Mano Mama

Autorius: Data: 2011-05-10, 09:25 Spausdinti

Kęstutis BALČIŪNAS

Tikrais įvykiais pagrįsti Kęstučio Balčiūno (jaunesniojo) literatūriniai pasakojimai.

Kada prisimenu savo ankstyvąją vaikystę, prieš akis atsiveria pavieniai, lyg fotonuotraukose, atmintyje įsiamžinę didelio Sibiro miesto, tolimojo Krasnojarsko vaizdai. Plati vandeninga Jenisiejaus upė, su be galo ilgu ir nežinia kur nutįsusiu tiltu. Įspūdinga prieplauka, su joje stovinčiais baltais laivais ir iš jų sklindančia trankia muzika. Žalia V. Surikovo gatvė, kurios pavadinimą bei mūsų laikinu prieglobsčiu tapusio namo numerį, turbūt ilgai nemąstęs, būčiau tąkart pasakęs ir pažadintas iš gilaus miego. Uždaras, tokia aukšta, kaip man tada atrodė, dangų remiančia, aklina tvora aptvertas didelis kiemas, su tokiais pat aukštais ir plačiais vartais, už kurių išeiti man buvo kuo griežčiausiai tėvų užginta. Tačiau uždraustas vaisius, kaip žinia, visada saldus. Tad kartą, nutaikęs progą, atsibodusį kiemo peizažą paįvairinau pro minėtus vartus iškeliaudamas į platųjį pasaulį, turėdamas neginčijamai svarbų, populiariame rusiškame posakyje išsakytą tikslą – save parodyti ir į kitus pasižiūrėti. Kadangi viskas buvo be galo įdomu, tai net nepastebėjau kaip atsidūriau už kelių kvartalų. Aišku, kelio atgal pats susirasti nesugebėjau. Pamatę tokį „savarankišką vyrą“, aplinkui susispietė būrelis praeivių. Visiems buvo įdomu iš kurgi esu atklydęs į jų parapiją. Štai čia ir pagelbėjo tėvų taip puikiai išmokytas gyvenamosios vietos adresas. Nepraėjus nė pusvalandžiui buvau parvestas į butą, kuriame tada gyvenome. Na, gal tą patalpą namo rūsyje, turinčią tik vienintelį langą, kurio viršus sutapo su kiemo grindiniu, „butu“ pavadinti būtų gal kiek ir per skambu, tačiau tada, peržengus gimtąjį slenkstį, mano džiaugsmui nebuvo ribų.

Vėl nerūpestingai klegėdamas ir krykštaudamas toliau virė mažas gyvenimas dideliame kieme, kol vieną beprasidedančio rudens dieną, atsisveikinę su kaimynais ir pasiliekančiais draugais, tėvai sėdo į traukinį, turėjusį juos pargabenti Lietuvon. Žinoma, nepamiršo ir manęs. Kokia tai buvo įsimintina, kupina dar nepatirtų įspūdžių, kelionė! Pustrečios paros per neaprėpiamus Sibiro plotus lėkęs ir perskrodęs Uralo kalnų masyvą traukinys atbildėjo į Maskvą. Iš vagono lipti kategoriškai atsisakiau, visomis man žinomomis formomis protestuodamas, kad per trumpai važiavome… Deja, mano protesto niekas nepaisė, nes tėvai jau dairėsi kito, į Vilnių vyksiančio traukinio. Po nepilnos paros pasiekėme ir jį. Čia atvykęs jokių pretenzijų nebereiškiau. Priešingai, matydamas iš susijaudinimo Vilniaus perone išgirdus lietuvišką kalbą, pravirkusią mamą, ją raminau pats: „Mamytukai neverk…“ Tada man buvo truputį daugiau nei treji.

Greitai lėkė saulėtos vaikystės vasaros bei nuostabios šaltos, snieguotos žiemos gražiame Žemaitijos miestelyje Kvėdarnoje, kurioje susiradę darbą ilgam apsistojo tėvai. Čia baigiau vidurinę mokyklą, iš čia išvažiavau studijuoti į Kauną, vėliau į Vilnių. Visada, kai man buvo sunku ir kada ateidavo šviesios gyvenimo akimirkos, žinojau kad šalia manęs yra puikus ištikimas draugas, pagalbininkas ir patarėjas – mano Mama. O paskui Jos nebeliko…

Mano dvasinis ryšys su Motina Zofija Venskute-Balčiūniene buvo stiprus ir betarpiškas nuo pat mažų dienų. Kaip nebūtų keista, tik Jos padedamas ir patariamas vieną saulėtą savo vaikystės pavasarį sukaliau pirmąjį inkilą varnėnams ir kai į jį įsikraustė, bei pradėjo savo dainelę švilpauti lauktasis įnamys, nuoširdžiai džiaugėmės abu. Ir vėliau, nusitvėręs plaktuką ar pjūklelį, visada patarimo pasiklausti irgi lėkdavau pas Ją.

Būdamas vaikas, mėgau vartyti iš Sibiro tėvų parsivežtus, tamsia medžiaga aptrauktus, su spalvotais siūlais ant viršelių išsiuvinėtomis gėlėmis, albumus. Ypač žavėdavausi vienu, kuriame buvo surinktos mamos draugių lageryje pieštos ir Jai dovanotos atvirutės. Ten buvo ir mamos, turėjusios neabejotiną dailininkės talentą, bei puikų spalvinį skonį, pieštų darbelių. Iš to albumo sklisdavo kažkokia nenusakoma šiluma, kuri dar labiau mus siejo.

Dažnai vakarais Ji pasakodavo nesočios, bet laimingos savo vaikystės nutikimus ir aš mintimis nusikeldavau į tą tolimą, man tada atrodžiusį, visada saulėtą tarpukario Lietuvos kaimą su pilnomis žydinčių gėlių pievomis bei mažu nameliu ūksmingos girios pakraštyje, glaudusiu gausią šeimą. Su meile prisimindavo muzikalias ir gražiai dainuojančias savo seseris. Ypač Jai mielą ir artimiausią iš jų Gražiną, savo partizaniškos jaunystės draugę ir pagalbininkę.

– Mama, ar jūs buvote laimingi, juk neturėjote televizoriaus, tiek daug žaislų, kaip mes, gal niekada vaikystėje neragavote ledų?.. – kartais klausdavau.

– Mes buvome labai laimingi, – atsakydavo Mama. – Mes mokėjome džiaugtis tuo ką turėjome, mes mylėjome savo Tėviškę ir laisvę.

Deja, tas saulėtas jų vaikystės ir jaunystės dienas užtemdė Antrojo pasaulinio karo dūmai, kruvinojo pokario netektys. Antrą kartą Lietuvą užgriuvus raudonojo tvano bangai jos jau buvo nebe vaikai. Toms jaunoms, anksti subrendusioms panelėms teko tvirtai apsispręsti su kuo ir kur joms pasukti.

Geriausi kaimo ir apylinkių vaikinai, nepakęsdami aplink siautėjančio smurto, trėmimų bei savivaliavimo, ryžtingai ėmė ginklus ir traukė į mišką. Merginos, kiek galėdamos, juos rėmė ir padėjo. Zofija ir jos mylimiausia sesuo Gražina rinkosi tą patį kelią. Be galo sunkų ir pavojingą. Jos tapo Kęstučio apygardos, Šalnos tėvūnijos (Butigeidžio rinktinė) partizanų štabo ryšininkėmis.

Mažas namelis Puželių kaimo girios pakraštyje nuo dabar jau glaudė ir maitino ne tik gausią šeimą, bet ir pailsėti užklydusius vaikinus iš miško. Partizanai iš šių namų niekada neišeidavo alkani. Čia jie būdavo pavalgydinami seserų paruoštu karštu maistu, kurio tai didelei šeimai ir taip niekada nebuvo per daug. Zofija ir Gražina skalbė partizanų drabužius, patalynę. Ne vieną kartą, nebijodamos galimų kratų, tik joms žinomais adresais, nuvykdavo į Tauragę, Raseinius, paimdavo vaistus, tvarsliavą ir gudriai apeidamos pasalaujančios NKVD kariuomenės bei stribų postus, visą tai pristatydavo į girią. Ne kartą Zofijai teko pernešinėti įvairią informaciją iš vieno partizanų būrio į kitą. Vykdydama šiuos pavedimus yra keletą kartų pakliuvusi į stribų ir kareivių vykdomus miškų siautimus. Tada, kartu su partizanais teko slapstytis Lomių bei Batakių bunkeriuose, kai virš jų ieškodami vaikščiojo kareiviai. Taip pat jai teko dalyvauti partizanų susirėmimuose, kautynėse su NKVD kariuomenės daliniais. Iš vaikystės prisimenu, kad ji neblogai pažino ir man papasakodavo apie įvairias šaunamųjų ginklų rūšis, kas berniukui kėlė didelį susidomėjimą.

Vieną vėlų 1950 m. sausio mėnesio vakarą į Zofijos tėvų sodybą, ruošdamas sąlygas ir vietą partizanų grupės susitikimui, užėjo jų žvalgas J. Gružinskas, slap. Kęstutis. Beeinantį į šią sodybą, pastarąjį užmatė negera akis. Kaip vėliau kaime buvo kalbama, toje apylinkėje gyvenęs jaunas vyras Kaminskas. Pasibalnojęs arklį, jis nušuoliavo į Skaudvilę apie matytą partizaną pranešti čekistams. Vos spėjus Kęstutį pavalgydinti, Zofijos mama mėnesienoje pastebėjo pamiške sėlinančius baltai apsirengusius rusus. Moterys puolė plauti indų, o Kęstutis iššokęs per langą bėgo link netoliese esančių krūmų. Prasidėjo intensyvus šaudymas. Kulkos kapojo namo sienas. Viena iš jų į petį sužeidė partizaną, tačiau šis numetęs milinę ir planšetę laimingai pabėgo. Į trobą įsiveržę kareiviai padarė kratą. Nors nieko įtartino nerado, vyresniąsias seseris Zofiją, Gražiną, penkiolikmetę Birutę ir jų mamą Bronislavą išsivedė į Skaudvilę, o iš ten į Tauragę. Nė viena tardoma neprisipažino apie namuose apsilankiusį partizaną, tad po kelių dienų, nesant įrodymų, jas paleido. Šis įvykis neišgąsdino drąsių merginų. Šeima ir toliau, kiek galėdama, rėmė laisvės kovotojus. Kartą 1950 m. pavasarį jų troboje vyko partizanų vadų susitikimas. Jie nusprendė čia praleisti ir kitą dieną. Sargybiniai pasiruošė galimam mūšiui. Troboje ant aukšto pasistatė kulkosvaidį, per žiūronus budriai stebėjo apylinkę, o Zofijos mama ir seserys dirbdamos ūkio darbus žvalgėsi ar neateina nepageidaujami asmenys.

Partizanų paprašyta, Zofija ne kartą klijavo atsišaukimus Skaudvilėje ir Tauragėje, tą darydama, ne tik ant stulpų bei pastatų sienų, bet ir ant saugumiečio, gyvenančio antrame aukšte, durų.

Daugelį kartų ji siuntė į Sibirą išvežtiems partizanų artimiesiems maisto produktus, konspiracijos sumetimais tai darydama iš Skaudvilės, Tauragės, Batakių, Raseinių, Girdiškės ir kitų paštų. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais pasakojo atsitikimą, kad sykį užrištomis akimis buvusi nuvesta į jai nežinomą bunkerį, kuriame už atliktą itin svarbią užduotį, pagal jos apibūdinimą ir slapyvardį, galima daryti prielaidą, kad jai padėką pareiškęs apygardą ar rinktinę vizitavęs pats Jonas Žemaitis–Vytautas.

Ypač drąsus ir pasiaukojantis jos žygdarbis buvo partizano Zenono Pauliko, slapyv. Klajūnas, slaptas brolio vaikų pargabenimas iš tremties Tomsko srityje.

Įdomu tai, kad iš Vilniaus į Maskvą skrisdama lėktuvu, greta sėdėdama ji susipažino su rašytoju Antanu Žukausku-Vienuoliu, kuris sužinojęs kelionės tikslą, jai visokeriopai padėjo. Maskvoje surado nakvynę, pasamdė taksi, kad aprodytų miestą ir parūpino bilietus tolimesnei kelionei, prašydamas, kad grįžusi jam parašytų į Anykščius. Ji tai padarė. Rašytojas jai atsakė maloniu laiškučiu. Rezistencinėje veikloje, pagal patėvio B. Liekio pavardę, partizanams ji dar buvo žinoma kaip Zofija Liekytė. Aktyviai įsijungus į Kęstučio apygardos partizaninę veiklą, jai buvo suteiktas „Žibutės“ slapyvardis.

Kruvinoji laisvės kova užsitęsė ne vienerius metus. Pasalose, kautynėse, vienas po kito žuvo arba nenorėdami gyvi pasiduoti priešui, susisprogdindavo bebaimiai jos draugai, pažįstami. Negailestingai retėjo laisvės kovotojų gretos, o ji vis tebedirbo tą sunkų, alinančiai pavojingą darbą vardan savo Tėvynės, savo laisvės. Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdyje prasidėjo išdavystės.

Ir štai, po daugelio metų, aš vėl betarpiškai bendrauju su savo jau mirusia Mama, Lietuvos Ypatingajame archyve vartydamas Jos ir kitų dvylikos bendražygių baudžiamąją bylą Nr.19860/3. Devynios storos knygos. Kiekviena po 350-400 lapų. Ilgai ruošiausi šiai misijai. Tačiau atvertus pirmąjį bylos tomą apėmė nenusakomas jausmas.

Kiek daug kančios, skausmo, kraujo, ašarų sugėrę šie bylos lapai. Kaip nedrąsu prisiliesti prie popieriaus, kuriuos lietė budeliai ir jų aukos. Tardymų protokolai. Tardytojų užduodami klausimai, tardomųjų atsakymai. Kas slepiasi tarp eilučių? Skausmas. Ištisa jūra skausmo, ašarų, pažeminimo. Mušamųjų riksmai ir kraujas. Už ką visa tai? Už meilę ir atsidavimą Tėvynei, savo kraštui, kalbai ir laisvei.

Bylos lapuose virtinė pavardžių. Viena iš jų Fridrikas Gauptys, slapyv. Mindaugas, Vytautas. Nuo 1949 m. Šalnos tėvūnijos vadas, gimęs 1918 m. Dievas mato, gal geriau, kad jis būtų negimęs… Buvęs partizaniško teismo pirmininku ir ne vieną žmogų nuteisęs myriop, pakliuvęs į MGB‘istų nagus beprotiškai išsigąsta mirties ir tampa Judu. Infiltruotas į tą pačią rinktinę, jis pradeda išdavinėti savo draugus partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus. 1950 m. pavasarį, švenčiant Velykas, su padedant minėtam išdavikui, netoli Tauragės, pas vieną medicinos seserį, vardu Liucija, spėjama – MGB agentę, panaudojus spec. priemones užmigdomi bei suimami partizanai Z. Paulikas, P. Trijonis ir vėliau, bendroje byloje kartu su partizanu S. Žičkumi, nuteisiami sušaudyti. Pastarasis suimtas kiek vėliau, F. Gaupčiui į tariamą susitikimą Batakių valsčiaus ūkininko J. Steigvilos daržinėje atvedus grupelę partizanų, kur jų laukė čekistų suorganizuota pasala. 1950 m. ankstų birželio 12-osios rytą atėjo eilė ir mano mamai Zofijai Venskutei, slapyv. Žibutė. Tačiau:

Ne apie didvyrius kalba ir jų nueitą kelią…

Koks gi gali būti didvyris paprasta kaimo mergaitė?.. Toliau vartau minėtos bylos lapus ir mintyse matau juos visus trylika 1951 m. sausio 16 d. įvedamus į teismo salę Vilniuje, kurioje teisėjų krėsluose sėdi išdidūs sovietinės justicijoskariniai teisėjai, atstovaujantys Pabaltijo karinį tribunolą. Ir štai tie trylika. Išsekę, daugelį dienų kalėjimo rūsiuose be saulės šviesos laikyti, mušti iki sąmonės netekimo, kankinti karceriuose, gniuždyti dvasiškai ir psichologiškai. Ir galų gale atvesti į teismo farsą, į pasityčiojimo iš tiesos ir teisingumo spektaklį, surengtą dar vienai, paskutinei jų kankintojų bei budelių pramogai…

Mano žvilgsnis krypsta į vieną trapią mergaičiukę, kuri praėjus daugeliui metų, taps mano Mama. Kaip gi elgiasi ji, toji gležnutė jaunų dienų romantikė?.. Ar ji verkia, ar bijo teisiamųjų suolą apspitusių sargybos kareivių ir savimi pasitikinčių teisėjų? Ne. Jos akys žaižaruoja ir dega lyg tie, jų partizaniškos jaunystės laužai, lyg kruvinųjų laisvės mūšių, juodą ir ilgą nevilties naktį, pašvaistė. Ji žvelgia budeliams tiesiai į akis, lyg ne ji, o patys teisėjai būtų teisiami. Ji vienintelė iš visų trylikos atsisako advokato pagalbos ir ginasi, tikriau nesigina, o kaltina pati: „…Aš buvau nusistačiusi prieš sovietinę valdžią ir sąmoningai kovojau už nacionalinę Lietuvos nepriklausomybę, už savą valdžią ir savą tvarką joje. Aš sąmoningai palaikiau partizanus ir neprašau sau malonės ar pasigailėjimo. Jūs esate okupantai ir neturite teisės mūsų teisti…“ Teisėjai sutrikę. Sekretoriaujantis, tyloje protokoluoja taip įžūliai drąsiai pasakytus, jau Laisvės kovų istorija tapusius žodžius. Atsitokėjęs prokuroras prašo mirties bausmės. Tribunolas skiria 25-erius metus katorgos ir dar penkerius tremties.

Po teismo, trumpam juos visus uždarė vienon kameron. Likimo draugai Zofijai padėkojo už ištvermę, drąsą ir laisvės kovotojui prideramą elgesį žiaurių tardymų ir teismo metu. Ji nepasakė nieko, apie ką tardytojus nebuvo informavęs išdavikas. Nors žinojo ji daug. Ir apie bunkerių vietas ir apie slaptus partizanų vadų pavedimus, ir apie jų artimųjų slapstymosi vietas.

Po lageriuose praleistų metų, sugadinta sveikata, bet nepalaužta dvasia, Zofija sugrįžo į Tėvynę. Buvo ruduo. Besibaigiančio rugsėjo saulė mirgėjo geltonuose Tėviškės kaštonų lapuose, kai Zofija ir Gražina, verkė viena kitą apsikabinusios.

Bet tai jau nebuvo išsiskyrimo ašaros. Metai bėgo, jos susitikdavo vėl ir vėl. Iki išnaktų kalbėdavo, juokdavosi, dalydavosi savo partizaniškos jaunystės prisiminimais. Ir paverkdavo, prisiminusios Jaunutį, Klajūną, Skautą, Pušelę, Kęstutį, Perkūną, Aušrelę, kitus jaunuosius Žemaitijos krašto didvyrius, savo draugus. Iš džiaugsmo jos verkė ir vėl, po daugelio metų, kai atgimus Lietuvai į Gedimino pilies bokštą pakilo trispalvė. O po to, kaip toje pasakoje – tik mirtis jas išskyrė. Tai tokia, gal kiek nepaprasta, paprastos kaimo mergaitės istorija, gyvenusios sudėtingame mūsų tautos laikmetyje.

Uniformuota mergaitė

Net nežinau ir ką sakyt, –

Mergaite, ką tu sau galvoji,

Tau knygose raides ganyt,

O tu uniformuota stovi?

Ar supranti, kur pasukai,

Ir kokį tu renkies pavojų,

Juk dar aušra negreit nušvis,

Šešėliai dar aplink klajoja?

Mus žudo, tremia nebūtin,

Sustingęs laikas širdį gelia…

Sunkus tas kelias ateitin,

Ar jis nuves tenai mergelę?

– Beržai broleliai su manim,

Lyg karžygiai aplink sustoję,

Nuo kulkų, negandų uždengs,

Nebaisūs bus jokie pavojai!

O jei kautynėse miškuos,

Ar apsupti kur nors palaukėj,

Padėsim galvas dėl aušros,

Ir žūsim jos taip nesulaukę.

Tada rytais, kai kris rasa,

Ant akmenėlio šalto, pilko,

Į dangų kilsim vyturiais

Iš kapo taip ir nesupilto.

(Kęstutis Balčiūnas, 2008 m. balandis)

Gal apie didvyrius kalba?…

Nusiritus Antrojo pasaulinio karo frontui į vakarus, visoje Lietuvoje, o taip pat ir Tauragės apskrities, Skaudvilės apylinkėse, pradėjo veikti organizuoti partizanų daliniai. Čia jie susijungė į Lydžio-Aukuro, o nuo 1949 m. pradžios, naujai pavadintą Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinę. Antano ir Bronės Liekių, gyvenusių vos už 30 metrų nuo miško, sodyboje pradeda dažniau lankytis partizanai. Ilgainiui įsirengia slėptuvę, kurioje kartais praleidžia ir po keletą parų. Vyriausia dukra Zofija, gražiausia mergina ne tik šeimoje, bet ir visoje apylinkėje. Gražina taip pat jau subrendusi panelė. Pažįstami vaikinai, vaikystės ir jaunystės draugai. Visi pasitempę, gražūs ir jauni. Visi optimistai, pasiryžę savo jaunomis krūtinėmis sustabdyti, užtvenkti raudonojo potvynio bangas. Kuo gi daugiau pasitikėsi? Mergaitės, nupirkit, nuneškit, atneškit, padėkit… Zofija ir Gražina eina į Skaudvilę, važiuoja į Tauragę, prireikus į Raseinius ir dar toliau. Užduotys pačios įvairiausios. Pavojai, sunkumai, romantika… Viskas atliekama laiku ir tiksliai. Pavedimai pildomi įžūliai drąsiai, kartais net ir per daug nutrūktgalviškai. Tauragės MGB‘istų durys „puošiamos“ pogrindžio atsišaukimais ir įspėjimais. Prabėgus kuriam laikui Zofija pristatoma Butigeidžio rinktinės vadams. Kovose užgrūdinti vyrai už parodytą drąsą dėkoja gležnutei mergaitei…

1949 metų pavasarį ji prisiekia Laisvės Kovų Sąjūdžiui. Gauna Žibutės slapyvardį.

– Priimkite į būrį, noriu kautis kartu su savo draugais, – prašosi Zofija.

– Suspėsi, dabar tu mums šimtą kartų reikalingesnė gyvendama legaliai, – atsakoma jai.

Rinktinės vadų pavedimu, Zofija išvyksta mokytis į Tauragėje organizuojamus medicinos seserų kursus. Juos baigusi, tampa dar ir gailestingąja partizanų sesele. Prireikus kviečiama net į už kelių dešimčių kilometrų esančius bunkerius suteikti sužeistiems kovotojams medicininę pagalbą. Važinėja po įvairias vaistines, nedideliais kiekiais, kad nesukeltų įtarimo, supirkinėja reikalingus vaistus. Juos komplektuoja, sudarydama pirmosios pagalbos vaistinėles ir visą tai vėl neša į girią. Partizanai nedvejodami jai patiki savo slaptaviečių buvimo vietas. Su rinktinės štabo laiškais ir nurodymais lanko jai žinomus partizanų būrių bunkerius, kitų ryšininkų sodybas bei apsikeitusi informacija, lyg kregždutė vėl lekia atgal, kad gautų naujas užduotis. O jų tikrai netrūksta. Nešamas svarbių dokumentų paketas į ūkininko, gyvenusio, kažkur prie Lomių sodybą. Pasikeitimas slaptažodžiais ir ji pristatoma čia apsistojusių partizanų vadui. Nespėjus po kelionės tinkamai pailsėti, atbėga sargybinis – sodybos link važiuoja daug rusų kareivių. Skubiai visi slepiasi čia įrengtame bunkeryje. Prasideda paieška. Dvi paras kareiviai naršo sodybą, vaikščiodami partizanams tiesiog virš galvų. Dvi paras iki kraštutinumo įtemti nervai. Pas visus paruošti ginklai veržimuisi iš slėptuvės. Pas Zofiją taip pat. Vadas instruktuoja kovotojus, kokia tvarka bus veržiamasi, jeigu slėptuvė būtų aptikta. Dėkui Dievui tąsyk neprireikė, nes sėkmingai išsiveržti iš tokių, gynybai nepritaikytų bunkerių, buvo beveik neįmanoma. Kareiviai išsidangino nieko nepešę.

Po kurio laiko, Skaudvilės apylinkėse pastebėjusi aktyvų kariuomenės judėjimą, skubiai lekia į Šalnos štabo bunkerį. Vyrai apie pavojų įspėti, tačiau kelias iš miško jau atkirstas. Štabo viršininko nurodymu skubiai slepiami dokumentai, duodamos komandos užimti gynybines pozicijas. Zofijai paduodamas vokiškas pėstininkų automatas MP40 SMG. Juo naudotis mergina jau moka. Prasideda kautynės. Mūšio metu partizanai pastebi silpniausią puolančio priešo grandį. Vado nurodymu į tą vietą koncentruojama intensyvi visų ginklų ugnis. Partizanai kyla kontratakon. Šalia Zofijos sprogusi rusiška skeveldrinė granata jai sužeidžia koją. Beje, randą ir po oda pakliuvusio parako dėmes, tarytum kokį jaunystės kovų prisiminimą, nešiojo iki pat savo mirties. Draugai jos nepalieka. Beprotiška drąsa ir didvyriškomis pastangomis apsupimo žiedas pralaužiamas. Partizanai sėkmingai atitrūksta nuo persekiojančios NKVD kariuomenės. Sužeidimą mergina gydosi namie.

Pasveikus laukia naujos užduotys. Partizanų prašoma leidžiasi į tolimą kelionę iš tremties Sibire slapta pargabenti partizano Z. Pauliko-Klajūno brolio vaikus.

Kaip jai padėjo ir talkino nepažįstamame mieste garbingas lietuvių rašytojas, savo gyvenime iš raudonųjų okupantų, taip pat patyręs daug skausmo ir neteisybės, A. Žukauskas-Vienuolis, jau aprašyta 2008 m. rugpjūčio mėn. žurnale „Varpas“ bei 2009 04 24 laikraštyje „Tremtinys“ išspausdintuose pasakojimuose. Kelionė pavyko sėkmingai. Nuo bado mirties buvo išgelbėtos dvi mažos, niekuo nekaltos gyvybės. Vaikai buvo pargabenti ir perduoti seneliams Vaitkams, gyvenusiems Skaudvilės valsčiaus Simėnų kaime. Jų tėvai, pralaukę kelias dienas, vietos komendantui pranešė, kad mažamečiai paklydo ir pradingo Taigoje.

Prasideda išdavysčių metas. Kaip anksčiau aprašyta, šalia Tauragės gyvenančios medicinos sesers Liucijos namuose suimami partizanai Z. Paulikas ir P. Trijonis. Vėliau kažkas iš partizanų artimųjų su Liucija aiškinosi suėmimo aplinkybes. Pastaroji tvirtino esanti niekuo dėta. Apnuodytą degtinę būktai atsinešęs F. Gauptys. Skaudvilės apylinkėse nuvilnija areštų banga. Tuo metu pas Zofiją į namus užeina nepažįstama, Skaudvilėje gyvenanti moteris. Rodo Klajūno, nufotografuoto su ginklu nuotrauką, kviečia į susitikimą su juo. Zofija išsigina jo nepažįstanti. Ateina 1950 m. birželio 12-tosios rytas. Lydima būrio kareivių, Zofija atvedama į Skaudvilės saugumiečių būstinę. Po parengtinio tardymo, tą pačią dieną surakinta, su ant galvos užmestu brezentu atvežama į Tauragę. Čia keletą dienų laikoma be maisto, o kai kada ir be vandens. Mušama, tardoma. Tardytojai: Tauragės MGB viršininkas Popov, tardymo sk. viršininkas Soloid, Javnilovič, Tieriochin, vertėjauja Valiaučius ar pan. Po to atgabenama į Vilniaus MGB kalėjimą. Tardo jau kiti sadistai: Zavirylin, Cibanov, Kisminas, Liniauskas, taip pat ypatingu žiaurumu pasižymėjęs MGB kapitonas Juozas Venskaitis. Daužoma per veidą, mušama rimbu, kurio galuose įrišti metalo gabaliukai, spardoma kojomis. Zofija laikosi vyriškai. Ne, ne vyriškai. Juk kai kurie vyrai palūždavo neatlaikę žiaurių tardymų. Ji laikosi didvyriškai. Nei viename iš devynių tardymo ir teismo medžiagos tomų nepavyko aptikti kokių nors, iš Zofijos lūpų atskleistų rezistencinės veiklos faktų, apie kuriuos MGBi‘stų anksčiau nebuvo informavęs F. Gauptys. Sukasi žiauri tardymų karuselė. Per parą vedama tardyti po du tris, kartais ir keturis kartus, leidžiant pamiegoti vos valandą dvi. Sodinama į karcerį ir vėl tardoma.

Pagaliau teismas. Kai kurie bendrabyliai, tikėdamiesi okupantų malonės, prašo sušvelninti nuosprendį. Zofija ne iš tų. Teisme ji pasako įžūliai drąsią kalbą, tuo tik apsunkindama savo, kaip teisiamosios, padėtį. Per daugelį pažeminimo bei kančios dienų susikaupęs skausmas veržiasi iš jaunos merginos lūpų, priversdamas krūptelėti ir nejaukiai pasijusti savo budelius: „Jūs esate okupantai ir neturite teisės mūsų teisti!“ Likimo draugų padėka po teismo. Jaudinantis atsisveikinimas su nuteistaisiais mirti. Po to ilga kelionė per Sibiro lagerius. Sunkūs, ne pagal trapios, su sužeistu stuburu mergaitės sveikatą, teko miško kirtimo darbai Taigoje. Sargybinio grasinimas nušauti už tai, kad jo manymu, laiku neužkūrė laužo jam pasišildyti. O tokių laužų, kuriamų iš šlapių, ką tik nugenėtų šakų, kirtavietėje reikėjo uždegti net keliolika. Nuo mirties išgelbėjo tik rusės brigadininkės prašymas nežudyti. Būdama be galo šiltas ir jautrus žmogus, Zofija sugebėdavo ir lageriuose savo siela sušildyti likimo drauges. Sykį Vasario 16-osios proga ji nupiešė ir kartu kalinčioms lietuvaitėms po pagalvėmis išdėliojo šiai šventei skirtus atvirukus. Koks buvo jos draugių džiaugsmas radus tokią paprastą, tačiau toli nuo Tėvynės įkalintam žmogui taip brangią dovanėlę. Po Stalino mirties lagerių režimas sušvelnėjo. Dar kuriam laikui praėjus, į lagerius pradėjo atvažinėti komisijos iš Maskvos, įgaliotos peržiūrėti kalinių bylas. Prieš tokią komisiją iškviečiama ir Zofija.

– Ar gailiesi padariusi nusikaltimą? – klausia orus čekistas.

– Nesigailiu. Aš nenusikaltau savo Tėvynei! – atsako užsispyrusi žemaitukė.

Nemaža dalis kalinčiųjų paleidžiamos į laisvę. Zofija paliekama lageryje tęsti bausmę. 1957 metais kažkuris iš jos bendrabylių prašo peržiūrėti jo bylą. Peržiūrimos visų trylikos.

Tų pačių metų balandžio mėnesį Zofija paleidžiama iš lagerio, bet dar ne į laisvę, ne į Tėvynę. Tik į tremtį.

Kai 1962 metų rudenį, po dvylikos kalėjimų ir tremties metų, sugrįžusią į Tėvynę, savo vaikiškais žodžiais ją verkiančią guodžiau Vilniaus geležinkelio stotyje: „Mamytukai neverk…“, dar negalėjau suprasti ir įvertinti tų ašarų kainos. Jų vertę supratau tik prabėgus daugeliui metų, kai 1990 metų žiemą parsivežęs ją sunkiai sergančią iš ligoninės suvokiau, kad labai greitai jos nebeteksiu. Kai paskutinį vakarą, savo bute Vilniuje, glosčiau ir masažavau jos tirpstančias, randuotas pėdas, rankų delnus, buvo be galo liūdna bei skaudu. Ašaros nesulaikomai tvenkėsi akyse. Kelios jų, nuriedėjusios per veidą, nukrito mamai ant rankų. Tai pajutusi, ji nusišypsojo, į mane pažvelgė tokiomis šiltomis, geromis, nors ir sunkios ligos išvargintomis, akimis, ir kaip kažkada vaikystėje, ištarusi: „Sūneli neverk…“, išėjo.

Partizanų sesėms

Kas per rytmečio šaltąjį rūką

Vedė jus čia raistais be kelių,

Jūs išbudinot raibą apuoką

Ir išbraidėte irštvas žalčių.

Nepasukot atgal, nesugrįžot,

Nesiklausėte laumių dainų,

Ir eglynuos tamsiuos nepaklydot,

Nepabūgot plėšriųjų vilkų.

Lauknešėliais maitinote brolius,

Gydėt mūšiuose gautas žaizdas,

Tarsi kregždės su vėju per klonius,

Nešėt laiškus, svarbiąsias žinias.

Kam lemtis vieškelėlį pabarstė,

Tos sugrįžo atgal iš miškų,

Kad vėliau sunkią dalią iškęstų,

Kad ilgai nematytų namų…

Tos kurioms Lėmėjėlė šykštėjo,

Krito, liko ant žemės gulėt,

Priešų kulkos per širdį praėjo,

Kraujas ėmė bijūnais žydėt.

Švelnios, trapios pavasario gėlės,

Mielos dukros, mergaitės mamų,

Kas per rudenio miglą jus vedė,

Kas gi liepė išeit iš namų?

Vėtra mišką tvirtai apkabinus

Galynėjosi, laužė šakas,

Kraujas polaidžiu tvindė Tėvynę,

Laisvė kvietė kovon merginas.

Daugel metų prabėgo, bet vėlei

Kai pavasarį grįžtant jaučiu

Kiekvienai vėl pražystančiai gėlei

Gražų vardą merginos skiriu:

Pamiškėj, ryškiai žydi Onutė,

Skleidžias, rausta Gražinos žiedai,

Paraistėj mėlynuoja Laimutė,

Štai Aldona pražydo antai!..

Neprapuolė pralietas jų kraujas,

Puošia žemę gegužio žiedai

Ir kai skleidžiasi žiedlapis naujas

Tas drąsias merginas vėl matai!

(Kęstutis Balčiūnas, 2008 m. spalio 1d.)

Nuotraukose:

1. Zofija Venskutė, 1949 m.

2. Z. Venskutės-Balčiūnienės vaikai Danguolė ir Kęstutis motinos apdovanojimo Vyčio kryžiumi (po mirties) LR Prezidentūroje, 2010 m. gegužės 14 d.

Rezistencija , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra