Mano pažintis su Bitėnais

Autorius: Data: 2012-08-23, 14:50 Spausdinti

Mano pažintis su Bitėnais

Algimantas ZOLUBAS, Vilnius

Mano lietuvių kalbos „smetoniškos kartos“ mokytojas vidurinėje mokykloje Petras Steponavičius ne tik lietuvių kalbos ir literatūros dalyką su meile perteikė, bet ir Lietuvos istorijos bei geografijos žinių per savo pamokas įterpdavo. Pats, kilęs iš Aukštaitijos, ypatingą dėmesį rodė aušrininkams, taigi – ir Mažajai Lietuvai. Baigęs 1955 m. mokyklą, su mokytoju susitikdavau, nes, būdami vienodų politinių pažiūrų, turėdavome planų, kaip priešintis nutautinimui, istorinio bei kultūrinio paveldo naikinimui.

Pats per savo atostogas darbovietėje stengdavausi Lietuvą geriau pažinti, o mokytojas buvo nuostabus vadovas, nes pėsčiomis ir dviračiu atokiausius kampelius buvo aplankęs. Praėjus trisdešimčiai metų nuo mūsų pažinties vidurinėje mokykloje, pasiūlė drauge mano automobiliu po Mažąją Lietuvą pakeliauti. Kelionę pradėjome nuo, anot mokytojo, dvasinio centro – Bitėnų, knygnešių aruodo pas Martyną Jankų.

Pirmučiausiai užsukome į aušrininko sodybą, kur buvo jo gyvenamasis namas ir jame įrengta spaustuvė. Deja, gal sovietmečiu sąmoningai neprižiūrimas namas su spaustuve ne per karą, kaip buvo skelbiama spaudoje, o po karo sudegė ar buvo sudegintas. Bitėnuose liko vienintelė tikra bitėniškė, artimiausia Jankų kaimynė Elena Grigolaitytė-Kondratavičienė, po tremties su dukromis grįžusi į savo namus, kiti karo ir pokario metais priverstinai pasitraukė į Vakarus ar į Rytus ir daugiau čia negrįžo.

Daug pasakojo tąkart E. Grigolaitytė-Kondratavičienė apie Martyną Jankų, jo šeimą, jos artimiausią jaunystės draugę Elzę Jankutę, apie kasmet pas Jankus atsilankančias mokytojų ir kariškių ekskursijas. Parodžiusi senąsias Bitėnų kapines prie Rambyno, kuriuose palaidota Jankaus žmona ir trys mažametės dukrelės, apgailestavo, kad kraštiečiai čia nepastato jokio ženklo galbūt dėl to, kad rajonas yra atsisakęs kapavietę ženklinti. Senąsias Bitėnų kapines pagal galimybes dar prižiūri ponia Elena su dukromis ir vaikaičiais, tačiau kada nors ji juk mirsianti ir bus pamiršta Jankaus šeimos amžino poilsio vieta, kur ir paties Jankaus palaikai gal kada norėtų sugrįžti…

Parodė savo draugės Elzės Jankutės laišką iš Kanados: „Tu nežinai, Lėne, kokia ta liga nostalgija, ji neapleidžia nei dieną, nei sapnuose. Jei būtų išrasti vaistai nuo tėvynės ilgesio, užsienio vaistinėse jų nebūtų – lietuviai visus išpirktų.“ Prašo atsiųsti motinos ir seserų kapo nuotrauką, į voką įdėti smiltelių nuo kapo, gal ta „liga“ palengvėtų. „Sukalkit, – sakė p. Elena, – kokį kryželį su užrašu „Martyno Jankaus šeimos amžino poilsio vieta“, nufotografuosim, pasiųsim. Susijaudinom… Pasitarėme su mokytoju ir pažadėjome.

Grįžę vaikščiojome po senesnes kapines prototipo paminklui ieškoti, nagrinėjome Klaipėdos krašto krikštų ir kryžių piešinius bei nuotraukas. Nusprendėme gaminti paminklą panašų ir į kryžių, ir į krikštą, kylantį paukštį, ąžuolinį, su lietuvišku stogeliu.

Nebuvau jokio paminklo kūręs, tačiau pažadą reikėjo tesėti. Bemaž mėnesį ąžuolą kaltu savo namo rūsyje skaptavau. Stovą, kryžmę, stogelį dariau atskirai, kad patogu būtų gabenti, o tik statant sujungti. Viską įmirkiau tepalais, kad nepūtų. Bute sumontavęs paminklą, parodžiau Mažosios Lietuvos žinovui Vytautui Šilui ir savo Mamai. Teigiamai įvertino p. Vytautas, o Mama pasakė: „Kad gi šitokį būtum pastatęs savo tėveliui vietoj akmeninio“. Pripažino. Reikia statyti, žinoma, slapčia.

Iš patirties tvarkant patriotų kapus žinojome, kad geriausia tokius darbus atlikti pirmą dieną po sovietinių švenčių, kai saugumiečiai po šventimo „taiso sveikatą“, budrumą praranda. Gegužės 9 d. dalimis išmontuotą paminklą, cementą ir kitus reikmenis pakrovėme į mano „Žigulį“ ir su mokytoju iš Vilniaus išvykome į Bitėnus. Mus pasitiko švytinti p. Elena su vaikaičiais Žilvinu ir Mindaugu, jos dukros Birutė ir Irena. Rytojaus dieną Mindaugas su Žilvinu parūpino žvyro, akmenų ir vandens iš Nemuno cemento skiediniui. Paminklo stovo pagrinde esančias metalines sijas įbetonavome, o į skiedinį įdėjome užsandarintą buteliuką su popieriaus skiautele, kurioje parašėme „Šį paminklą-antkapį Didžiajam Lietuviui, Mažosios Lietuvos Patriarchui Martynui Jankui ir Jo šeimai 1983 m. gegužės mėn. 10 dieną pastatė Elena Kondratavičienė su anūkais, Petras Steponavičius ir Algimantas Zolubas“.

Vėliau Jankų šeimos kapą E. Grigolaitytė-Kondratavičienė apsodino rūtų tvorele, o simbolinį Martyno Jankaus kapą – gėlėmis. Elzė Jankutė, gavusi nuotrauką, ją paskelbė Kanados lietuviškame laikraštyje su užrašu „Prie atnaujinto Martyno Jankaus šeimos kapo“. Tada visi nusiraminome, nes tokia publikacija užsienyje turėjo atbaidyti valdžią nuo kėsinimosi paminklą sunaikinti.

Mano bendravimas su ponia Elena ir šeima nenutrūko iki jos pasitraukimo į Amžinybę. Kiekvieną vasarą važiuodavau kelioms dienoms paatostogauti ir drauge padirbėti ūkyje. Drauge sulaukėme 1993 m. gegužės 30 d. M. Jankaus palaikų pargabenimo iš Vokietijos. Mūsų statydintas paminklas buvo perkeltas į šoną, simbolinis kapas virto tikruoju, prie kurio pagal dr. Martyno ir Marijos Purvinių projektą buvo pastatytas naujas, taip pat medinis.

Teko dalyvauti didelėje talkoje tvarkant apleistas Rambyno kapines, teko pasidalinti rūpesčiu su Šilutės kultūros skyriumi atstatant M. Jankaus namą-muziejų.

Mažosios Lietuvos globai pasišventęs V. Šilas sužinojo, kad M. Jankaus namo sienos jau pastatytos, o stogui pritrūko pinigų. Artėjo ruduo. Darganos, lietūs ir šaltis gali pakenkti statiniui. Kadangi su V. Šilu dirbome tuomet turtingoje Vilniaus Radijo komponentų gamykloje, su Šilutės kultūros skyriaus raštu ėjom pas direktorių Algirdą Linartą prašyti paramos. Šiaip kultūrai neabejingas direktorius, išgirdęs 50 tūkst. rublių sumą (tuomet tai buvo dideli pinigai), sutriko. Tačiau, mes pasitelkę literatūrai ir kultūrai neabejingą vyriausiąjį buhalterį, prasmingai investicijai direktorių prikalbėjome.

Muziejaus pastoge tiesiogine prasme – nuo lietaus – teko pasinaudoti.

Gal po dešimtmečio keliese keliavome po įžymias vietas, tarp jų užsukome į Bitėnus. Palikę automobilį toliau, ėjome į muziejų, tačiau čia užklupo lietus. Bandėme pakliūti į vidų, bet darbuotojas iš vidaus parodė, kad ta diena yra išeiginė. Aiškinau, kad mums tuokart reikalingesnė už muziejų pastogė, o aš esu prie šio stogo pirštą pridėjęs. Kai muziejininkas stogo „istoriją“ sužinojo, pusantros valandos mūsų grupei rodė ekspoziciją, o pabaigai atnešė Amžinąją Rambyno kalno knygą ir Prezidento muziejui dovanotą muziejui auksinę plunksną, kad su ja toje knygoje pasirašyčiau.

Praėjo trisdešimt metų nuo pirmos pažinties su Bitėnais, su mielais iš ten kilusiais žmonėmis. Gera žinoti, kad E. Grigolaitytės-Kondratavičienės vaikaitis Mindaugas su šeima ten įsitvirtino kaip ūkininkai, kad Bitėnuose gyvena gandrai, kad ūkininkų šeimą jie jau dukart aplankė, kad Jankų ir Vydūno kapai prižiūrėti, kad ir man geri praeities prisiminimai neužleidžia vietos užmaršties šešėliui.

Nuotraukoje: Prie paminklo „Martyno Jankaus šeimos amžino poilsio vieta“. Iš kairės: E. Kondratavičienės dukra Birutė, E. Grigolaitytė-Kondratavičienė, A. Zolubas, E. Grigolaitytės-Kondratavičienės dukra Irena, vaikaičiai Žilvinas ir Mindaugas

Voruta. – 2012, rug. 15, nr. 19 (757), p. 6.

Mažoji Lietuva , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra