos, linkusius į plepumą, mandagiai sudrausdavo.

M. Šikšnys visada buvo mandagus, pakilios nuotaikos, kartu ir reiklus, pastabus, stropus, geras organizatorius. Jis sudarė sąlygas mokinius auklėti estetiškai. Didžioji dalis gimnazijos mokinių priklausė dailės mėgėjų kuopelei „Milda“, kurti buvo įkurta 1919 m. joje veikė 6 sekcijos: muzikos, piešimo, literatūros, dainavimo, dramos ir sporto. Direktorius labai mėgo aktyvius gimnazistus, bet pažymių už tai nedidindavo. Meno saviveiklai gimnazijoje vadovavo A. Krutulys ir K. Galkauskas. „Kai 1918-1919 m. buvo įkurta Tarybų valdžia, jis (Galkauskas) dirigavo simfoniniam orkestrui, atliekančiam „Internacionalą“. Užgrobus kraštą legionieriams, daug nusipelnęs Vilniaus miesto kultūrai žmogus buvo nustumtas – jam nebuvo leidžiama dėstyti konservatorijoje. Tada gimnazijos direktorius M. Šikšnys pasiūlė prof. Galkauskui gimnazijoje dėstyti muziką. Jam vadovaujant, mokiniai pamėgo muziką ir stropiai mokėsi“. (Karosas J. Kalba Vilniaus akmenys. V., 1963.) Direktorius palankiai žiūrėjo į chorų kūrimą. 1924 m. Vilniuje buvo pastatytas jo „Pilėnų kunigaikštis“.

Nors būdamas labai užsiėmęs, direktorius rasdavo laiko pabendrauti ir su mokiniais. Dažnai ateidavo į mokinių literatūros būrelio susirinkimus ir mokydavo, kaip reikia rašyti.

M. Šikšnys buvo liberalių pažiūrų. Jis remdavo laisvesnę mintį, drąsesnę pažiūrą. Nors valdžia ir stengėsi slopinti kiekvieną pažangesnę mintį ir „auklėti jaunimą katalikiška dvasia“, gimnazijos mokytojai su direktorium sugebėdavo nukreipti savo mokinius teisingu keliu.

Baigiamųjų egzaminų metu direktorius stengdavosi padėti moksleiviams, džiaugdavosi kiekviena abiturientų laida. Gimnazija, vadovaujama M. Šikšnio, 1922-1939 m. išleido 297 abiturientus.

Po didelių pastangų 1925 m. Švietimo ministerija Varšuvoje paskyrė egzaminų komisiją, kuri suteikė tos laidos abiturientams brandos atestatus. Nuo tų metų ėmė gausėti lietuvių studentų Vilniaus Stepono Batoro universitete. Kartu gausėjo ir Vilniaus krašto inteligentų. Šią mintį paryškina K. Kurklinsko, dviejų sūnų tėvo, išleidusio į gimnaziją sūnus, laiškas direktoriui M. Šikšniui:

„Esu giliai įsitikinęs, kad mano sūnūs, padidinę inteligentų skaičių, sėkmingai dirbs Vilniaus krašto visapusiškai gerovei. Tai, mano manymu, ir bus Tamstai brangiausias atpildas už su pasišventimu įdėtą darbą“.

Savo mokiniams M. Šikšnys nuolatos buvo atidus, su dėmesiu išklausydavo kiekvieną, niekuomet nekalbėdavo su jais pakeltu tonu. Visada būdavo ramus ir susitvardęs, mokąs savo pasitenkinimą išreikšti šypsena, draugiškas, suprantąs jaunimo siekius. Direktorius puikiai atsimindavo visus savo buvusius mokinius, kiekvieną kartą, sutikęs juos, pasikalbėdavo, paklausdavo, kaip sekasi, ką dirba ir panašiai.

A. Lobytė prisimena: „Įsimintinas įvykis buvo, kai aš 1959 metais atsisveikinau su teatru. Atėjo ir M. Šikšnys manęs pasveikinti. Jo nenorėjo leisti į sceną, paaiškino, kad sveikinimai – tik nuo atskirų organizacijų bei kolektyvų. M. Šikšnys užsigavo:

-Kaip jūs manęs neleisit? Juk tai mano mokinė.

Užlipo į sceną. Pasakė gražią kalbą:

-Matematikė buvai silpna, bet už tai artistė puiki.

Ir padovanojo man savo knygelę“.

Tai rodo, kad jis net gilioje senatvėje rūpinosi savo buvusiais mokiniais, mokėjo džiaugtis jų pasiekimais.

Ir jo jubiliejai tapdavo vilniečiams, jo buvusiems mokiniams ir bendradarbiams tikra švente.

„- Tik nekelkit man jubiliejaus, negirkit manęs, nedarykit man nemalonumo“ – kuklindavosi M. Šikšnys.

Sunkiame ir garbingame Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojo ir direktoriaus poste M. Šikšnys išbuvo iki 1939. tik tada, kai mūsų senąją sostinę tarybinė vyriausybė grąžino Lietuvai, septyniasdešimt pedagogas lengviau atsikvėpė ir, perdavęs savo pareigas jaunesniems, pasitraukė į pelnytą poilsį. Jo asmens byloje parašyta:

„Įskaityti M. Šikšniui į jo pensiją ištarnautą laiką 19 metų 2 mėn. 21 d. jo tarnybos rusų valstybėje ir 21 metus 9 d. tarnybos okupuotoje Lietuvoje, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Paskirti jam nuo 1940 m. sausio mėn. 1 d. pensiją po septynis šimtus Lt. mėnesiui“.

„Po keliolikos metų A. Lobytė ir A. Žukauskas tą faktą iškraipė, teigdami, kad tuometinė Lietuvos vyriausybė Šikšnį… pašalino. Nežinau, kokiomis abu seni vilniečiai rėmėsi intencijomis, bet su tiesa apsilenkė“. (Mackonis R. Senoji Vilniečių karta. V., 1962-66)

Nugyvenęs ilgą ir prasmingą gyvenimą M. Šikšnys mirė 1970 08 15. apie M. Šikšnį pelnytai galima pasakyti: padarė, ką galėjo.

„Voruta“ Nr. 19 (301) 1997 m. gegužės 17 – 23 d., 6 p.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra