Mano miestelio žmonės

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Retrospektyva

Šiai nuotraukai jau trys ketvirtadaliai amžiaus. Joje – 1934 m. rugsėjį vykusios mano tėvelių Eleonoros Babkauskaitės ir Jono Abramavičiaus vestuvės. Tai įvyko Rumšiškėse, miestelyje, prieš 50 metų nuskandintame užtvenkto Nemuno. Dabar tose vietose tyvuliuoja Kauno marios.

 
Žiūrėdamas į šią nuotrauką nuolat galvoju, kaip mus nuskriaudė laikas ir civilizacija. Šiandien dažnas ne tik tolimesnių giminaičių – savo pusbrolių ar pusseserių nepažįsta: jei ir susitinka didmiesčio gatvėje, tai praeina vienas pro kitą tarsi svetimi, tarsi ne to paties senelio anūkai…
 
Mano tėveliams gyvenimas buvo trumpas ir sunkus: karai, pokario suirutės paliko antspaudus kūnuose ir sielose. Tėvelių sodyba sudegė 1944 m. liepą, kai sovietų kariuomenė puolė prie Nemuno įsitvirtinusius vokiečius. Kai mama ir tėvelis su jau keturiais vaikais grįžo iš slapstymosi nuo fronto, nuo kalno pamatė sudegusį miestelį ir mūsų sodybos pelenus. Sako, sukniubo mama, siaubo ištikta… O kartu su ja ir aš. Tas, kuris po trijų mėnesių išlikusios žydo pieninės palėpėje išvys pasaulį… Mama mirė tesulaukusi penkiasdešimties, tėvelis ją pragyveno penkeriais metais…
 
Noriu papasakoti apie šioje nuotraukoje matomus giminaičius ir kaimynus.
 
Antroji į kairę nuo mamos sėdi jos sesuo Ona Mikalauskienė. Jos šeima buvo vadinama Skiečiais, nes vyras buvo skietų (audimo staklių dalis) meistras. Ji buvo garsi mūsų apylinkėse, nes mokėjo išgydyti ligą, vadinamą rože. Teta gydydavo malda, ievų žiedų arbata ir ruginiais žaliamaliais miltais. Ji visiems pasakojo gebėjimą gydyti rožę perėmusi iš anytos, vyro Prano motinos, kuri atsikėlė gyventi iš Arlaviškių anapus Nemuno. Ona turėjo savo gebėjimus perduoti kuriam nors vaikui, tik jos Pranutė anksti ištekėjo, įklimpo į šeimos rūpesčius ir labai jauna mirė, o sūnūs Pranas (nuotraukoje apačioje antras iš dešinės) ir Jonas mamos mokslui netiko. Užkalbėtojų įsitikinimu, perduoti gebėjimus svetimam žmogui negalima, todėl paslaptis iškeliavo kartu su Ona… Tik Pranas Mikalauskas-Skietelė gyvenimo pabaigoje aprašė senus nutikimus, iš močiučių girdėtas istorijas ir išleido mano krašte populiarią knygą.
 
Viršuje dešinėje stovintis vyras su kaklaryšiu – Bernardas Zakarauskas, vadinamas Vištiniu, kiek žinau, mano mamos pusseserės vyras. Jis pasižymėjo tuo, kad pokaryje, kolektyvizacijos pradžioje, savo žemę arė plūgu, traukiamu… karvės. Per didelį vargą miestelyje buvo įsteigtas kolūkis (mano tėviškėje naujadaras neprigijo, visi vadino rusišku skoliniu kolchozas), į kurį žmogus, raginamas, baustas ir keiktas, buože vadintas, Sibiru gąsdintas, taip ir neįstojo, tad atėmė iš jo ne tik arklius, bet ir visus padargus. Tik seną vežimą paliko. Gal Vištinis ir būtų aręs lauką karvute iki geresnių laikų, bet tą vaizdelį kartą pamatė iš Vilniaus į Kauną pobieda važiuodamas Sniečkus. Iš mašinos neišlipo, gal pyko, keikėsi ar rovė plaukus nuo galvos – dabar jau niekas nesužinos, bet davė apskrities valdžiai komandą uždrausti gadinti į laimę einančios respublikos panoramą. O gal tai sabotažas, gal Vištinis iškraipo socialistinę realybę ir specialiai gadina tautos įvaizdį? Atėjusiam valsčiaus pirmininkui Vištinis pateikdavo argumentą, į kurį pirmininkas, tas mažamokslis proletaras, atsakyti negalėdavo: „O ką, į vežimą ar plūgą bobą kinkysiu, jei arklį atėmei?“ Kai tik sniegas nutirpsta, kai žemės paviršius pasišiaušia, tuoj Vištinis ruošia karvutę į plūgą kinkyti. Pirmiausia iš klojimo, buvusio po vienu stogu su troba, išstumia seną, išklerusį nesuvisuomenintą vežimą, tepa ratus degutu, su senu skuduru valo drobynas, tempia į jį dar senesnį plūgą ar akėčias. Paskui kinko prie jo karvę ir, baksnodamas jai vytele per šonus, traukia į savo akaleniją. Iki tos vietos, kur reikėdavo žemę dirbti – geras kilometras kelio, gyvulys prie tokio darbo nepratęs, tai kol pasiekia „kančių“ lauką, praeina geras pusvalandis. Eina karvė koja už kojos, lyg į katorgą, tačiau Vištinis jos neragina, o kalba su ja visai apie kitus dalykus. Per tą pusvalandį Kauno–Vilniaus vieškeliu pravažiuodavo ne viena mašina, taigi ne vienas pamatydavo gerėjančio gyvenimo stebuklą.
 
Nerandant valdžiai išeities, teko kolūkio pirmininkui skirti „buožei“ suvisuomenintą arklį žemei įsidirbti. Ir ne tada, kai jis atlikdavo nuo kolūkio, o pačiam pirmam visame miestelyje. Vos tik nuleidžia sniegą, jau ir eina Vištinis į savo akaleniją žvalgytis. O kolūkio pirmininko Ivano Vasiljevičiaus žvalgai, pamatę žmogų vaikščiojant po savo rėželį, uždusę bėga pas viršininką su žinia, kad Vištinis jau lauką apžiūrinėja. Taip Vištinis pirmasis, nuolat valsčiaus valdžios stebimas, kolūkio arkliuku per kelias dienas suardavo savo smėlėtus hektarus.
 
Nuotraukoje pačiame viršuje dešinėje stovi mūsų kaimynas Mikas Šeškevičius. Tamsaus gymio, be amato ir žemės, augino tris vaikus, tenkinosi atsitiktiniais uždarbiais. Žmona Ona, vaikai normalūs, o pats Mikas – ne visai. Panašus į čigoną. Tad 1941 m. vasarą, vos pasirodę miestelyje, vokiečiai Miką sutikę griebė už sprando ir pastatė prie tvoros. Jau traukia šautuvo spyną. Zigeuner, – rėkia, – Zigeuner! Atseit čigonas. Susirinko daugiau žmonių, vokiškai nesuprantančių. Mato, kad čia jau ne juokai. Mikas ar iš baimės, ar iš gudrumo tik šast ant kelių, pradėjo lietuviškai poteriauti ir be perstojo žegnotis. Išsitraukė rožinį, bučiuoja kryželį. Vokietis, matyt, supratingas buvo, nes juk čigonai – ne krikščionys. Jawohl, – sako, – Litauer, gehen! Lietuvis, krikščionis, gali eiti…
Virš mamos, aukštesnėje eilėje kiek kairiau, mano tetos Teklės (sėdi šalia mamos) vyras Adomas Simanavičius, vadinamas Šaltakoju. Buvo jis gerokai vyresnis už tetą, kaip savanoris gavo dvylika hektarų žemės ir tuo didžiavosi. Nei amato, nei prie darbo linkęs, o pravardę gavęs dėl to, kad tais Nepriklausomybės kovų laikais buvo nušalęs kojas. Ta pravardė nebuvo nei pasityčiojimas, nei priekaištas, o tik galimybė jį išskirti iš visų kaimynų. Buvo ramus, lėtas, labiausiai jį prisimenu dėl to, kad kopūstų sriuboje išvirtus lašinius valdydavo su bulvėmis, nors tada jie ir duonos turėjo. O jei Teklė įpila lėkštę ką tik išvirtos kopūstienės ir pakiša panosėn, Šaltakojis keliasi nuo stalo, aliumininiu puodeliu iš kibiro pasisemia vandens, pila į dubenį ir taip šaldo sriubą. Ir nieko: nei sirgo, nei viduriavo. Numirė jau gerokai per 80 turėdamas…
 
Beveik apie visus šioje nuotraukoje šį tą žinau. Štai pirmoje eilėje kairėje sėdi Pranas Ulozas su sūneliu Zigmuku ant rankų. Gyveno jis name ant smėlėto Šilalio, senų žmonių vadinamame malūnu. Sako, Pirmojo pasaulinio karo metais toje vietoje veikė motorų varomas malūnas. Pokaryje miestelio vyrai ten, kur buvo tvirtos langinės, storos sienos ir ąžuolinės durys, sueidavo kortuoti. Žinoma, iš pinigų. Atsinešdavo butelaitį stipresnės, menkos užkandos, dažniausiai lašinių gabalą, svogūnų ar žuvų konservų dėžutę ir puskepalį duonos, pasiruošdavo kelias kortų malkas ir susėsdavo nakties darbui. Tik prieš tai uždegdavo žibalinę lempą, sklidinai pripiltą brangaus žibalo, tvirtai užverdavo langus, užšaudavo langines, užspirdavo duris, nustumdavo stalą į kambario vidurį, sustatydavo suolus. Žinojo, kad, nesulaukusios vyrų, moterys eis ieškoti. Nutraukdavo jos tas langines ir duris klibindavo, barškindavo, daužydavo, kviesdamos vyrus namo, kol anų kišenėse šlamėdavo nuo šeimų nugvelbti rubliai. Viena graudindavo, kad vaikai duonos neturi, kita gundydavo skania vakariene ar atėjusiais svečiais. Vyrai nepasiduodavo provokacijoms ir kantriai pliekdavo akį arba ramsą.
 
Matau prie Šaltakojo stovinčius savo senelius, kurių atėjęs į šį pasaulį neberadau, pusbrolius, kaimynus, tuos mažus vaikus, susėdusius prie gėlių ir vainikų… Deja, dauguma jau iškeliavę į Amžinybę. Nebent liko dar tas, kuris, fotografuotis nepriimtas, įsiropštė į beržą ir įsiamžino prie Miko Šeškevičiaus dešinio peties…
 
www.culture.lt

Nuotraukoje: Nuotrauka, kurioje įamžinta 1934 m. rugsėjį vykusios E. Babkauskaitės ir J Abramavičiaus vestuvės

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra